Publikuota: 2011 spalio 13d. 15:55
„Žmonės“

Danguolė Stachura: kartais noriu būti tiesiog moteris... (papildyta spalio 13 d.)

„Man nebūdinga gailėtis. Žiūriu į priekį, ir tai yra mano variklis“, – užtikrintai taria galerininkė Danguolė Stachura (35). Trapios, elegantiškos moters įvaizdis tebeklaidina: ji kaip reta stipri ir užsispyrusi siekia savo tikslų. Kad ir kokie jie būtų – puoselėti nuosavą meno galeriją, užkariauti televizijos šokių aikštelę ar tiesiog moteriškai siekti būti laimingai.
Danguolė Stachura
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Danguolė Stachura

Pastarąją TV3 šokių projekto „Šok su manimi“ laidą žiūrėjau išsižiojusi. Nė nemaniau, kad jūs tokia artistiška, kad kuriate eiles ir jos gali virsti dainomis. Iš kur tiek talentų? Ir kodėl jų anksčiau nerodėte viešai?

Eiles rašau nuo vaikystės, kasmet vis planuoju išleisti poezijos knygą (šypsosi). Stabdo mintis, kad niekam dabar poezijos nereikia... Bet gyvenimas vis baksteli į šoną: gal klystu? Juk mano eilėms abejingų nėra. Ypač kai jos virsta gražiomis dainomis. Jų dar bus ne viena, pažadu. O dėl artistiškumo lai sprendžia žiūrovas. Visi mes gyvenime šiek tiek artistai.

Dalyviai tradiciškai pasakoja, kad į projektą ėjo norėdami išmokti judėti, išbandyti save... Bet tiesa kur kas paprastesnė: žmonės nori būti matomi, atpažįstami. Kam jums to reikia? Juk nesate nei dainininkė, nei televizijos žvaigždė, kurioms būtina gauti kuo daugiau reklamos ar su populiarumu ateinančių vertingų darbo pasiūlymų...

Lengviausia šiame gyvenime nieko neveikti, krapštyti nosį, žiūrėti į dangų ir porinti, kad gyvenimas nenusisekė. Bet aš ne tokia! Matoma ir atpažįstama tiek, kiek man reikia, buvau ir prieš šį projektą. Bet nenoriu būti bala, užsistovėjęs vanduo. Geriau jau šaltinis!
Atėjau į šį projektą ne blogų darbų daryti, o kurti. Tiesa, parodytos jau kelios laidos, bet jose dar nebuvo manęs. Dėl to su Deividu ir kyla didžiausių ginčų: aš noriu pagal save, o jis dar nepasitiki, dar nesileidžia į kompromisus. Šokių aikštelėje dar vyrauja jo diktatas. Kol kas nusileidžiu, nes šokiuose esu naujokė. Bet vakar kaip tik pagalvojau: būtų skaudu, jei turėdama šansą taip ir nespėčiau sušokti taip, kad pati sau galvą galėčiau paglostyti. Pasakyti: „Buvo įdomu, gražu, aš padovanojau žiūrovams tai, kuo pati tikiu.“

Net jeigu puikiai išmoksite pramoginius šokius, vargu ar tai atneš kokios naudos gyvenime...

Ne visada reikia ieškoti naudos. Antraip gyvenimas nebeteiks džiaugsmo. Šiame projekte sutikau daug mielų žmonių, kitomis aplinkybėmis su jais net nebūčiau susipažinusi. Turėjau išankstinę nuostatą (gal suformuotą žiniasklaidos), jog šie žmonės man neįdomūs. Reikia pripažinti: turiu nereikalingos arogancijos. Bet paspaudi žmogui ranką, pažvelgi į akis, nukrinta uždanga ir randi daug bendro. Ypač kai beveik kiekvieną dieną ar kiekvieną šeštadienį kartu išgyveni panašių emocijų. Konkurencijos nebelieka. Mano konkurentai man – mieliausi kolegos, už juos sergu ne mažiau nei už save.

Būna meilės trikampių. Bet projekto užkulisiuose kalbama, kad tarp jūsų, šokių partnerio Deivido ir jo mylimosios (bei jūsų choreografės) Inetos – neapykantos trikampis. Kuri kurios nemėgsta? Deivido nepasidalijate?

(Juokiasi.) Jokio trikampio nėra – su Ineta sutariame puikiai! Ir Deivido tikrai nesidalijame – jokiu būdu nepretenduoju į savo šokių partnerio asmeninį gyvenimą! Galbūt dabar ir tapo norma turėti jaunesnį draugą, bet aš pati nesijaučiu visiškai suaugusi, tad jaunesni turi mažai šansų kristi man į akį ar dar giliau (juokiasi). Skaudu, kad žiniasklaida Deividui sukūrė kazanovos įvaizdį, tačiau tai visiškai neatitinka realybės: gyvenime jis – santūrus ir padorus žmogus. Tiesa, mes abu – degtukai, abu karšti, abu ambicingi. O laiko kampams nugludinti nėra. Savaitė – lyg akimirka, nesame net kartu susėdę prie taurės vyno ir kalbėjęsi apie gyvenimą. Mes kalbamės tik apie šokius. Kartais aštuonios valandos per dieną – šokiams. Ir sapnai mano dabar tik apie tai.

Kaip dabar į televizijos, pramogų pasaulį, lygiai taip pat kažkada labai gaiviai įsiliejote į vakarėlių publiką. Ne viena mergina mielai iš jūsų išgautų paslaptį, kaip ten patekti? Kaip atsidurti geriausių žurnalų puslapiuose? Kaip reikia elgtis, su kuo draugauti, į kurį vakarėlį eiti, kad būtum pastebėta margaspalviame žvaigždžių būryje?

Neturiu recepto. Jūsų galiu paklausti, kaip įkalbėjote mane duoti interviu, juk dažniausiai atsisakau.
Gal reikia, nepaisant nieko, išlikti savimi, užsiimti tuo, kas miela širdžiai, netingėti, negailėti savęs, neklausyti piktų aplinkinių komentarų, turėti savo nuomonę, storą odą ir siekti tikslų. Pramogų pasaulyje marionetėmis lengvai virsta tie, kurie neturi stiprybės būti savimi. Tokie žmonės priklausomi net nuo vėjo krypties. O man pačiai patinka nustatyti vėjo kryptį.

Ką vertingo radote tame pramogų pasaulyje?

Žmones. Tik jie yra tikroji vertybė. Tik jų noras kurti, linksminti kitus, dažnai pamirštant save.

Atrodote trapi tarsi porcelianinė lėlė. Jūs tobulos figūros, subtiliai rengiatės. Toks moteriškumas – įgimtas? O gal įgyjamas?

Gal trapumo įspūdis susidaro dėl to, kad esu pernelyg jautri. Tai – labiau minusas. Jis man pačiai dažnai sukelia diskomfortą, bet nustojau su tuo kovoti. Žmogus daug ką gali savyje pakeisti, bet esminius dalykus – sunkiausia. Vaikystėje buvau išlepinta girininko dukra. Tačiau labiausiai mėgau žaisti ne su lėlėmis, o įvairiausius berniukiškus žaidimus. Arba įsiropšti į aukščiausią medį ir svajoti, kurti eiles. Dar patiko peštis su broliu, bet iki šiol tarp mūsų – begalinė meilė ir stiprus ryšys. Brolis dabar – stambios kompanijos „Euromiškas“ savininkas.
Todėl keista, kad žmonės mane mato labai moterišką ir trapią, sau esu panašesnė į bernioką, kuris iki kraujo nubrozdintomis alkūnėmis vis dar ieško aukščiausios viršūnės...

Kaip, būdama jautri moteris, tapote racionalia verslininke?

Savęs verslininke nelaikau ir šis apibūdinimas man netinka. Esu dirbantis žmogus. Esu galerininkė, baigiau ekonomikos studijas, turėjau kelis verslus, veiklas ir po dešimties savęs ieškojimo metų pagaliau atradau save. Rodos, lyg kas nematomas už rankos atlydėjo mane į šiandieną. Neabejotinai turiu ištikimų angelų sargų.

Gimiau darbščioje šeimoje, turėjau daug laisvės, bet dar daugiau – pareigų. Daug meilės ir kreditu suteikto pasitikėjimo. Tai buvo geriausios savarankiškumo pamokos. Niekas mums su broliu kotletų ant padėklo į lovą nenešdavo. Patys turėdavome išsikepti. Aš ir vinį įkalti į sieną moku, ir juodo darbo nebijau. Išmokau tvirtai stovėti ant žemės, nes tokį pavyzdį turėjau. Tėvai daug dirbo, mama turėjo kooperatyvą. Jautriai reaguodavau, kad ji pluša dieną naktį. Man vis atrodydavo, kad visai nemiega... Tėtis, kuriam dabar 65-eri, vis dar verslininkas. O mama dabar prižiūri namus ir savo rožynus. Ach, kokie išpuoselėti Tėvų namai! Ir jie – vieninteliai, kuriuose esu besąlygiškai mylima. Tokius namus norėčiau sukurti savo vaikams. Ir tada, kai pasaulis slysta po kojomis iš laimės ar liūdesio, šeima man – vis dar vienintelė, nepakeičiama užuovėja, mano stiprybės ir mano vertybių pamatas.

Pamenu, jums priklausančiose patalpose Pilies gatvėje buvo batų parduotuvė. Paskui čia ketinote atidaryti arbatinę... Bet prieš kelerius metus įkūrėte galeriją. Kiekvienas verslininkas pasakys, kad turėti galeriją (ir apskritai puoselėti meną) – ko gero, pats rizikingiausias verslas. Kodėl sugalvojote pradėti būtent tokią veiklą?

Kiekvienas geras verslininkas pasakys, kad reikia klausyti ne kitų, o savęs, savo intuicijos. Ir nebijoti veikti. Dažnai laimi tas, kuris plaukia prieš srovę, o ne pasroviui. Be abejonės, pasroviui lengviau. Bet aš nesivaikau lengvų sprendimų, neieškau lengvų kelių. O kai randi savo kelią, visi kalnai atrodo tik mažos kalvos.
Galerija – didžiausias mano sielos džiaugsmas, tik paskui – verslas. Net šveisti jos grindis man – vienas malonumas! Bet kuriai veiklai reikia meilės. Tik tada gali sulaukti vaisių, net jei aplinkui visi šaukia, kad tai neįmanoma...

Be abejo, norint gyventi iš meno, reikia įdėti labai daug darbo. Bet pinigai man niekada ir nebuvo svarbiausi. Netikiu marketinginiais šūkiais, kad laimė – ne pinigai, bet jų kiekis. Kodėl tada tiek daug turtingų žmonių jaučiasi nelaimingi? Laimės pirmiausia reikia ieškoti savyje. Juk Dievas mums suteikė galią negražius dalykus paversti gražiais, prasmingais. Išsišluoji savo kiemą, pasakai ar išgirsti gerą žodį ir jau – gyvenimas gražesnis. Man patinka gyventi gražiai, bet nesu sėkmės vergė. Jeigu kada teks gyventi palapinėje, žinau, kad ir joje sukursiu grožį.

Aišku, ne kartą girdėjote komentarus: „Lengva jai būti gražiai... lengva vadintis verslininke, kai turtingas vyras išlaiko... verslus dovanoja.“ Kaip yra iš tiesų? Kaip moterys juokauja: pėdkelnėms pati užsidirbate ar vyro prašote?

O man visai smagu, kad žmonės mano, jog dovanomis ir kitomis gėrybėmis esu lepinama! Ar turiu teisę iš jų atimti tokią iliuziją ir pasakoti apie nesibaigiantį savo stresą, sunkų darbą, atsakomybę, ašaras? Tegu ir toliau iš šalies atrodo, kad man viskas sekasi lengvai, net jei iš tikrųjų – toli gražu... Svarbiausia, ką gyvenime užsidirbau, – kartu dirbančių žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. O jei materialių dovanų nesu gavusi, dėl to nesijaučiu nelaiminga. Priešingai!

Šalia jūsų retai buvo galima išvysti vyrą, todėl daug kam tapo naujiena, kad apskritai esate ištekėjusi...

O šviesaus atminimo mano močiutė dar visai nesenai sakydavo, kad aš panašesnė į gyvanašlę (juokiasi). Mane tai visada pralinksmindavo! Su vyru jau daug metų gyvename atskirai. Ne, mes nesusipykę. Kaip tik Tomas – puikus mano draugas! Susituokėme prieš trylika metų, buvome du šviežiai iškepti studentai. Beprotiškai vienas kitą mylėjome, nors atstumas mus lydėjo nuo pačių pirmųjų pažinties akimirkų. Jis – lenkas, turintis vokiškų šaknų, ką tik buvo baigęs magistro studijas Londone, kosmopolitas, atvažiavo į Lietuvą atlikti pirmo rimto darbo – rimtai nusiteikęs daryti karjerą ir neturėdamas ketinimų čia likti ilgam... Ir aš – iki skausmo patriotiška lietuvaitė, nesuprantanti, kaip galima neprisirišti prie savo šaknų, šalies, šeimos... Juokinga buvome pora, bet jausmai degė, o jaunystė nežinojo žodžio „palauk“... Tuokėmės slapta nuo tėvų, bijojome, kad nepritars... Brangiausius žmones informavome tik po ceremonijos...

Kaip išėjo, kad vyras išvažiavo dirbti svetur, o jūs likote Lietuvoje?

Mano vyras – iki kaulų čiulpų feministas! Moteris, jo nuomone, turi būti savarankiška – ir jokių kompromisų! Aš likau Lietuvoje. Tiesa, vėliau nemažai keliavau. Dabar, žiūrėdama iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad tai buvo sunkiausi gyvenimo metai: siurbi žinias, patirtį, o naktimis sapnuoji tikruosius savo namus, laukiančius artimuosius ir žydinčius kaštonus. Net negaliu paaiškinti kodėl, bet keliaujant Lietuva asocijavosi su žydinčiais kaštonais...

Kada pradedama atitolti? Koks jausmas pabudus ryte nematyti šalia žmogaus, kuriam prisiekei meilę?

Tarp žmonių baisesnis atstumas tada, kai jie guli šalia ir susiglaudę... Kai gali paliesti ranka, bet negali paliesti širdies... O kai gali paliesti širdį, fizinis atstumas nebėra toks skausmingas. Ryšys – tai nematoma gija, kuri laiko santykius. Tą nematomą giją ir reikia labiausiai puoselėti.

Neseniai vienoje laidoje prisipažinote, kad jūsų santuoka nėra tobula. Kad ir jūs, ir vyras bandėte kurti naujus santykius. Kodėl nepavyko sutikti tokio žmogaus, su kuriuo būtų norėjęsi viską pradėti iš naujo?

Bijau skambių frazių jau vien todėl, kad jas ištarus gyvenimas taip vožteli per veidą, jog lieka tik cituoti klasikus: ir ko tik nesu prišnekėjusi... Kartu gyvenančios poros skiriasi ir taikosi per savaitę po kelis kartus. Mes – taip pat ne išimtis. Buvo trumpų išsiskyrimų. Buvo ilgų, kai trenkti durimis negali, bet trenki lauk visa, kas sieja. Ir lieka tik tai, kas skiria. Santykiai – labai trapus aptarimo objektas. Pasakysiu, kad viskas gerai, žiūrėk, rytoj koks nesusikalbėjimas pasirodys lemtingas. O gali nutikti ir priešingai. Taip būna visiems, atvirai pasakojantiems apie gerus arba blogus savo santykius. Argi ne?

Sako, vyrai myli gražias, laisvas moteris, bet namuose nori turėti tradicinę žmoną. Kuri ruoštų vakarienę ir lauktų grįžtančio po darbų... Kodėl nesutikote gyventi pagal tokį modelį? Ar karjera, laisvė verta to, kad grįžtate į tuščius namus?

Tai ar dabar turėčiau veidu smarkiai trenktis į parketą ir sendaikčių parduotuvėje nusipirkti seną chalatą, kad tapčiau tradicine žmona (juokiasi)? O jei rimtai – visai patrauklus variantas! Dar pamiršote kaimą ir penkias žąsis. Aš rimtai! Kartais užplūsta tokių minčių, kad noriu būti tiesiog moteris: tradicinė mylinti ir mylima žmona. Noriu auginti vaikus, veisti sodą, laukti su garuojančia vakariene iš darbo grįžtančio vyro, smarkiai jį apkabinti ir žinoti, kad taip bus ryt ir poryt... Man atrodo, kiekvienas žmogus slapta nori, kad jį tiesiog mylėtų. Ne už pasiekimus, ne už spindėjimą. Ne už ką nors. Tiesiog mylėtų. Bet tai jau būtų tobulos santuokos modelis! O aš nesu tobula...

Skaityti visus komentarus 25
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Skaityti visus komentarus 25
Komentarų nėra
Į viršų
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga