Publikuota: 2012 birželio 29d. 10:03
„Žmonės“

Aktorė Viktorija Streiča: „Dabar tokio beprotiško žingsnio nežengčiau“

Per Lietuvos kino apdovanojimų ceremoniją „Sidabrinė gervė 2012“ scenoje ji keitė vieną už kitą gražesnes sukneles, švaistėsi sąmoju, dainavo ir nė kiek nenusileido patyrusiems scenos vilkams – Andriui Bialobžeskiui ir Dariui Meškauskui. Tiesą sakant, scena – Kauno muzikinio teatro aktorės Viktorijos Streičos (31) stichija. Ir nesvarbu, ji vestų apdovanojimų ceremoniją, privatų vakarėlį, dainuotų operetės ariją ar vaidintų kine.
Viktorija Streiča
Luko Balandžio nuotr. / Viktorija Streiča

Pirmą kartą kine Auksinio scenos kryžiaus laureatė nusifilmavo vos vienų. Ar galėjo būti kitaip? Juk Viktorija užaugo šalia savo tėvo – garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos. Dabar jau šviesaus atminimo jos brolis Kristupas irgi buvo režisierius, muzikantas, puikiai tapė. Viktorijos mama – lietuvė chemikė. 

Į Lietuvą ją atsiviliojo aktorius, režisierius Kęstutis Jakštas. Jų meilės istorija lyg ir pakartojo tai, ką prieš daugelį metų patyrė Viktorijos tėvai. Pora augina ketverių metų dukrelę Dominyką ir kartu dirba. Kęstutis Jakštas – Kauno muzikinio teatro vyriausiasis režisierius, Viktorija čia dažnai atlieka pagrindinius vaidmenis. Už vieną iš jų – Sali – miuzikle „Kabaretas“ buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Jie abu – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojai. 

Po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos tavo vyras režisierius Kęstutis Jakštas juokavo: „Prastūmiau į sceną žmoną.“ Ar nemanai, kad buvo tokių, kurie būtent taip ir pagalvojo? 

Ir daug! Gal ir aš taip būčiau pamaniusi, jei kito režisieriaus žmona būtų vedusi renginį (juokiasi). 

Betgi tokio pasiūlymo vien dėl to, ką kiti pamanys, negali nepriimti? 

Drauge su Kęstu dirbame ne pirmą kartą. Jis žino, ką galiu, matyt, būtent tokio tipažo per „Sidabrinę gervę“ jam ir reikėjo. Vis dėlto stengiuosi jį nuolat stebinti. Jei jau dirbame kartu, iš manęs reikalauja dvigubai ar trigubai daugiau nei iš kitų. Ir bara mane dešimt kartų daugiau nei kitus. 

Pasitiki savo vyru? Ar drįsti priešgyniauti? 

Anksčiau buvau drąsesnė, niekada nebijojau ginčytis su režisieriais. Aidas Giniotis sakydavo: „Streiča, kaip aš tavęs pasiilgau, bet ir užmušt tave norisi!“ Dirbau jau penkerius metus, kai Kęstas Kauno muzikiniame teatre pradėjo statyti miuziklą „Mieloji Čariti“. Ginčijausi su juo, kaip įpratusi, o jam atrodė, kad leidžiu sau per daug, nes esu jo žmona. „Kaip tavęs dar niekas neužmušė?“ – šaipydavosi. 

Praėjo keletas metų ir aš jau žinau, kad kartais geriau patylėti. Mano tėtis sakydavo: „Nesuk man galvos, parodyk.“ Tai aš ir nebeįrodinėju, parodau, ką sumaniusi. Nesu nuo savo vyro priklausoma, turiu savo nuomonę, užtat mūsų darbas dažniausiai tampa bendra kūryba. 

Menininkų vaikams paprastai suteikiama daug laisvės. Argi ne toji laisvė formuoja tokį tvirtą požiūrį? 

Na, mano mama buvo labai griežta. Man ji paaukojo savo jaunystę, dėl manęs atsisakė daugybės dalykų. Džiaugiuosi, kad teko patirti tiek meilės ir tiek daug laiko praleisti su mama. Deja, su dukra praleistu laiku pasigirti negaliu, bet tas mūsų pojūtis, skonis, ryšys pasikartoja mano santykiuose su Dominyka. Prisimenu, kaip užeidavo mamos bučiavimo priepuoliai: apkabinu ir bučiuoju kokią valandą, dabar tą patį daro mano dukra. Nuostabus jausmas! Kaip saldu, kaip gera... 

Tavo dukra auga su gerokai vyresnėmis sesėmis, tavo brolis irgi buvo vyresnis... 

Devyneriais metais. Mūsų tėtis – tas pats, jo mama – kita. Dienos nepraeina, kad apie jį negalvočiau. Nors žuvo vos keturiasdešimties, paliko didžiulį moralinį palikimą. Per pusantrų metų be jo, prisimindama, imdama iš jo pavyzdį, supratau, patyriau, sužinojau ir patobulėjau daugiau nei per visą gyvenimą. Jis buvo fantastiškas menininkas, puikus režisierius, kurio kelias – nuo chuligano iki tikro profesionalo. Jau buvo parašęs scenarijų savo pirmajam filmui. Deja...

Rodos, ir žuvo filmuodamas? 

Norėjo nufilmuoti rudenį virš Dauguvos. Parasparnis užsikabino už medžio, brolis apvirto ir liko kaboti žemyn galva. Praėjo keletas valandų, kol atvyko gelbėtojai. O ir atvykę turėjo vos trijų metrų kopėčias, nors reikėjo aštuoniolikos. Ligoninėje jis mirė... 

Tavo gyvenime apsisuko ratas: tėtis su mama susipažino traukinyje. Atvykęs į filmavimus Rygoje, tave surado lietuvis režisierius...

Aš tikiu programavimu. Reikia labai, labai svajoti. Nuo vaikystės juokaudavau, kad mane kas nors išsiveš į Lietuvą. Taip ir įvyko. Lietuva visada traukė. Visas vasaras leisdavau pas močiutę Dzūkijoje.

Nuo vaikystės juokaudavau, kad mane kas nors išsiveš į Lietuvą. Taip ir įvyko.

Per tas vasaras ir išmokai lietuviškai? 

Nors mama į Latviją atvyko gyventi prieš man gimstant – latvių kalbos išvis nemokėjo. Mudvi kartu mokėmės – aš apskritai kalbėti, o mama – latviškai. Mamos yra užrašyta tokia istorija. Einame kartu iš darželio. Ji man sako: „Esi jau didelė, reikia mokytis lietuvių kalbos.“ O aš jai: „Gerai, mama, bet tik namuose, kad kiti nepagalvotų, jog esame užsienietės.“ Su Dominyka lygiai tas pats. Dainelių latviškų ją mokau, bet kalbamės mudvi lietuviškai. O su seneliu ji kažkokiais būdais susikalba. 

Tėtis su kinu tave supažindino dar vaikystėje. Ar tiesa, kad filmuotis pradėjai vienų?

Tiesa, nors, žinoma, iš to laiko nieko neprisimenu. O štai tėčio filmas „Svetimos aistros“ išliko. Jame turėjau vaidinti jauniausią iš trijų dukterų. Man buvo treji. Mūsų tėvą vaidino šeimos draugas aktorius Janis Paukštello. Prie akies grimuotoja jam nugrimavo randą, atrodė baisiai. Aš nė artyn prie to tėvo, paniškai jo bijojau. Tėtis, būdavo, paima mane ant rankų: „Žiūrėk, čia gi Janis.“ Aš linksiu galva, o kai tik paleidžia – vėl į dūdas. 

Vadinasi, tėvai nenustebo, kai pareiškei, kad mokysiesi aktorystės? 

Teatro nenorėjau iki pat vienuoliktos klasės, kai pamačiau Maskvos teatro gastroles ir „Figaro vedybas“. Tas spektaklis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, žinojau tik viena – noriu žmonėms suteikti tokį stiprų išgyvenimą, kokį pati tada patyriau. „Tikrai nori tapti aktore?“ – piktai paklausė tėtis. Pradėjau gintis: režisierių kurso nerenka, kad veltui metai nepraeitų, stosiu į aktorinį. 

O jau ten – tai tu to Streičos dukra? 

Lankiau parengiamuosius kursus, tad visi jau žinojo. Per egzaminus tėvai tikriausiai jaudinosi. Bet rengiausi aš pati. Pati vokalo pedagogą susiradau ir – kalbos. Žinoma, tave iškart pastebi: na, pažiūrėsim. Tai natūrali reakcija.

Ką tėtis pasakė po pirmosios tavo premjeros? 

Sudirbo! Mums visiems svarbi kitų nuomonė. Ypač tų, kurie, žinai, pasakys teisybę. Mama su tėvu – negailestingi. Ir koks kaifas, kai jie pagiria. Tėvo pastabos – man svarbiausia kelrodė žvaigždė. Visą gyvenimą kovoju su minusais, kuriuos įvardijo tėvas.

Nuotr. Dariaus Tarėlos/Kęstučio Jakato ir Viktorijos Streičos vestuvės
Dariaus Tarėlos nuotr./ Kęstučio Jakšto ir Viktorijos Streičos vestuvės 2007-aisiais

 

Kauno muzikiniame teatre tu sukūrei nemažai įsimintinų vaidmenų. Sako, tiesiog būtina pažiūrėti tavo Sali, už kurią gavai Auksinio kryžiaus apdovanojimą. Ar tau niekada neatrodė, kad galėtum turėti daugiau? 

Man niekada nereikėjo turėti daugiau – aš noriu daugiau pasiekti. Apgailestauti ir abejoti nebuvo kada, metusi viską Latvijoje, džiaugiausi galinti savo mėgstamą darbą dirbti Lietuvoje. Be to, gaunu pagrindinius vaidmenis, tad tikrai neturiu kuo skųstis. Miuziklas – mano mėgstamiausias žanras, mano aistra. Brolis buvo pamišęs dėl Holivudo, o aš – dėl geriausių Brodvėjaus spektaklių. 

Na, jūsų su Kęstu meilės istorija irgi galėtų tapti vienu iš jų... 

(Juokiasi.) Filmavome reklamą. Pirmą kartą vienas kitam neužkliuvome, paskui jis atvažiavo filmuoti antros serijos. Planavo dirbti vieną dieną, tačiau liko dviem. Dažnai juokauju: buvo daroma viskas, kad mes susitiktume. 

Kuo tas lietuvis tau pasirodė ypatingas? 

Jis toks... Dabar juokiuosi: pakabino mane kaip paskutinę durnę. Matau, kad su visomis taip elgiasi: užkalbina, pajuokauja, pasako ką nors malonaus, visas kasininkes parduotuvėje prajuokina. Ėmė ir suveikė! Dabar manęs tikrai taip nepakabintų.

Tu juk buvai labai jauna? 

Dvidešimt vienų, nors tuomet visai ir neatrodė, kad jauna. Kęstui buvo 35-eri. Mus daug kas vienijo – turėjome tokį patį skonį, taip pat galvojome apie teatrą. Nesinori skambių žodžių, bet mes labai stengiamės papildyti vienas kitą. 

Būti su juo tuomet reiškė keisti savo gyvenimą? 

O kada dar keisti, jei ne dvidešimt vienų?! Dabar tokio beprotiško žingsnio nė nežengčiau. Visada jam sakau: „Tai – dėl jaunystės.“ Su vidurine Kęsto dukra devyniolikmete Žygimante parduotuvėje apsipirkome. Važiuojame namo, ji vairuoja, langai atviri. „Dieve, – sakau, – koks dabar yra tavo laikas! Daugiau tokių vasarų nebus, kai žolė taip kvepia, toks saldumas, kai prisimeni tą laisvės pojūtį. O paskui – rūpesčiai, pareigos.“ 

Pajutai tai, kai prieš ketverius metus susilaukei dukrelės Dominykos? 

Tada padariau karjeros pertrauką. Beje, ji buvo labai trumpa – paskutiniame spektaklyje suvaidinau sausį, birželį gimė dukra, pirmą renginį jau vedžiau liepą, o rugsėjį išėjau į sceną. Visa tai vyko taip greitai, nes pajutau, kaip gyvybiškai svarbu man pasidarė realizuoti save. Egoistiška, sutinku, tačiau tai mano meilės dukrai nesumenkina. Savo nebuvimą šalia stengiuosi išpirkti dėmesiu, kuris virsta lepinimu. Puikiai tai suprantu, o ji puikiai tuo naudojasi. 

Kai gimė dukra, tikriausiai Kęstas daug padėjo? 

Ne Kęstas, o jo mama. Nežinau, kaip gyventume, jei jos neturėtume. Už tokį pasiaukojimą nė padėkoti nėra kaip! 
Kai mes Vilniuje, Dominyka eina į darželį, kai nuvažiuojame į Kauną – būna pas močiutę. 

Tai jūsų namai kur? 

Autostradoje. Elektrėnuose, tarp Vilniaus ir Kauno (šypsosi). Beveik visos mano vakarinės suknelės – Kaune, nes čia daugiau renginių, kuriuos tenka vesti. Virtuvė – Vilniuje, čia daugiausia gaminu. Anksčiau dieną pradėdavau su kulinarine knyga rankoje, o dabar tam laiko beveik nelieka. Namie sunku dirbti. Man reikia kelio iš namų į darbą, kad pagalvočiau. Aną kartą atsikėliau, išsiploviau galvą, pasidažiau, sakau mergaitėms: „Einu į darbą.“ Ir išėjau... į kitą kambarį. 

Gyventi dviejuose miestuose visą laiką man nebuvo sunku, bet dabar norisi stabilumo. Be to, rudenį Dominyką reikės leisti į būrelius. Turėsime apsispręsti. Buvau pasakiusi, kad gyvensiu Vilniuje, kol Žygimantė eis į mokyklą. Šiais metais ji jau baigia. 

Žygimantė gyvena su jumis?

Ir vyresnioji Vilgailė. Jai jau dvidešimt dveji, studijuoja filologiją Vilniaus universitete. 

Taigi gavai vyrą su kraičiu? 

Kad čia nėra jokios dramos! 

O juk visaip būna... 

Kad ir mūsų šeimoje taip buvo. Brolis labai mylėjo mano mamą, laikė ją idealia moterimi. Man tokie santykiai savaime suprantami. Puikiai sutariu su Kęsto pirmąja žmona Vilma. Netgi jos paprašome Dominyką pažiūrėti, kai labai reikia. Patys juokiamės, nes suprantame, kad tai neįprasti santykiai, tačiau jais labai džiaugiamės. Svarbu, kokį pirmąjį žingsnį žengi. Aš visą laiką buvau geranoriškai nusiteikusi. 

Vyro gyvenime daug kas nuo moters priklauso... 

Na, taip, juk moterys valdo (juokiasi). Jei esi savanaudė, gali tuo naudotis. Kai gerai pagalvoji, juk antroji žmona paprastai konkuruoja ne su vaikais, o su pirmąja žmona. Tai nesąmoninga konkurencija. Labai sunku sau pripažinti, kad toji moteris – irgi žmogus. O jei dar labai geras žmogus? Daugybė moterų to niekada nepripažįsta... Vilma ateina į mano spektaklius, pasveikina, parašo man žinutę, pripažįsta mūsų su Kęstu darbo partnerystę. 

Tikriausiai jūsų visi klausia, kaip gyvena du menininkai? Ar turi parengusi atsakymą? 

Na, gyvenam... Atsiverčiu seną žurnalą. Viena aktorė sako: „Niekada negalėčiau gyventi su aktoriumi.“ O štai gyvena. Kažkas su kažkuo susituokė, po kelerių metų – vėl vestuvės. Nėra sąvokos „du menininkai“. Kartu gyvena tiesiog du žmonės. Atėję iš skirtingų šeimų, skirtingai auklėti. Kaip susiderinti? Kaip gyventi kartu? Tai kasdieninis darbas. Ir ne profesija lemia, kaip jis dirbamas. Suprantu, į šį klausimą teks atsakinėti visą gyvenimą. Nuo mūsų namuose ir taip visi bėga. Susėdom su Kęstu ir jo mama pasikalbėti, tai po penkių minučių ji tyliai pakilo ir išėjo iš kambario. Nusibodę mūsų kalbos ir amžini ginčai, mes darbo nesugebame už durų palikti. Nežinau, kaip tų žmonių ir atsiprašyti?.. 

Luko Balandžio nuotr./Darius Meakauskas, Viktorija Streiča ir Andrius Bialobžeskis
Luko Balandžio nuotr./Darius Meškauskas, Viktorija Streiča ir Andrius Bialobžeskis

 

Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Į viršų
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga