Skambinu Edmundui, atsiliepia Kristina... Nuolat esate kartu?
Kristina: Tokia mūsų profesija. Turime vienas kitą globoti, kontroliuoti, barti, bučiuoti, mylėti. Dainininkui svarbiausia – šalia turėti ausį – profesionalą, kuris išgirs ir išsakys jo klaidas. Tos ausytės vienas kitam ir esame.
Jei kartu nedainuojame, Edmundas prašo, kad bent į generalines repeticijas ateičiau. Tačiau pastaruoju metu beveik visuose koncertuose dalyvaujame abu.
Edmundas: Kadangi visada esame kartu, gal net pradėjome mažau pyktis. Jau žinome, kaip vienas kitam pastabas išsakyti. Tačiau dažniausiai žodžių nevyniojame į vatą. Darbas veja darbą – negali užsiimti perdėtais mandagumais.
Su artimu žmogumi būnant scenoje ramiau ar slegia dviguba atsakomybė?
Kristina: Man – geriau. Tuomet aš iš tiesų galiu daryti tai, ką jaučiu. Ypač – spektakliuose, kur apdainuojama meilė. Kai scenoje esi su artimu žmogumi, nereikia nieko dirbtinai kurti, laužti, įrodinėti. Tai – mūsų dueto stiprioji pusė.
Edmundas: Dainuoti dviese mums labai patogu: kad suprastume vienas kitą, susidainuotume, nereikia specialių repeticijų – mudu jau susidainavę! Su Kristina gerai jaučiame vienas kitą, todėl kaip atlikėjams mums scenoje lengviau, o ir – gražiau, nes kaip muzikai tarpusavyje nekonkuruojame. Scenoje kuriame jausmus.
Ir tie jausmai, bučiniai būna tikri?
Edmundas: O kaip kitaip (juokiasi)?
Kristina: Nereikia nė bučinių. Muzika suteikia galimybę labai daug pasakyti. Gerai, kad mudu baigėme tą pačią mokyklą, kartu stažavomės užsienyje. Dabar problemas sprendžiame vienodais būdais. Abu žiūrime viena kryptimi.
Niekada kuris nors nesvarstėte galimybės dėl kito atsisakyti karjeros?
Edmundas: Nemanau, kad to reikėtų.
Kristina: Kelerius metus buvau atsitraukusi – auginau dukrą. Toks buvo mudviejų susitarimas, nes gyventi be vaikų nenorėjome. Dėl jokios karjeros, net pasaulinės, neverta aukoti šeimos. Karjera vieną dieną baigsis, o kas tada? Sėdėsime vieni depresuoti, kad neturime artimų žmonių? Nei kuo rūpintis, nei kam visa, ką užgyvenome, palikti... Nesąmonė!
Edmundas: Daug moterų dainininkių iš anksto bijo prarasti karjerą, todėl nesiryžta kurti šeimos.
Kristina: Tai priklauso ir nuo šalia esančio žmogaus. Jei jis palaiko, po pertraukos grįžti prie profesinės veiklos yra daug lengviau.
Dėl jokios karjeros, net pasaulinės, neverta aukoti šeimos. Karjera vieną dieną baigsis, o kas tada? Sėdėsime vieni depresuoti, kad neturime artimų žmonių?
Sekmadienio popietę jus galėjau sutikti parke vaikštinėjančius su dukra, o susibėgome televizijoje. Nesibaigiantys darbai?
Kristina: Tačiau tai faina! Parke susitiksime, kai mums bus per penkiasdešimt. Tada gal gyvensime ramiau. O dabar labai gerai, kad reikia lėkti, bėgti, kad jautiesi reikalingas. Tai – gyvenimo variklis.
Barborai jūs reikalingi, matyt, labiausiai.
Kristina: Žinoma! Tačiau dukra su mumis prisibūna. Kartais pareiškia, kad mes jai jau nusibodome. Mergaitę auginome patys, be jokių auklių ir močiučių.
Edmundas: Barbora jau didelė – jai šešeri. Mes dažnai visur būname kartu. Ji su mumis keliauja į spektaklius, koncertus.
Tarp kitko, ji taip pat labai bendraujanti, tikra pliurpalė.
Operos solistų darbas – vakarinis. Kada rasti laiko šeimos pasibuvimams?
Kristina: Tikrai jų būna! Ir vaikas mus mato, ir mes jį. Gal tik atrodo, kad mudu viską atidavę dėl karjeros.
Edmundas: Pas mus būna šeimos pirmadieniai, nes tada teatrai nedirba.
Kristina: O salotų vakarienės namuose – kas trečią dieną. Ir Barbora mūsų salotinė nuo laikų, kai gyvenome Prancūzijoje. Tetis mums krevetėlių paruošia...
Kuris iš dviejų menininkų arčiau buities?
Kristina: Mūsų namuose pakankamai tvarkinga, nes mama labai griežta, baisiai bamba (juokiasi). Kai mokiausi Vokietijoje, man buvo ypač priimtinas tas vokiečių „genau“ – ypatingas preciziškumas.
Edmundas: Taip taip, kai mamai būna „genau“ priepuolis, su Barbora bėgame iš namų (juokiasi).
Kristina: Mūsų tetis dažniausiai ruošia valgyti. Aš plaunu indus.
Edmundas: Bet šiandien gaminome kartu.
Kristina: Turime kažkokį nenormalų norą viską daryti drauge. Jei vienas ruošia pietus, būtų keista, jei šalia nesisukiotų kiti du.
Edmundas: Jei jos man ir negelbsti, tai bent jau pastovi šalia, kavos, arbatos išgeria.
Kristina: Ir Barbora viena nelinkusi būti.
Mergaitei reikia broliuko ar sesutės!
Kristina: Bus!
Edmundas: Neprieštarauju!
Kristina: Tikrai reikia. O dėl pauzės karjeroje nereikia daryti tragedijos. Nesame Niujorkas. Mūsų neslegia nežmoniški honorarai. Nesąmonė, kad reikia išgyventi, jog porą metų, kol būsi su vaiku, tavęs nematys žiūrovai.
Mes kartais galbūt net fanatiškai mylime savo profesiją, bet esame paprasti žmonės. Tarkim, žinote, ką tetis šiandien pusę nakties veikė? Beržą gręžė ir mums sulą nešė!
Edmundas: Netoli yra beržynas. Nutipenau ten, įgręžiau medį. Dabar namie pilni ąsočiai sulos. Skanu ir sveika.
Kristina: Barbora negėrė, tai sukūrėme pasaką, kad tai – zuikių arbatėlė. Todėl, kad ją geria, kiškučiai yra tokie striksintys ir linksmi.
Turime kažkokį nenormalų norą viską daryti drauge. Jei vienas ruošia pietus, būtų keista, jei šalia nesisukiotų kiti du.
Išties, ne vien scenos reikalai jūsų galvose sukasi.
Edmundas: Tokie pakrapštymai labai atpalaiduoja. Išprotėtum, jei būtum užsiėmęs vien muzika, natomis. Juk nuo nuolatinio garso smegenys taip perkraunamos. Aš dabar baigiu šiltnamį statyti. Kristina kapstosi savo gėlynuose ir lysvėse. Meno žmogui labai sveika basomis atsistoti ant žemės. Vinį įkalti ar lysvę sukasti – tai paprasti, natūralūs dalykai, kurie teikia džiaugsmo. Juk operose taip pat pasakojame apie pirmapradžius žmogiškus santykius.
Judu visai kitokie nei televizijos „Chorų karų“ komisijoje, kur kartais atrodote ne tik labai griežti, bet net ir arogantiški...
Edmundas: Komisijoje mes esame ne griežtesnieji, o profesionalesnieji. Būti kitoje barikadų pusėje iš tikrųjų labai labai baisu. Mieliau pats dainuočiau, pats klysčiau... Nesinori nieko užgauti, bet kaip profesionalui reikia tiksliai pasakyti, koks buvo pasirodymas. Pirmiausia turime įvardyti trūkumus, nes kas buvo gerai, ir taip visi mato. Gal kartais pasakau ir aštriau: nesu nei doleris, nei litas, kad visiems patikčiau.
Kristina: Neįsivaizduoju, kaip kitaip būtų galima išsakyti problemą. Negi saldžiai šypsantis? Tai būtų nesąmonė, teatras.
Edmundas: Aptarinėti atlikėjų sukneles ir kostiumus – neprofesionalu. Tuomet galima į komisijos kėdes pasodinti keturis televizinius klounus, kurie sėkmingai užims eterį. Tačiau mes į tai žiūrime atsakingai.
Kristina: Gal per daug atsakingai? Gal einant į televizijos projektą reikėjo įsijungti šou mygtuką. Tačiau mudu manome, kad ką girdime, manome, tą ir turime sakyti. Labai atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau, bet mes įpratę dar ne prie tokių pastabų. Kai teatre stovi prie penkiasdešimties žmonių orkestro ir choro ir tau tiesiai į akis rėžia, ką ne taip darai, kartais tai visiškai atima amą.
Edmundas: Su „Chorų karų“ dalyviais bendraujame tikrai dalykiškai ir draugiškai. Kažkas bandė prikapoti malkų, kad nesutariu su Liudu Mikalausku. Tai – iš piršto laužta. Šiuo metu su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos kameriniu orkestru mudu ruošiame Händelio oratoriją „Mesijas“. Kalbamės telefonu, aiškinamės, ką kaip toje oratorijoje atlikti. Visada taip bendravome.
Kristina: Nežinau, šis televizijos projektas mums padėjo pliusą ar minusą. Tačiau tie žmonės, kurie domisi muzika, mūsų kūryba, gal mudu kiek nors pažįsta. O kiti gal ateityje pamatys, kad iš tiesų nesame tokie surūgę, kaip galbūt atrodome per televiziją.
