Magiški triukai, akrobatai, klounai... Ar vaikystėje cirkas priversdavo jus sulaikyti kvėpavimą ir juoktis?
Vaikystėje cirkas nepatiko. Aš jo nesupratau. Man tai buvo tokia nuobodžio pasaka. Šokinėja, šokinėja, vartosi, mėto kamuoliukus, paskui žvėriukų išleidžia, kačiukų, šuniukų ir t. t. Visą tą beprasmybę dar gelbėdavo klounai. Nuoširdžiai nesupratau tų ekstazės apimtų veidų, stebinčių pasirodymą. Cirką, sovietinį, ir žiūrovą, sovietinį, vaikystėje mačiau per televiziją. Dabar suprantu, kad jei būčiau žinojusi, kiek prakaito išlieja tie žmonės, kol padaro akrobatinius triukus ar išmoko gyvūnus paklusti, kaip jie myli cirką, juo gyvena, būčiau kitaip žiūrėjusi ir aš...
Prieš maždaug dešimt metų buvau Vilniuje gastroliuojančio cirko pasirodyme. Atvažiavo trupė, pastatė palapinę, įsikūrė ir gal porą mėnesių kiekvieną vakarą laukė žiūrovų. Sėdėjau pirmoje eilėje ir girdėjau, kaip dresuotojas, publikai pasiuntęs žavingą šypseną, pasisuka į meškutę ir rusiškai keikdamasis ragina ją greit lipti ant riedlentės. O meškutė sena, viena akis krauju pasruvusi... Taip jos ir neprivertė paklusti, neturėjo meškutė ūpo tą dieną, o gal jau išvis jinai apie pensiją svajojo... Žodžiu, vaizdas – daugiaprasmis, įdomus. Tada pagalvojau, kad visada cirką norėčiau žiūrėti iš pirmos eilės, kad pamatyčiau ir tai, kas neskirta žiūrovui.
O mano vaikystės įspūdžiai turbūt visai natūralūs. Kai dukrai buvo ketveri, nuėjom į Naująjį Suomijos cirką. Naujasis – tai kitoks cirkas, kamerinis, tarsi cirkas ir teatras kartu. Jį kūrė tik vienas žmogus. Šis dirbo kaip klounas, akrobatas, žonglierius ir sunkumų kilnotojas. Buvo tikrai įdomu, skoninga, tik taip suomiškai ištęsta... Dukra pradėjo muistytis, prašyti valgyti. Kadangi žinojau, kad prieš tai sočiai pavalgė ir visi kiti reikalai buvo atlikti, paklausiau, gal jai neįdomu. Atsakymas buvo toks: „Įdooomu, bet labai nuobooodu.“ Viskas tuo ir pasakyta.
Koks liko įspūdis, kai pirmąkart scenoje pamatėte publiką juokinančią aktorę?
Aktoriai paprastai nekelia sau uždavinio juokinti publiką. Kuriant vaidmenį, gilinamasi į temą, į personažo siekius, charakterį... Ir kai teisingai vaidinama, juokiamasi iš konteksto, aplinkybių. Situacijų komedijos būna taip dramaturgų užminuotos juoko bombomis, kad aktoriui užtenka laiku ir logiškai tiksliai pasakyti frazę, ir žiūrovai juokiasi. Nuo mokyklos laikų, kai pradėjo traukti teatras, dievinau visus aktorius. Tačiau tie, kurie sugebėdavo ne vien užkabinti dūšią, bet ir sukelti juoką, kurie mokėjo keistis, buvo patys pačiausi... Tik pradėjusi dirbti Jaunimo teatre gavau vaidmenį Viliaus Jokūbo Turo režisuojamame Aldo Nikolaji „Būk vyras, Čelestino!“ Spektaklyje vaidino daug mano mylimų aktorių, o pagrindinius vaidmenis kūrė Kristina Kazlauskaitė ir Aleksas Kazanavičius.
Tai buvo komedija su prasmingu turiniu. Žiūrovai ir juokdavosi, ir ašarą braukdavo. Mano vaidmuo buvo nedidelis, todėl kai turėdavau laisvą minutę, sekdavau veiksmą scenoje iš užkulisių. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau... Net kolegos klausdavo: „Vaikeli, ko tu ten taip įsispoksojusi?“ Būdavo nuostabu, kaip vos ne po kiekvienos Kristinos vaidinamos Matėjos frazės salėje nuaidi juoko banga. Stebėdavausi, kaip jinai tai padaro, taip prajuokina publiką. Aišku, tai jos paslaptis, jos raktelis. Dabar suprantu, kad specialiai Kristina nejuokino, o labai rimtai vaidino, jausdama medžiagą, partnerį, charakterį, žiūrovą...
 |
| „Laimos“ rugpjūčio mėnesio numeris |
Vienas šiuolaikinis britų rašytojas teigia, kad „humoras yra kita tragedijos pusė“. Kažkas panašaus kaip „tarp meilės ir neapykantos – vienas žingsnis“.
Vienas šiuolaikinis rašytojas tą teigia, bet visi praeities rašytojai ir dramaturgai tą jau žinojo... Toks jau pats gyvenimas. Nėra tik juoda ar balta. Viskas susipynę... Laidoja žmogų, kunigas sako kalbą, o jo kišenėj pradeda skambėti mobilusis telefonas. Čia labai elementarus pavyzdys.
Visą Valdo Puteikio interviu su Neringa Varnelytė skaitykite rugpjūčio mėnesio žurnalo „Laima“ numeryje.
