Suprantu, kad po skyrybų dar skauda...
Stengiuosi apie tai negalvoti, kad nebūtų blogiau. Daug dirbu ir pradedu naują gyvenimo etapą. Kai daug veiklos, nėra laiko galvoti, išgyventi. Pirmas savaites po skyrybų su Rūta nežinojau, kur pasidėti. Bet prasidėjo darbas, repeticijos, iškart lengviau pasidarė.
Kaip sekasi bendrauti su sūneliu?
Puikiai. Adomas labai pasiilgsta tėčio. Pastaruoju metu Rūta turėjo daug koncertų, filmavosi seriale. Aš irgi daug dirbau ir jau kurį laiką negyvenu kartu, todėl Adomas buvo pas senelius, Rūtos tėvus. Rudenį mūsų darbai nusistovės, todėl stengsiuosi kuo dažniau pasimatyti su sūnumi.
Kaip nutinka daugumai išsiskyrusių porų, būsi savaitgalinis tėtis?
Mano ir Rūtos profesijos geros tuo, kad pastovaus darbo grafiko neturime. Daug laisvo laiko, todėl galėsiu bet kada susitarti ir praleisti daugiau laiko su Adomu.
Po to, kai susilaukėte sūnaus, žurnalistai daugiausia Rūtos klausinėjo, ką reiškia būti mama. O ką reiškia būti tėčiu?
Kai gimė Adomas, manęs irgi klausė, kaip jaučiuosi. Dabar jau nebeklausia. Bet žinote, kada tėvystė labiausiai veža? Kai Adomas paaugo, kai supranti, ko jis nori. Kai vis daugiau žodžių moka, žaidimų aikštelėje drąsesnis tampa. Jeigu kur užlipti nori, labai smagu jam padėti. Atėjęs į žaislų parduotuvę žino visų automobilių markes: „Aš noriu mašinytės, bet čia – ne citroenas, o subaru...“ Kuo toliau, tuo smagiau būti tėčiu.
Man atrodė, kad viskas buvo gerai. O Rūtai, matyt, iš manęs trūko pareigingumo, dėmesio... Pasirodo, reikėjo stengtis labiau. Bandžiau viską sugrąžinti, bet nepavyko.
Sako, gimus vaikui prasidėję sunkumai, išbandymai poras dažniau ne jungia, o skiria. Gal tokia ir judviejų su Rūta skyrybų priežastis?
Aišku, kad gyventi darosi sudėtingiau, dažniau įtampa, pykčių kyla... Bet išeini kur nors valandėlei arba išvažiuoji į darbą, o grįžti – kaip nieko nebuvę. Man atrodė, kad viskas buvo gerai. O Rūtai, matyt, iš manęs trūko pareigingumo, dėmesio... Pasirodo, reikėjo stengtis labiau. Bandžiau viską sugrąžinti, bet nepavyko. Kurį laiką dar nenuleidau rankų, bet dabar jau, panašu, viskas... Eisiu toliau.
Buvo tiek daug gražių akimirkų... daugiau nei treji metai kartu... Gaila, kad taip greitai viskas nutrūko. Labai gaila. Dar kartą pabrėžiu: akimirkų gražių buvo tikrai labai daug. Ir niekada nesigailėsiu, kad susitikome su Rūta, kad buvome kartu, gyvenome.
Kaip du suaugę žmonės bandėte kalbėtis, kas nebetinka? Ką galima ištaisyti?
Šnekėjomės. Ir kalbamės iki šiol. Man vis atrodo, kad būtume galėję padaryti kokių nors kompromisų ir būti kartu. Galėtume... Bet kažkas atsitiko ir viskas pasikeitė. O aiškaus atsakymo, kas atsitiko, iki šiol neturiu.
Tebemyli Rūtą?
Neatsakysiu į šitą klausimą (šypteli). Tik tiek galiu pasakyti, kad jausmų yra, bet, aišku, jie ne tokie kaip buvo. Dabar norėčiau, kad bent jau būtume artimi draugai, kad galėtume būti su Adomu. Gal netgi kartu išvažiuoti su draugais į gamtą. Norėčiau, kad taip būtų, bet kol kas bendrauti mums gana sudėtinga. Jaučiasi įtampėlė... Bet tikiu, kai viskas nusistovės, bus gerai.
Kiek suprantu, sprendimas skirtis buvo vienpusis Rūtos noras?
Tikrai taip. Kaip sakė viename interviu: norėjo šalia turėti vyrą mūrą, užnugarį... Man tokie žodžiai atrodė neteisingi. Kitą kartą teks stengtis labiau (šypteli).
Sunkiausia, kad Rūtos sprendimas buvo labai netikėtas. Ji grįžo iš konkurso Turkijoje ir pasakė: „Viskas.“
Na, kai pasklido žinia, jog išsiskyrėte, dažniausiais komentaras buvo: „Taip ir turėjo nutikti...“
Man iki šiol daug kas į akis taip sako. Klausiu jų: „Kodėl?“ Todėl, kad Rūta – vyresnė, labiau subrendusi... Galbūt... Bet čia – tik kitų žmonių nuomonė. Buvo net manančių, kad esu su Rūta, nes ji – žvaigždė... Nesąmonės!
O gal viskas daug paprasčiau: pavyzdžiui, Rūtos gyvenime atsirado kitas žmogus?
Klausiau. Sakė: „Ne.“ Tikiu. Turbūt kaip kiekvienam vyrui man būtų skaudu, jeigu paliktų dėl kito.
Kodėl jūsų vestuvės taip ir neįvyko?
Pasipiršau. Rūta sutiko. Bet mes tokie: daugelio dalykų neplanuojame. Todėl tos vestuvės ir liko neapkalbėtos, nesuplanuotos.
Tau tai buvo turbūt pirmi rimti santykiai. Jie ko nors išmokė? Ko davė?
Vien dėl to, kad gimė sūnus, jie buvo ir yra patys rimčiausi. Dabar kur kas daugiau nei seniau mąstau, galvoju. Gavau daugiau patirties. Gal kitą kartą ką nors ir darysiu kitaip... Bet faktas: iš Rūtos daug išmokau. Ji – vyresnė, daugiau žinanti. Gal ir ji iš manęs ko nors išmoko.
Tačiau amžiaus skirtumo, apie kurį tiek daug visi kalbėjo, mes patys niekada nejautėme. Aišku, kartais man labiau norėdavosi pabūti su draugais, pasilinksminti vakarėliuose. Ir aš, ir Rūta turėjome teisę išeiti, pasižmonėti, pabūti su draugais. Bet Rūta, žinia, niekada nebuvo vakarėlių mėgėja. Adomui gimus ir pareigų naujų atsirado, ir laiką kitaip reikėjo pradėti skirstyti. Nebesilinksminau tiek, kiek bendraamžiai draugai. Kur nors išeidavau, tik jeigu žinodavau, kad Rūta – ne viena, pavyzdžiui, kartu su savo tėvais.
Nėra Rūta nei arogantiška, nei pikta. Ir niekas manęs iš namų nevarė. Sutarėme ir išsiskyrėme. Nesu nuskriaustas berniukas. Ir nėra čia ko verkti. Taip atsitiko, ir viskas.
O gal praeis šiek tiek laiko, aprims aistros ir dar susitaikysite?
Jeigu ir svarstyčiau apie tai, nesakysiu, ką manau.
Po šito straipsnio daug kas pagalvos: vargšas Deividukas ir ragana Rūta...
Vienas mano draugas sakydavo: „Kai Rūta įeina, esi priverstas pasitempti...“ Faktas: charakterį ji turi. Bet jeigu žmogų myli, tinka ir jo charakteris. Nėra Rūta nei arogantiška, nei pikta. Ir niekas manęs iš namų nevarė. Sutarėme ir išsiskyrėme. Nesu nuskriaustas berniukas. Ir nėra čia ko verkti. Taip atsitiko, ir viskas.
Buvo sunku vėl pradėti gyventi vienam?
Aišku, kad tuščia, sunku. Kol kas išsinuomojau butą, bet greitai turėsiu nuosavą. Draugai juokiasi: „Na, ką, vėl pirmas kursas... vėl vienišas studentas...“
Tu vėl laisvas, todėl pramogų pasaulyje būsi geidžiamas jaunikis... Gali vėl akimis šaudyti į merginas...
Galiu, bet kol kas nenoriu. Aš dabar pasinėręs į darbus. Net džiaugiuosi, kad vėl prasideda šokių projektas. Po paskutinio jau maniau, kad pavargau, nieko nebenoriu. Bet dabar – naujos jėgos, nauja kūryba, naujos emocijos. Mokslų irgi liko paskutinis kursas. Viskas tik į gera.
„Šok su manimi“ per TV3 tau jau ketvirtas televizinis šokių projektas?
Jeigu su „Šokių Eurovizija“ – tai netgi penktas. Visi klausia: „Ar neatsibodo?“ Baikite! Kiekvieną šeštadienį turiu nerealią pramogą: tiesioginis eteris, draugai, vakarėlis... Atsibosta tik tada, kai jautiesi išsekęs, pavargęs, nieko nebesukuri, nepadarai, pykstiesi su partnere... Be to, šokis – mano darbas. Ką geriausiai moku, tą ir dirbu.
Buvo kalbų, kad galbūt jus išskyrė naujoji tavo šokių partnerė – aktorė Ineta Stasiulytė...
Mes su Ineta tikrai labai susidraugavome, smagu kartu dirbti. Daug kur mūsų charakteriai sutampa, ji puikiai pritapo mano draugų kompanijoje. Bet erzina, kad man ją „kabina“ kaip merginą. Jeigu jau vienišas, tai visi fotografai bandys gaudyti, paparacinti su visomis iš eilės... Kai mus nufotografavo festivalyje, žurnalistams visai nerūpėjo parašyti, kad buvome ne dviese, o su būriu draugų.
Praėjusiuose šokių projektuose prie jūsų pasirodymų su Joana Bartaškienė, paskui ir su Shorena daug prisidėdavo Rūta: patardavo, pamokydavo, padėdavo...
Aišku, kad pasitardavau su ja, nes tai buvo žmogus, su kuriuo gyvenau. Daug išmanantis scenos žmogus. Natūraliai išeidavo, kad paklausdavau, ką ji mano, gal kokių pasiūlymų turi... Bet nepamirškite, kad Ineta – aktorė, todėl idėjų ir minčių jai tikrai nestinga. Ji turi puikų skonį, yra užsibrėžusi daug siekių, tikslų. Ir labai smagu, kad mūsų požiūris į šitą šou sutampa. Ji pilna idėjų, nori dirbti. Su visomis savo partnerėmis stengdavausi sutarti, išklausyti jų nuomones, pasiūlymus ir rasti geriausią variantą.
O Inetos gyvenimo draugas tango mokytojas Eduardas Gimenezas jūsų repeticijose dalyvauja? Pataria?
Ne. Mes apskritai su Ineta apie vienas kito šeimyninius santykius šokių aikštelėje stengiamės nekalbėti. Ji žino, kad man dabar – sunkus laikas. Ir apie ją aš daug neklausinėju. Mes – šokėjų pora, draugai, komanda, ir viskas. Tapome gerais draugais, bet esame per daug skirtingi žmonės, kad būtų kas nors daugiau. Jokių čia meilių!
Sutik, tikėtis trečios iš eilės pergalės tokiuose šokių projektuose – kiek nereali svajonė...
Negalvoju apie tai. Norime su Ineta parodyti gerus šou numerius. O kaip komisija ir žiūrovai balsuos, nežino niekas. Pergalė apskritai labai slidus dalykas... Svarbiausia savo darbą padaryti kuo geriau.
