– Net praėjus kelioms dienoms vos atgaunate balsą. Taip išvargino projektas ar pergalės dainas dar iki ryto plėšėte?
– Visi jau buvome nuvargę, iš paskutiniųjų dainavome. Bet dėl adrenalino paskutinę akimirką susikaupi ir padarai. O paskui ateina nusilpimas. Kitą dieną su niekuo nei norėjau, nei galėjau bendrauti. Dabar – vėl viskas gerai: gyvenimas eina pirmyn.
O kad šventėme – irgi tiesa. Paskutiniai iš mano namų išėjo septintą ryto. Kaimynai sakė: „Girdėjome girdėjome, kaip pusę keturių visas choras įvirto į namo laiptinę...“ O iš ryto radau ant durų užkabintą plakatą „Sveikiname, Danguole!“
– Supratingi kaimynai: nepuolė kviesti policijos...
– Ne, šį kartą nekvietė... Leido pasiausti. Ačiū jiems.
Daugiau – žurnale „Žmonės“.
