Kaip praėjo atranka į „Chorų karus“ tavo gimtojoje Utenoje?
Sunku buvo tikėtis ko nors labai daug, nes visi darbai „užsisuko“ ekspromtu, turėjome vos savaitę, o ir pati į Lietuvą grįžau iki atrankos likus kelioms dienoms. Bet buvau maloniai nustebinta, nes žmonių, mano akimis, susirinko visai nemažai – apie pusantro šimto. Labai bijojau, kad visiškai nebus vyrų, nes jie yra kuklesni, jei ir gali dainuoti, daug svarsto, ką pasakys aplinkiniai. Tačiau vyrų atėjo, daugelis dar ir neprastai dainuoja. Žodžiu, rinktis turėjome iš ko.
Pažįstamų į atranką atėjo?
Keletas (šypsosi). Atėjo mano teta, kurią pati ir paraginau. Ji tikrai gražiai dainuoja, dainavimas jai – vaikystės svajonė, tad kodėl negalėtų išsipildyti dabar? Beje, ji su dar dešimtimis kitų dalyvių pateko į antrą turą. Lygiai taip pat į atranką pakviečiau ir brolio draugės dukrytę.
Pernykštes chorų kovas matyti teko?
Tik tiek, kiek jų radau „YouTube“ svetainėje. Dar girdėjau atsiliepimų – bet tik tiek. Vis dėlto ilgokai manęs čia, Lietuvoje, nebuvo...
Prieš pat šventes man parašė Anykščių muzikos mokyklos direktorė ir pakvietė antrajame „Chorų karų“ sezone atstovauti Aukštaitijai. Pagalvojau: na, taip, Anykščiai – ta pati Aukštaitija, kaip ir Utena, tačiau šiam miestui nejaučiu jokių sentimentų. Kitą dieną gavau dar vieną laiškelį, šį kartą – iš „Chorų karų“ prodiuserės. Ji papasakojo, kad „Chorų karuose“ nori dalyvauti ir Utena, kad galėčiau būti šio miesto choro generolė. Dar sužinojau, kad chorui vadovaus buvusi mano solfedžio mokytoja Lina Jurkaitienė... Sentimentai gimtajam miestui, muzikos mokyklai – viskas susidėjo į viena, ir sutikau.
Gaila, kad žmonėms gyventi Lietuvoje per sunku. Ir nereikia smerkti nė vieno, kuris išvažiuoja, nes visi mes tiesiog siekiame išgyventi.
Sutikai ne tik dalyvauti projekte, bet ir kraustytis atgal į Lietuvą. Po poros metų, praleistų Amerikoje, sprendimas, matyt, buvo ne iš lengvųjų?
Kad aš ne tik Amerikoje, bet ir Norvegijoje nemažai laiko praleidau. Pastaruoju metu gyvenu būtent ten, po truputį jau ir kalbą pramokstu. Prieš išvažiuodama į Norvegiją porai mėnesių buvau grįžusi į Lietuvą. Kaip matote, esu varlė keliauninkė (juokiasi).
Ar sunku buvo nuspręsti dalyvauti „Chorų karuose“? Turbūt ne. Mano gyvenime tikrai trūksta muzikos. Trūksta scenos, galimybių save realizuoti. Kai pasitaikė proga, akys iškart sužibo. Televizija, dėmesys, galimybė vėl dainuoti, lavinti balsą, daug dirbti – visa tai tik paskatino sutikti.
Ką veiki, jei tavo gyvenime visiškai neliko muzikos?
Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau mokslus, tačiau niekas per daug manęs čia nelaikė, todėl nusprendžiau pažiūrėti, kas pasaulyje darosi. Anksčiau sakydavau, kad nenoriu niekur iš Lietuvos išvažiuoti, bet pamatai, kad kitur gali būti geriau. Kodėl nedainuoju? Čia, Lietuvoje, buvau šio to pasiekusi, žmonės mane pažinojo, o išvažiuoti ir vėl viską pradėti nuo nulio? Savo malonumui – taip, profesionaliai – per sudėtinga.
Į Ameriką išvykai su mylimuoju Vytu, ketinote suburti grupę. Nepavyko?
Grupės taip ir neįkūrėme. Ką veikėme? Žinote, nusprendžiau apie asmeninį gyvenimą nepasakoti. Nenoriu, man to nereikia. Kai įlendi į internetą ir pamatai tiesioginę savo kalbą, nors su žurnalistu nė nesi bendravęs, susimąstai: ar tikrai verta kalbėti, jei žmonės vis tiek sukurs ir parašys, ką norės?
Spaudoje praslydo žinia, jog namo grįžai visam laikui...
Apie tai ir kalbu... Tikrai taip nesakiau. Grįžau į Lietuvą tik dėl projekto, o jam pasibaigus planų likti tikrai neturiu. Pripratau keliauti. Kurį laiką gyvenu ant lagaminų, jie tapo mano kasdienybe. Aišku, keliavimas iš vietos į vietą šiek tiek vargina, bet dabar – toks etapas.
Gyventi Lietuvoje neturi noro?
Užsienyje paskaitai naujienas, pasiklausai, ką kalba artimieji, nuolat girdi atsiliepimų, kaip blogai Lietuvoje ir kaip viskas blogėja. Nenoriu, kad mano vaikai artų tiek, kiek aš ariu, noriu, kad jie turėtų tvirtą pagrindą po kojomis. Be to, trokštu, kad vaikai būtų šalia manęs, o ne užaugę išvažiuotų kur nors į Angliją.
Žinoma, tėvynė liks tėvyne ir visą laiką bus gera čia sugrįžti. Dėl šeimos, kalbos, pažįstamų, aplinkos. Bet aš jau pamačiau, kad namais gali tapti ir kita vieta Žemėje. Ir ne tik man. Gaila, kad žmonėms gyventi Lietuvoje per sunku. Ir nereikia smerkti nė vieno, kuris išvažiuoja, nes visi mes tiesiog siekiame išgyventi.
Šeima, matyt, labiausiai džiaugiasi, kad sutikai dalyvauti projekte?
Kad didžioji dalis mano šeimos taip pat gyvena užsienyje. Vienintelis tėtis su drauge Lietuvoje, Utenoje. Tik jam ir keliems dar neišsilaksčiusiems draugams mano grįžimas suteikia džiaugsmo.
Tačiau kol kas bilieto atgal neturi...
Projektas dar neprasidėjo, tad kaip galiu jį turėti!
