Visai neįnoringas festivalio „Kino pavasaris“ svečias, čia pristatęs filmą „Starsuckers“ apie beribį troškimą išgarsėti, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sukurtą „žvaigždžių kultūrą“.
Chrisas kuria dokumentinius filmus, kurie sulaukia sėkmės, aršiai kritikuoja politikus, bulvarinę spaudą, televiziją. Tačiau nesiginčija, kad sukasi tame pačiame rate, kaip ir jo talžomi žurnalistai. O tas „nenoras“ tapti žinomam – šiokia tokia poza. Juk kiekvienas menininkas siekia, kad jį pripažintų. Chrisui tinka ir dar viena pramogų pasaulio taisyklė, kad konfliktas, prasta naujiena su ja susijusį žmogų neretai išgarsina labiau nei gera. Kuo daugiau „Starsuckers“ kūrėją stabdė, smerkė, jam grasino, tuo juosta darėsi populiaresnė.
Šis Londone gyvenantis ir kuriantis režisierius Lietuvą atrado kur kas anksčiau nei lietuviai kino salėse išvydo jo filmą. Chrisui, bebaigiančiam „Starsuckers“, trūks plyš reikėjo pavyzdžio, kaip įžymybės įtiki savo galia – ima manyti, kad pajėgia valdyti kitus, net patraukia į politiką. Taigi 2008 metų Seimo rinkimų rezultatai, tiksliau – Tautos prisikėlimo partijos triumfas, jam buvo tarsi netikėtai aptiktas aukso grynuolis.
Juostoje sudėti parlamentarų interviu greta ankstesnės jų veiklos pavyzdžių. Arūnas Valinskas kalba iš Seimo pirmininko kabineto, po akimirkos vilki suknelę ir šoka mosuodamas kutais ar veda televizijos žaidimą. Antanas Nedzinskas pristatomas kaip buvęs realybės šou „Dangus“, kur išsiskyrė komišku įvaizdžiu, dalyvis. Donalda Meiželytė rimčiausiu veidu prieš kamerą dėsto, kad jei „esi protingas, gali tapti parlamentaru“. Po šių žodžių yra intarpai su jos humoro laidoje kažkada atliktomis „dažnutėmis“, kur dabartinė politikė strapalioja apsiskarmalavusi, ryškiai mėlynai išsidažiusi akis. Papasakojęs apie ilgametę darbo televizijoje patirtį, Rokas Žilinskas mesteli žiniasklaidoje jau sparnuota virtusią frazę, jog tarp Lietuvos interneto vartotojų populiarumu nukonkuravo Madonną. Na, o Linas Karalius, baigęs interviu, per visą kino ekraną krapštosi nosį, paskui staiposi apsirengęs suknelę greitkelyje Vilnius–Klaipėda ir su kitais „žasais“ traukia „Palanga močiučių“ – toks jo, buvusios pramogų pasaulio įžymybės, pristatymas. Į filmo premjerą Vilniuje nė vienas šių politikų neatvyko, nors buvo kviesti, o keli net patvirtinę, kad dalyvaus.
Kurdamas filmą taip pat norėjau pasakyti, jog šių dienų žiniasklaidai stinga atsakomybės. Visiems rūpi tik parduoti laikraštį didesniu tiražu ar turėti aukštesnius laidos reitingus kemšant žvaigždžių istorijas, dažnai net nepatikrinus faktų.
„Filmas iš dalies formuoja jūsų šalies įvaizdį pasaulyje. Tokį... savitą. Ar dabar Vilniuje jaučiuosi gerai? Lankydamasis Lietuvoje sutikau labai daug šaunių, gerų žmonių. Tikiuosi, dėl to, ką padariau, jie neįsižeidė? Juk viskas, ką filmavau, – tikra. Nieko nesugalvojau...“ – svarsto Chrisas.
Ar jūsų filmo „Starsuckers“ pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą „Žvaigždžių liga“ – pakankamai tikslus? Juk kalbate ne apie sužvaigždėjimą...
Na... įdomus, neblogas variantas. Išties rasti žodžio „sucker“ (žodyne – nuo „žinduklio“ iki „siurblio stūmoklio“ – red. past.) literatūrinį atitikmenį būtų nelengva. Tai labai amerikietiškas posakis. Ir gana šiurkštus. Vartojamas apibūdinti tiems, kurie, pavyzdžiui, kaip erkės siurbia pinigus ir neketina jų grąžinti. Na, o visas žvaigždžių kūrimo fabrikas – irgi tam tikras visuomenės siurbimas. Mano filmas būtent apie tai. Žodžių junginys „Starsuckers“ tiko, nes reikia kietai skambančio trumpo pavadinimo. Taip pat – juokingo. Nes juosta ironiška, pašiepianti.
Ankstesnis jūsų darbas „Taking Liberties“ („Ką suteikia laisvė“) sulaukė populiarumo, buvo nominuotas prestižiniam BAFTA apdovanojimui. Jame nagrinėjote politines aktualijas, valdžios sprendimų reikšmę. Viešųjų ryšių, žiniasklaidos poveikis visuomenei – tokia pat svarbi tema?
Taip. Tik kurdamas „Taking Liberties“ aiškiau suvokiau, kaip ir kokią žinutę noriu perduoti žmonėms. Kalbėjau apie terorizmą, baimes, sakiau, kad nekenčiu buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tony Blairo. Suprantamai parodyti, kokį narkotinį poveikį visuomenei daro vadinamoji „žvaigždžių kultūra“ – kur kas sudėtingiau. Daugybė žmonių Didžiojoje Britanijoje eina į gatves protestuoti prieš vienokius ar kitokius politikų veiksmus, žmogaus teisių pažeidimus. Bet jie nemano, kad blogai elgiasi leisdami savo vaikams mirkti prie televizoriaus, žavėtis pigiais realybės šou ir jų kepamomis „įžymybėmis“. Todėl manau, kad „žvaigždžių kultūra“ yra labai pavojinga.
Kurdamas filmą taip pat norėjau pasakyti, jog šių dienų žiniasklaidai stinga atsakomybės. Visiems rūpi tik parduoti laikraštį didesniu tiražu ar turėti aukštesnius laidos reitingus kemšant žvaigždžių istorijas, dažnai net nepatikrinus faktų. Sukurtas garsenybių – neabejotinai sėkmės lydimų žmonių – kultas. Juk visi siekia sėkmės, todėl stengiasi žvaigždes kopijuoti. Tai skatina materializmą, besaikį vartojimą. Būti arti žvaigždžių žmonės nori net jei dėl to tenka paminti save, pažeisti įstatymus.
Ar ne per daug smerkiate žiniasklaidą – juk bene labiausiai sukrečiantys „Starsuckers“ vaizdai, kai tėvai, norintys, kad atžalos žūtbūt išgarsėtų, ragina vos kelerių metų vaikus prieš jūsų kamerą vaidinti girtus, žaisliniu mėsininko peiliu nukirsdinti žaislinei vištai galvą. Maža to, suaugusieji pasirašo abejotino rimtumo kompanijos pasiūlytą sutartį, kad jei vaikas ir neišgarsės, filmuotą medžiagą galima naudoti visame pasaulyje. Kur tėvų atsakomybė?
Žiniasklaidos ir viešųjų ryšių korporacijos nori už panašius dalykus suversti atsakomybę tėvams. Tai neteisinga. Esu tikras, kad kaltas tas, kuris iš esamos situacijos uždirba. Kas skatina narkomanijos plitimą: tas, kuris vartoja, ar tas, kuris kvaišalus platina?
Vaikai – tinkamiausia auditorija televizinei muilo burbulų kultūrai skleisti. Kuo anksčiau jie įgis priklausomybių (siekimas išgarsėti – viena jų), tuo giliau įklimps.
Vienas jūsų herojų – statybininkas, Niujorko metro šokęs ant bėgių, kad išgelbėtų nepažįstamąjį, paskui tapęs milžiniško populiarumo žvaigžde, žurnalo „Time“ išrinktas tarp įtakingiausių pasaulio žmonių. Jis nepailso nuo, rodos, dviejų tūkstančių interviu... Lažinuosi, kad po „Starsuckers“ su taip paties kritikuojama žiniasklaida kalbėjotės neką mažiau – juk norite parduoti filmą, turite jį reklamuoti.
Teisybė. Mano ir to šaunuolio iš metro interviu skaičius, ko gero, apylygis. Tik jis, spėju, dar šiek tiek pirmauja. Lieka pasvajoti apie tokią šlovę (juokiasi).
Negaliu tvirtinti, kad pramogų pasauliui visiškai nepriklausau. Visi mirkstame tame pačiame tvenkinyje. Nors ir stengiuosi, kiek įmanoma, atsiriboti. Noriu įspėti žmones, kad viešųjų ryšių, žiniasklaidos korporacijos juos medžioja, prisivilioja, mulkina, siekia išmelžti pinigų. Taip kraunasi pelną. O siekdamas didesnio efekto, išties naudojau kai kuriuos žurnalistų darbo metodus (filmo kūrėjai neprisistatę bulvarinei spaudai pardavinėjo nebūtas istorijas, išgalvotą informaciją apie garsių žmonių sveikatą ir kt. – red. past.).
Televizija po „Starsucker“ atrodo visiškas blogis. Pats ją žiūrite?
Visą laiką. Seku visą britų ir Jungtinių Valstijų žiniasklaidą. Galbūt dėl to ir ėmiausi „Starsucker“. Filme kalba mokslininkai, tyrimais įrodę, kokį poveikį vaikų mąstymui padaro televizija. Sakysi, ir pats duodu televizijoms interviu?.. Taip, nes noriu, kad mano žodžiai pasiektų vaikų ir jų tėvų ausis. Kitaip to nepadarysiu.
Kas per dvejus su puse metų, kol kūrėte filmą, jūs šokiravo, nustebino?
Tai, kas nutiko Lietuvoje per 2008–ųjų Seimo rinkimus!
Įdomu, kaip naujieji mūsų politikai atsidūrė jūsų taikiklyje?
Christina, filmo prodiuserė, rado žinutę, regis, „The Washington Post“, kad rinkimuose į jūsų parlamentą sėkmė aplankė pramogų pasaulio partiją. Kaip tik tokio pavyzdžio ir reikėjo. Paskambinau į Seimo spaudos tarnybą. Reagavo džiugiai: „O, mumis domisi užsienio žiniasklaida! Atvažiuokit!“ Iškart susikroviau daiktus.
Vaikų pastabos dažnai kur kas protingesnės nei suaugusiųjų. Gal ateitis bus įdomesnė?
O kas padėjo surinkti archyvinę medžiagą, kur dabartiniai seimūnai šoka, dainuoja ar kitaip linksmina tautą?
Tereikėjo paskambinti į televizijas. Pasakėme: „Rokas.“ Jos: „Taip taip, daug visko turime.“ Antanas, „Dangus“ – iškart krūva įrašų. Surinktą medžiagą žiūrėjome ir... sunkiai galėjome patikėti, kad tie patys žmonės dabar Seime. Labai įdomu! Ir nepaprastai spalvinga, neįprasta. Viskas kitaip nei Vakaruose. Aišku, ir sutikti čia buvome kitaip. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje niekas nebūtų leidęs tiek laiko filmuoti parlamente.
Ar susukęs filmą sulaukėte Seimo spaudos tarnybos, kuri jus taip draugiškai sutiko, reakcijos?
Su niekuo nesikalbėjau. Gal po premjeros kas nors bandys mane pakarti? Nežinau... Gal išeisiu su Linu Karaliumi kur į miestą išgerti. Tiesa, jis nevartoja alkoholio. Pamenu, Linas su nepaprastai gražia mergina aplankė mane Londone. Aš gėriau „Guinness“, jis – kokakolą.
Ar po šio filmo pats sau atsakėte, kodėl žmonės iki pamišimo nori išgarsėti?
Daugybė dalykų užkoduoti iš protėvių paveldėtuose genuose: siekis būti stipriausiam, galingiausiam. Ar bent jau panašiam. Dėmesys, populiarumas tampa lyg narkotikas, kurio reikia nuolat. Kad jį išlaikytų, žmogus ima elgtis kaip abstinencijos bijantis narkomanas – kuria nebūtas istorijas apie save ir kitus.
Kažkada karų, turtų užgrobimų priežastis buvo religija. Šiandien, kai Bažnyčia pasauliui nebeturi lemiamos įtakos, ją atstoja populiariausios žvaigždės. Ir, aišku, jas kurianti žiniasklaida.
Ar tarp jūsų draugų yra garsenybių?
Nė vieno.
Ką veiksite toliau? Grįšite prie politinių temų?
Tššš (priglaudžia pirštą prie lūpų). Dar garsiai nesakyk, kad mes ateiname (juokiasi).
Internete daug informacijos apie jūsų filmus, bet kas jūs toks, kaip gyvenate, ką mėgstate, beveik neįmanoma rasti.
Kad neturiu ką viešai pasakoti. Neatostogavau trejus metus, neturiu šeimos, vaikų. Daug dirbu. Tik Londonas ir filmai. Kuo mažiau viešai pasakosime apie save, tuo bus tik geriau.
Kur trauksite iš Vilniaus?
Šią savaitę – į Amsterdamą. Paskui – į Švediją. Vis filmo pristatymo reikalai. Labai daug keliauju po mokyklas Anglijoje. Vaikai „Starsuckers“ mėgsta. Parodęs jį sulaukiu labai protingų klausimų. Vaikų pastabos dažnai kur kas protingesnės nei suaugusiųjų. Gal ateitis bus įdomesnė?
