„Kodėl žurnalistai mane vadina užkietėjusiu viengungiu? Juk nuo dvidešimt vienų niekada negyvenau vienas! Senbernis? Tai dar blogiau – man primena kažkokį Vilijampolės mentalitetą. Svajonių jaunikis? Niekada toks nebuvau. Salomėja greičiau su koščejumi besmertnu tuokiasi, nei už svajonių jaunikio teka“, – kvatojasi.
Bet naujiena apie tavo vestuves beveik visiems buvo netikėta!
O kas čia netikėto? Žmonėms, į kuriuos pažvelgus atrodo, jog jiems niekas nerūpi, iš tikrųjų daug kas labai svarbu. Tai taip pat, kaip ir su kukliomis mergaitėmis, kurios giliai viduje iš tikrųjų yra patys didžiausi velniai. Visai tai – tik iliuzija. Kita vertus, neturiu iliuzijų, kad po vestuvių kas nors ypač pasikeis. Tiesiog manau, kad jei su žmogumi gyveni trejus ketverius metus, privalai arba skirtis, arba ką nors kita daryti – santykiai turi transformuotis. Mes su Salomėja bandysime tuoktis.
Ar dideles vestuves planuojate?
Žinoma! Pakviesime tūkstantį žmonių, važiuosime limuzinais, karietomis, leisime į dangų karvelius, ant tiltų kabinsime spynas. Salomėja per vakarą dešimt kartų persirengs, o aplink vienodomis suknelėmis sukiosis pamergės... Beje, pernešti Salomėją per tiltą iš tikrųjų nebūtų jokios bėdos – juk ji tokia lengvutė!
Rimtai manai, kad galėtum tokias vestuves iškelti?
O kodėl ne? Jei išprotėčiau, tikrai galėčiau. Na, gerai, pakviesčiau jei ne tūkstantį, tai bent penkis šimtus svečių (juokiasi)... Jei rimtai: negi nepastebėjai, kad beveik visi, iškėlę dideles vestuves, po pusmečio ar metų išsiskiria. Na, gerai – ne visi, bet daug kas. Nereikia man didelių vestuvių, kita vertus, būtų įdomu ir ekstremalu. Tuomet reikėtų su visomis lenkų ir lietuvių vestuvių tradicijomis rengti: piršlio korimu, muzikantais, tiltais (juokiasi). Beje, niekada nesupratau, kam žmonės filmuoja savo vestuves. Kada jie tuos įrašus žiūri? Po skyrybų ar prieš jas?
Ką tau reiškia santuoka?
Reikia gyvenime nors kartais paeksperimentuoti, po truputį keistis. Vedęs dar niekada nebuvau, tad kodėl nepabandžius? Apskritai mano aplinkoje vyrų, sulaukusių keturiasdešimt dvejų ir dar nevedusių, turbūt nėra. Greičiau visi jau po kartą ar du yra išsiskyrę, turi vaikų. Beje, juk ženytis geriau, nei skirtis? Vadinasi, nieko blogo nedarau? Gal tai apskritai geriausia, ką galiu padaryti? Vestuves su Salomėja sugalvojome spontaniškai, per vieną dieną. Nuėjome į santuokos rūmus, padavėme pareiškimus, ir viskas.
Reikia gyvenime nors kartais paeksperimentuoti, po truputį keistis. Vedęs dar niekada nebuvau, tad kodėl nepabandžius?
Ceremonijos bažnyčioje nebus?
Tiesą sakant, dar nežinau. Nežinau, ar man jos reikia. Esu katalikas, bet nepraktikuojantis. Suprasčiau, jei vaikščiočiau į bažnyčią kiekvieną ar bent kas antrą sekmadienį, tačiau to nėra, tad kodėl dabar turėčiau eiti? Spėju, dauguma tų, kurie tuokiasi bažnyčioje, prieš tai ten apskritai tik vieną sykį yra buvę. Be to, į bažnyčią galima šiaip užeiti – kam visą chebrą paskui save tempti? Manau, jei žmogus nėra praktikuojantis katalikas, didesnė pagarba bažnyčiai būtų, jei jis, nieko nesuprantantis, net nelįstų ten. Kita kalba apie vaikus – manau, juos krikštyti reikia, nors pats nė neatsimenu, kaip tai vyko. Iš savo vestuvių neketinu daryti šou. Nueisime ramiai į santuokos rūmus, susirašysime, ir – tiek.
Ir nuo fotografų nesislėpsite?
O kam? Na, ateis, nufotografuos, ir kas? Juk iš to niekam nebus didelio džiaugsmo: nei puošnių suknelių, nei žymių draugų, nei prašmatnių svečių. Tai ką fotografuoti?! Kur tas nuotraukas dėti?
Ir vis tiek nesuprantu, kam tau tos vestuvės? Vieniems svarbus Santuokos sakramentas, kiti trokšta surengti šventę sau ir draugams, treti tai daro dėl vaikų. O tau, regis, nė vienas iš šių variantų netinka?
Pažiūrėsime, pasikeis ar ne, – garantuoti negaliu. Sakykime, kad tai bus mūsų su Salomėja eksperimentas, juk abiem santuoka bus pirmoji. Ar eksperimentas bus sėkmingas? Jis jau dabar nusisekęs!
Vyro statusas tavęs negąsdina?
O turėtų? Ir dabar visi žino, su kuo bendrauju, tad niekas iš esmės nesikeičia. Vedęs, nevedęs – vis tiek niekam miglos į akis nepripūsi, makaronų neprikabinsi (juokiasi). Negana to, nieko blogo nedarau, tad koks skirtumas, vedęs būsiu ar ne. Bet, geriau pagalvojus, nesu aš ir dovanėlė. Kai gyveni su prieštankine mina, reikia būti išminuotoju ir žinoti, kada parodyti visus savo gebėjimus, kad mina nesprogtų.
O kuris iš jūsų yra toji „prieštankinė mina“?
Kartais – aš, kartais – Salomėja. Mūsų charakteriai gana panašūs, nesame patys ramiausi žmonės pasaulyje. Netikiu tais, kurie sako, kad niekada nesipyksta. Kaip galima nesipykti ir kartu gyventi? Nebent kitą žmogų ketini nunuodyti (juokiasi)...
Du žmonės, kurdami šeimą, ima rimtai galvoti apie vaikus. Žodis „tėvystė“ tau taip pat nekelia baimės?
Jei bus vaikų, bus gerai (šypsosi). Niekada nebuvau vedęs vyras, taip pat – tėvas, tad iš kur galiu žinoti, ką tai reiškia? Nepamenu ir kaip mane, visai mažą, tėvai augino. Kaip bus – taip bus. Kai bus, tada ir įsivaizduosiu, ką reiškia būti tėvu. Galbūt bus baisu, o gal – labai linksma – juk nesu tipinis žmogus.
