„Kur dabar būčiau, jei nebūčiau įkūrusi mados namų? Niekur. Keliaučiau po pasaulį su savo vyru, kaip anksčiau“, – gūžteli pečiais Ella. Reikia pripažinti, tai skamba ne taip jau blogai. „Ir nebuvo blogai. Ketverius metus tik tai ir darėme: lankėmės įvairiuose miestuose, ėjome į teatrus ir operas, ilsėjomės, bendravome. Tai buvo prašmatnu, puiku... Bet man patinka dirbti. Norisi būti už ką nors atsakingai. Dizainas – mano, penkiasdešimtmetės moters, pašaukimas.“
Piešdama pirmąją suknelę, apie mados namus Ella nė nesvajojo. „Nesu kvaila išlepinta moteriškė, kuri ko nors įsigeidžia, trepteli kojele – ir viskas tuoj pat turi būti patiekta ant lėkštutės, – šypteli ji. – Mados srityje dirbau penkiolika metų: turėjau butikų, prekiavau drabužiais, kurie patiko man pačiai. Perpratau, ko reikia moters garderobui. Į dizaino sritį žengiau atsargiai: kaip mane priims? Ar įvertins? Neišjuoks?.. Pirmąją kolekciją 2009 metų lapkritį žmonės priėmė puikiai, taip pat ir antrąją. Atsirado klientų, ėmė gausėti... O tada atsirado Aigozel, ir tapo visiškai akivaizdu, jog tai – ne žaidimas, bet rimtas darbas. Ir mes turime judėti pirmyn.“
 |
| Luko Balandžio nuotr./Aygozel Gulmedova |
Aygozel Gulmedova (28), kilusi iš Turkmėnijos, Lietuvoje gyvena jau devynerius metus – nuo tada, kai ištekėjo už verslininko Jurijaus Borisovo sūnaus Pavelo. Su Ella ji susipažino Vilniuje, kai su anyta atėjo pažiūrėti kolekcijos pristatymo. Itin moteriški drabužiai patiko iškart: Aygozel, artimųjų vadinama tiesiog Aja, netrukus tapo dizainerės kliente, o laikui bėgant gimė mintis apie partnerystę.
„Užaugau šeimoje, kurioje visos moterys buvo susijusios su grožio, mados, tekstilės pasauliu, – pasakoja ji. – Mano močiutė sovietiniais laikais buvo Ašchabado siuvimo ateljė direktorė: rengė kolekcijų pristatymus, nuolat važinėjo į Maskvą, net Paryžiuje lankėsi. Mama buvo Turkmėnijos tekstilės pramonės ministrė. Tokioje aplinkoje aš užaugau. Mokiausi Anglijoje, baigiau ekonomiką Maskvos valstybiniame universitete, dabar auginu du sūnus: šešerių Aleksandrą ir trejų Georgijų. Jie labai užsiėmę: mokosi dailės, anglų kalbos, teniso, golfo, plaukimo... Labiausiai noriu, kad vaikai vertintų darbą ir dirbančius žmones. Galėjau rinktis bet kurią sritį, kurioje galėčiau dirbti: nuo bankų sistemos iki nekilnojamojo turto. Bet širdis patraukė čia.“
Ellos nuomone, nebūna gero ir blogo verslo: būna blogai organizuotas verslas. „Mados srityje daug niuansų, – užsimena. – Rodos, kas čia tokio – pasiūti suknelę? Drabužis nukrinta tarsi iš dangaus, juo aprengi manekenę, ir ji nueina podiumu... Iš tiesų viskas sudėtingiau. Pirmiausia tai sunkus intelektinis darbas, paskui – darbas su konstruktoriais ir siuvėjais. O kur dar komunikacija, viešieji ryšiai... Todėl labai džiaugiuosi, kad mudvi su Aigozel atradome viena kitą. Ji – generalinė direktorė, jai tenka didelė atsakomybė. Kompanijoje dirba dešimt žmonių. Televizijos laidų kūrėjas Edvardas Žičkus padeda mums susigaudyti viešuosiuose ryšiuose, o mano sūnus Leonidas Tatarinovas, gyvenantis Kijeve, dirba grafikos dizaineriu. Padėjome gerus pamatus, kad taptume perspektyvia kompanija.“
Vietą savo svajonių namams moterys rado sostinės Senamiestyje, atnaujintame prabangiame komplekse su uždaru kiemu. Pusantro šimto kvadratinių metrų patalpose nemenką dalį užima konstruktorių ir siuvėjų valdos, bet labiausiai akį traukia klientų salonas. Baltos sienos ir grindys, balti natūralaus medžio baldai su mažytėmis auksaspalvėmis detalėmis, sietynai, prancūziško šilko užuolaidos, antikvariniai krėslai ir, žinoma, didžiuliai veidrodžiai – kaipgi be jų? – liudija subtilią prabangą, kurios ir siekė šeimininkės. Prieš pusmetį buvo surengtas oficialus Ellos Tatarinovos mados namų „Femmes Fatales“ (pranc. „Lemtingos moterys“) atidarymas.
„Pas mus neužeina praeivių iš gatvės, – prisipažįsta dizainerė. – Netgi durų skambutį turime – žmonės čia ateina kaip į namus, gali neskubėdami pasimatuoti drabužį, išgerti arbatos, pasikalbėti... 1930–1940 metais Italijoje ir Prancūzijoje tokie butikai buvo labai mėgstami. Beje, nuo tokių savo veiklą pradėjo ir Coco Chanel bei Christianas Dioras. Tikiu, kad netrukus tai vėl taps populiaru: žmonės nusigręš nuo didžiulių koncernų ir atsisuks į mažus jaukius butikus, nes norės jausti ryšį tarp drabužio ir jį kūrusio žmogaus. Juk drabužis – ne šiaip medžiagos gabalas, susiūtas siūlėmis, o daiktas, turintis sielą.“
Apie klientus
Ellos klientai išsibarstę po visą Europą. „Turime jų Ukrainoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, – vardija dizainerė. – Daug kur esu gyvenusi, tad turiu draugų ir pažįstamų. Turime ir gimtųjų klientų Lietuvoje. Žinoma, čia jų nedaug: palyginti su gausiu klientų būriu Ukrainoje, Lietuvoje – tik mažuma. Tačiau ta mažuma mums svarbi: kai svetur pristatome savo kolekcijas, pabrėžiame, jog atstovaujame Lietuvai.“
Klientų neatsiranda iš niekur. „Pirmiausia apsisprendėme, į ką orientuosimės, – pripažįsta Ella. – Juk neįmanoma siūlyti produkto visiems. Pasirinkome aukščiausią klasę, bet tikrai ne dėl to, kad esame snobai. Tiesiog mano sukurtos suknelės turi tam tikrą paskirtį: jas dėvinčios moterys turi keliauti po pasaulį, plaukti laivais ir jachtomis, dalyvauti teminiuose vakarėliuose, eiti į svečius... Jei nebus jokių progų, tai kur jos tas suknias vilksis? Labai myliu lietuves klientes, bet būtent iš jų išgirstu: „Kam man ta suknelė? Vis tiek neturėsiu kur su ja eiti.“ Ši frazė mane užmuša. Garbės žodis, tai nusikaltimas moteriškumui – gyventi visuomenėje, kur nėra kur išeiti, vilkėti gražių suknelių... Labai liūdna. Jei save nuteiksi, kad jų niekada neprireiks, iš tiesų niekada ir neprireiks, o tu nugyvensi nuobodų ir pilką gyvenimą. Manau, pačiai reikia to atsikratyti: išplėsti savo ribas, išsivaduoti iš rėmų. Užuot sakius: „Man nėra kur eiti“, reikia galvoti – jei jau yra suknelė, Dievas duos ir progų, kur ja vilkint nueiti. Juk pati renkiesi, kaip nugyventi gyvenimą. Ir nereikia skųstis, kad vieniems sekasi, o kitiems ne: iš tiesų mums visiems sekasi vienodai, tik nevienodai tai priimame. Gauname tai, ko esame nusipelnę, – tuo esu tikra šimtu procentų.“
Klientų Ella Tatarinova nesisavina – negraibsto už rankų, nereikalauja, kad rengtųsi tik jos drabužiais. „Štai turime klientę: ji turi dvidešimt „Birkin“ rankinių, bet mielai rengiasi mūsų suknelėmis, – šypteli. – Klientė iš Ukrainos, Ricko Owenso butiko savininkė, efektinga moteris, turinti nuostabų skonį, turi ir daugybę mano kurtų drabužių. Pastarąjį kartą vykdama atostogų į Sen Tropezą, prisipirko suknelių, sarafanų, o grįžusi gyrė: „Tavo suknelės pranoko daugelį šiųmečių Sen Tropezo drabužių.“ Tikrai stengiuosi, kad frazė „Pilna spinta, o apsirengti nėra ką“ niekada nenuskambėtų iš mano klientų lūpų.“
Apie investicijas
Investicijų reikėjo daug ir vis dar reikia. „Tačiau mudvi su Aygozel matome gerą tendenciją: pardavimas geras, verslas plėtojasi sklandžiai, – šypsosi Ella. – Nereikia norėti per daug: mados srityje susigrąžinti įdėtų pinigų vos per pusmetį yra neįmanoma. Tačiau per dvejus metus, manau, investicijos sugrįš. Sakote, greitai?.. Bet aš nebeturiu ko laukti.“
Prie kandžių šypsenėlių, esą bepigu daryti verslą turint turtingą vyrą, Ella ir Aja jau seniai priprato. „Mums tai ne žaidimas: mylime šį darbą ir ruošiamės iš jo uždirbti, – patikina Ella. – Visuomet bus galvojančių: va, tos dvi kvailelės, vienai vyras davė, kitai davė, tai dabar taškosi... Tegu sau galvoja – aš neprieštarauju. O mes buriame profesionalus, dirbame dieną ir naktį. Tai yra rimta. Suvokiame, ką darome, o visa kita ateis su Dievo valia.“
Abi moterys kartu ne tik dirba, bet ir linksminasi, – o kam dirbti, jei nėra džiaugsmo?.. „Važiuodamos į komandiruotes, visada pasiliekame dvi tris laisvas dienas – nueiname į muziejų, operą, – pasakoja. – Jei nematai pasaulio, neini į teatrus ir koncertus, nebendrauji su išsilavinusia publika, negali sukurti gero produkto. Susigūžęs savo kiaute, vargu ar sugebėsi gerai įvertinti tai, ką darai.“
Ellos vyras, bankininkas Jefimas Borodulinas, žmoną labai palaiko – ir ne tik finansiškai. „Jefimas – intelektualas, didelis meno gerbėjas, – teigia žmona. – Jis dievina viską, kas susiję su kultūra ir grožiu.“ Aygozel vyras Pavelas taip pat tiki mados namų sėkme. „Jis – racionalus žmogus, kuris dažniausiai vadovaujasi skaičiais, – šypteli Aja. – Jis džiaugiasi, kad, pagimdžiusi du vaikus ir kurį laiką sėdėjusi namie, ėmiausi rimtos, širdžiai mielos veiklos.“
Apie kolegas dizainerius
„Šalyje negali būti vieno ar dviejų dizainerių: vieni užpildo vieną nišą, kiti – kitą, – Ella tiki, kad vietos po saule užteks visiems. – Aš labai myliu Ramunę Piekautaitę. Visada pastebiu Sandrą Straukaitę: labai talentinga moteris. Labai vertinu Juozą Statkevičių – jis nuostabus, pati daug metų buvau jo klientė.“ Nejaugi iš tiesų nieko tokio, kad dauguma kolegų atsargiai, o kartais ir piktai į ją žiūri kaip į konkurentę?
„Suprantu, kad manęs neįmanoma nepastebėti, – juokiasi Ella. – Kaip žiūri, taip žiūri – svarbiausia, kad aš žiūriu teigiamai. Išgyventi, nervintis, skleisti apkalbas, kenkti – silpnųjų reikalas. Be abejo, nutinka taip, kad klientai iš vieno dizainerio nueina pas kitą – tai normalu. Niekada neįsižeisiu, jei klientė ką nors įsigis iš manęs, o ką nors – iš Ramunės: pati be jokių problemų nusiperku jos kurtą drabužį. Nepaveržiau niekieno klientų: jie pas mane atėjo tikrai ne dėl to, kad Jefimas Borodulinas davė man pinigų. Jis man padėjo, nesiginčysiu, ir Ajai vyras, be abejo, padėjo. Bet kad klientai mus gerbtų, užsisakytų ne tik vieną, bet ir kitą suknelę, mes labai daug dirbame.“
Drabužiams kurti Ella naudoja rafinuotus, aukščiausios kokybės audinius – perka juos iš tų pačių fabrikų, iš kurių užsisako ir „Dior“, „Chanel“ bei kiti didieji brendai. „Kainos pas mus labai humaniškos, – patikina. – Jos prasideda nuo dviejų tūkstančių litų. Žinoma, drabužio kainą sudaro ne tik audinio ir darbo kaina: reikia įvertinti ir mados namų išlaidas, mano intelektinį darbą, Ajos darbą, pristatymus, komandiruotes, parodas... Tačiau net pats turtingiausias klientas visada pažiūrės į kainą, todėl nevardiju didžiulių skaičių. Kaina turi būti protinga – tai irgi politika.“
Apie namus
Iškeisti Lietuvos į kurią nors sotesnę šalį Ella Tatarinova neketina: „Čia mano namai.“ Beje, namų įsigyti irgi neketina: jau keletą metų jiedu su vyru patogiai gyvena „Stiklių“ viešbučio apartamentuose. „Žinote tą anekdotą: „Kodėl tu visada skraidai tokia brangia pirmąja klase?“ – „Moku už kompaniją.“ Tad ir mes mokame už kompaniją, – juokiasi dizainerė. – Neturiu noro ieškoti ko nors kito: man „Stikliuose“ gera ir gražu. Viskas šalia: išalksi – atneš valgyti, panorėsi surengti banketą – užteks nusileisti į pirmą aukštą. O ir šeimininkai labai mieli.“
