Esi „Eurovizijos“ atrankų senbuvė. Kitas jau seniai būtų viską metęs...
Esu ištverminga ir kantri. Aišku, būna visko – moterys ir paverkia, ir palūžta, bet susiima ir eina toliau – negali pratrūkti ir pasiduoti. Mane į priekį veda įsitikinimas „aš galiu“.
Įsivaizduoji, kad po tiek metų ir tiek bandymų pagaliau laimėtum atranką?
Nenoriu apie tai net galvoti... Kada laimėsiu, tada ir bus galima atsakyti į visus klausimus. Nemėgstu fantazuoti. Kaip sakė Alanas Chošnau, fantazuoti reikia lovoje.
Į sceną grįžai po šiokios tokios pertraukos. Nekamavo dvejonės: galbūt dar anksti, gal kūno formos dar nėra idealios ir nesu visiškai tam pasirengusi?
Visai ne. Dainavau iki šešto nėštumo mėnesio, scenoje pasirodžiau praėjus keturiems po Ugnės gimimo, tad pertrauka nebuvo ilga. Grįžti į sceną nebuvo sunku, nes po gimdymo pajutau, kad kažkas tarsi nutiko viduje – aplinkiniai sako, kad tapusi mama labiau subrendau ne tik kaip moteris, bet ir kaip dainininkė. Kam nors gali pasirodyti keista, bet vaiko gimimas vokalistę iš tikrųjų šiek tiek pakeičia: dainavimas tampa brandesnis, balsas ima skambėti geriau.
Interviu – žurnale „Žmonės“
