Niujorke pirmąsyk Eveliną sutikome konkurso finalo išvakarėse, bėgančią iš repeticijos su kompiuteriu po pažastimi. Kitą dieną – jau generalinėje repeticijoje „Hard Rock Cafe“ scenoje. „Noriu, kad mikrofonas būtų kuo jautresnis. Pareguliuokite, prašau“, – ramiai, pasitikėdama savimi ir nebijodama reikšti norų, ji aiškino techniniams darbuotojams ir muzikantams, tarp kurių ne vienas – „Grammy“ laureatas, tikrų tikriausia žvaigždė, savo instrumento virtuozas. Baigusi dainuoti prasitarė, jog truputį neramu dėl pavargusio balso. Bet greitai į burną įsimetė mėtinį ledinuką ir nėrė į užkulisiuos – ilgiems pokalbiams finalo dieną nebuvo laiko. Kaip ir švęsti gimtadienį: būtent tada, lapkričio 1-ąją, Evelinai sukako 22-eji.
Buvo keista ir labai smagu matyti ją, itin elegantišką, su juoda prigludusia ilga suknele, stovinčią ant raudono kilimo greta visur milžiniško apsaugininko lydimos šešis kartus prestižinius „Grammy“ apdovanojimus pelniusios Fergie, vienos populiariausių Didžiosios Britanijos dainininkių Natashos Bedingfield, muziką daugiau nei šimtui kino filmų sukūrusios, daugybei garbingiausių apdovanojimų nominuotos kompozitorės Diane Warren, tituluoto, žinomo, įtakingo muzikanto ir prodiuserio Davido Packo, dirbusio su Barbra Streisand, Madonna, Philu Collinsu ir kitomis legendomis.
Prieš kopiant į finalo sceną Evelinai skruostai turėjo kaisti ne tik iš jaudulio, bet ir dėl pagyrų, kurias kalbėdamiesi su Lietuvos žurnalistais žarstė garsieji atlikėjai, tapę konkurso „Avon Voices“ teisėjais.
„Neįtikėtina, kad tokia smulkutė, trapi mergaitė turi tokį stiprų balsą“, – nuoširdžiai šypsojosi Davidas Packas, kuris iš viso komisijos žvaigždyno su Evelina susitikdavo dažniausiai. „Jos ne tik puikus balsas, bet ir jautri širdis, – dainuodama moka perteikti jausmą, gali pasakyti daug, nes muzika – galinga kalba. Ir turi Céline Dion jėgos“, – sakė Natasha Bedingfield. „Šiame konkurse labiausiai vertiname atlikėjos išskirtinumą – ieškome to, kas skambėtų kitaip nei visų. Jūsų Evelina ypatinga. Ji turi kažką nepaprasto. Ką? Žodžiais sunku nusakyti. Reikia klausytis ir pajusti“, – dėstė garsioji dainų kūrėja Diane Warren. Susižavėjimo Evelina neslėpė ir populiarioji Fergie. Nors ir koketuodama, jog prieš baigiamąjį pasirodymą negali kalbėti apie savo favorites, lietuvę priskyrė būtent prie jų: „Ji tokia graži! Turi vidinės ugnies. Ir žavaus delikatumo, jausmingumo.“
Finale Evelina pasirinktą kūrinį – Whitney Houston išgarsintą „I Will Always Love You“ – atliko priešpaskutinė. Tarp, spėjo, didžiausių savo varžovių – rusės ir amerikietės.
„Labai nepatiko, kaip tąkart dainavau. Tai gal buvo blogiausias kartas iš visų, kiek teko dainuoti per repeticijas. Na, bet man tai mažai rūpėjo: tiesiog išskridau į sceną ir viskas buvo taip iš širdies, kad labiau ir būti negali. Man niekada neteiktų džiaugsmo, jei padainuočiau viską labai taisyklingai, bet jausčiau, kad mintis tebuvo – kaip išgauti natą. O čia priekyje buvo emocija. Ir tas man svarbiausia“, – kalbėjo jau rytą po finalo per trumputį – lyg tikros žvaigždės – kiekvienam žurnalistui skiriamą penkiolikos minučių interviu didžiuliame Times skvero viešbutyje „Marriott Marquis“.
Jau tą patį vakarą apsivilkusi liauną kūną pabrėžiančia trumpute blizgančia geltona suknele, ji dainavo iškilmingame „Avon“ Moterų fondo apdovanojimų vakare „Pasaulio balsai permainoms“ („Global Voices for Change“). Būtent čia iš Fergie lūpų nuskambėjo pirmąsyk surengto konkurso „Avon Voices“ nugalėtojos vardas: „Evelina from Lithuania!“ Drebėjo rankos ir kojos – tą matė sėdintys arčiau scenos, bet visi – ir prie pirmųjų, ir prie tolimiausių staliukų – negalėjo nesižavėti, kaip ji susitvardė: „Esu mergina iš mažos šalies. Apie tai svajojau keturiolika metų. Visi iš manęs juokėsi – koks Niujorkas? Dainuosi ten? Ir štai...“
Pergalė konkurse reiškė, kad nugalėtoja gauna galimybę pasirašyti sutartį su didele leidybos kompanija. Kita, daug sunkiau apibrėžiama dovana, – didžiulė patirtis, įdomios pažintys ir galbūt karjerą lemsiantys ryšiai. Galimybių – į valias, tik spėk dairytis. O Evelina viską stebėjo išplėstomis akimis.
Fergie sakė, kad šio konkurso laimėtojo laukia sunkus darbas, nes po pergalių ateina laikas įrašams. Ar tas – tiesa?
Taip, albumas tikrai bus. Jau kitą rytą susitikau su „Avon“ pasaulinės komunikacijos viceprezidentu Josephu Billone, pasakiau, ko noriu, – jis labai gerbia mano nuomonę ir paprašė pirmiausia ją išsakyti. Buvau miegojusi tris valandas. Jis tąnakt nė nesumerkė akių, bet buvo žvalus ir darbingas, nors visur dalyvavo nuo pat projekto pradžios ir sugebėjo neparodyti, jog pavargo.
Dabar, tiesa, jau truputį viską pergalvojau. Tad yra du variantai – tikslūs, pagrįsti. Netrukus turėčiau gauti sutartį ir, jei abiem pusėms tiks, ją pasirašysime.
Kaip manai, kodėl iš dešimties finalininkių komisija pasirinko tave?
Konkurso rengėjai iš finalininkių ėmė daug interviu – norėjo mus kuo geriau pažinti. Ir galiausiai pasakė didelį komplimentą, jog vertinant daug lėmė mano asmenybės stiprumas ir tai, kad esu atlikėja, kuri žino, ko nori. Jei man kas nors patinka ar nepatinka, labai tiksliai viską pasakau išsilavinusio profesionalo kalba. Esu labai dėkinga Muzikos ir teatro akademijai, kurioje studijuoju, ypač – savo dėdei, Džiazo katedros vedėjui Artūrui Anusauskui, kad laužė dėl tokių dalykų. Per paskutines pamokas prieš atvažiuojant į Niujorką jis klausdavo: „Kaip muzikantui paaiškintum, ko tu nori? Kaip pageidavimus išsakytum pianistui, nors ir nesi pianistė?“
Sakiau: „Tikiuosi dirbti su tokiais muzikantais, kurie patys viską žino.“ Taip, šįkart tikrai dirbau su nerealiais muzikantais, kurie tikrai viską žino. Jie įstengia pagroti bet ką, tačiau kai tokio lygio profesionalams gali paaiškinti, ko nori pats, bus dvigubai geras rezultatas: ir jie atiduos viską, ir pats galėsi atlikti taip, kaip geriausiai įsivaizduoji.
Man svarbu ne tik muzika. Dvasiniai dalykai – taip pat. Viso projekto metu nekovojau dėl kokios nors vietos, ką darė dauguma. Tiesiog dainavau. Niekada nepamiršau, jog viską lemia žmogaus vidus. Puoselėk jį ir tada viskas bus gražu, nesvarbu, ką darysi – šoksi, dainuosi. Balsas skambės gražiai tik tada, kai bus graži siela. Balsas – jausmus išreiškiantis instrumentas.
Ši pergalė – pasiekimas, bet neapčiuopiamas šią dieną, nėra ko laikyti rankoje. Greičiau tai – raktelis, kuriuo ateityje reikiamu laiku atversiu reikiamas duris. Dabar svarbu tuo raktu nesipuošti ir per daug nesididžiuoti. Turiu ramiai susidėlioti svarbiausius dalykus, kurie daug lems ateityje.
Iš kelių pastarųjų interviu supratau, kad nepriklausomai nuo sėkmės konkurse buvai pasirengusi emigruoti.
Nekenčiu žodžio „emigruoti“. Juk kiek daug jaunimo išvyksta, nes nori studijuoti, tobulintis. Ir aš galvojau vykti to paties, nes susiradau žmonių, kontaktų, kurie man gali padėti muzikiniame kelyje. Tokių sutikau dar per „Avon Voices“ atrankos etapą Los Andžele. Ir ne aš prie jų, o jie prie manęs priėjo ir pasiūlė dirbti. Ten galiu labai daug ko išmokti. Aišku, galiu mokytis ir Lietuvoje, bet čia visai kiti žingsniai... Čia labai daug turiu, o ten turėsiu mažiau, todėl dar daugiau dirbsiu. Ten norint pereiti gatvę reikės vaikščioti tikrai didesniais žingsniais. Visomis prasmėmis.
Ir kada tais žingsniais Niujorko gatves matuosiesi? Iškart po Naujųjų?
Kai pasklido žinia, kad išvykstu, visi masiškai puolė skambinti: „Tu ką – nebeatvažiuosi? Koncerto nebebus, nebedalyvausi?“ Tikrai nieko nepaliksiu ant ledo, viską pabaigsiu – koncertas numatytas ir sausio 8-ąją. Tikslių datų, kada išvykstu, įvardyti negaliu, nes jų paprasčiausiai nėra. Prieš tai reikės ne tik darbus baigti, bet ir susitvarkyti dokumentus, kuriuos turėdama galėčiau Amerikoje būti (o tai gali užtrukti labai įvairiai), išeiti atostogų Muzikos ir teatro akademijoje. Gaila, bet dėl to buvau priversta atsisakyti dalyvauti „Triumfo arkoje“, kituose projektuose. Matau – nebespėju... Ir taip lapkritis, gruodis bus beprotiškai užimti. O noriu, kad mano pasirodymai būtų kokybiški.
Kodėl vienam svarbiausių pasirodymų per savo karjerą pasirinkai gana sudėtingą Whitney Houston „I Will Always Love You“?
Organizatoriai gal tris kartus man siūlė rinktis „Over The Rainbow“. Rašė: „I Will Always Love You“ yra puiki, bet norint ją atlikti reikia tam tikrų leidimų, na, o dainuodama „Over The Rainbow“ tu būtum pribloškianti.“ Atrašiau, kad labai gerbiu jų nuomonę, jais pasitikiu, bet gal būtų įmanoma pabandyti gauti leidimus dainuoti tą kūrinį, kurio noriu aš? Kai jau juos visai užknisau, sulaukiau atsakymo, jog leidimus gautų, bet „I Will Always Love You“ visiems iki skausmo žinoma, visiems galvose skamba Whitney Houston balsas, o jei yra bent menkiausia tikimybė, kad man nepavyks išdainuoti aukštų natų, pasirodymas bus sukirstas. Nepaimtų tokių kitos dainos natų niekas nepastebėtų, o čia jos visiems bus girdimos. Paklausė, ar turiu įrašą, kur „I Will Always Love You“ atlieku gyvai. Prieš pat išvažiuodama nusifilmavau dainuodama prie fortepijono ir išsiunčiau įrašą į Ameriką. Gavau atsakymą: „Gerai, dainuok.“ Iš pradžių internete įrašas buvo peržiūrėtas tris šimtus, o per pastarąsias porą dienų – net penkiolika tūkstančių kartų.
Iškart supratau, kad turiu dainuoti kitaip nei kažkada Whitney. Jei mėginčiau ją mėgdžioti, būčiau kvaila – parodyčiau visus savo trūkumus. Na, o tam, kad drįstum tokią dainą keisti ir pateikti savo interpretaciją, turi būti labai geros nuomonės apie save. Bet neturėjau kito kelio, užtat pradėjau labai atsargiai: „YouTube“ peržiūrėjau turbūt visus įmanomus gyvus Whitney dainos atlikimus, kai kurias detales, akcentus pasiėmiau iš jos. Žinodama, koks mano balsas ir tai, kokiomis aplinkybėmis geriausiai skamba, į tą atlikimą įdėjau daug savęs.
Žinau, kad turiu gerą nuojautą, ja ir turiu vadovautis. Tas pirmasis širdies „cinkt“ dažniausiai būna teisingas. Jutau, kad noriu, tiesiog turiu dainuoti būtent šitą kūrinį. Be to, esu įsimylėjusi. Todėl man nereikia nieko dirbtinai kurstyti, kad daina skristų.
Ir kas gi tas laimingasis, kuriam skirta tavo daina skambėjo taip jaudinamai?
Su tuo žmogumi esu palyginti neseniai, bet tikrai žinau: jis – ypatingas. Ir aš pirmą kartą gyvenime nė kiek nedvejodama galiu pasakyti, kad myliu. Labai myliu. Nieko panašaus gyvenime nesu jautusi. Net tą minutę, kai Fergie paskelbė, jog aš laimėjau, matėsi, kaip dreba mano rankos ir kojos, užteko tik prisiminti TĄ žmogų, kad mintimis galėčiau grįžti į tą dainą ir dar sykį ją atlikti. Tokiomis aplinkybėmis dainuoti nebuvo lengva: viskas iš vidaus dreba, balsą sunku išlaikyti.
Bet balsą suvaldei taip, kad daugiau nei aštuoni šimtai vakaro svečių plojo atsistoję!
Toje salėje buvo nepaprastai geras įgarsinimas, kitaip nei per finalą „Hard Rock Cafe“, kur teko prašyti kiek įmanoma didinti mikrofono jautrumą. Todėl galėjau dainuoti taip, kaip norėjau: pradėti švelniai ir tyliai, naudodama minimum balso. Žinojau, kad tokia pradžia suteiks stiprią emociją. Tame subtilume ir slepiasi raktelis, kuris žmones užkabina. Juk rėkti scenoje gali daug kas, bet ne kiekvienas tyliai tyliai pasakyti tai, kas jautru, gražu, nuoširdu. Juk širdis niekada nerėkia. Širdis viską pasako be garso, ir čia jau kiekvieno reikalas, ar perteikti tą širdies balsą žodžiais.
Ir kaip į tokį jautrumą reagavo tas, kuriam dainavai?
Prieš pat finalą į mano persirengimo kambarį jis atsiuntė gėlių. Tikrai ne raudonų rožių, nes žino, kaip man tokios nepatinka. Gavau savo mėgstamų lelijų ir trapių gėlyčių, panašių į Šveicarijos kalnų žiedus, puokštę. Išskrendant labai buvo gaila palikti ją viešbutyje – vieną gėlytę išeidama iš kambario nusiskyniau... Telefonu mane ramino: „Negailėk tos puokštės, gėlių dar bus daug.“
Ten kasdien išgyvendavau tiek įvairiausių emocijų, o jis kantriai skambindavo kiekvieną vakarą ir manęs išklausydavo: „Nusiramink, viskas gerai.“ Kad nuramintum menininkus, reikia turėti talentą, o jam tas puikiai sekėsi.
Na, o kaip Niujorke bėgo tavo dienos iki tų vėlyvųjų skambučių? Tik repeticijos, darbas ar ir pasiblaškymai po miestą?
Kai tik po repeticijų atsirasdavo proga atsipūsti, eidavau į savo viešbučio kambarį. Į miestą nesiverždavau, nors ir buvo labai įdomu. Dar per atranką Holivude sakiau, kad vadovausiuosi garsiosios Marios Callas žodžiais: „Kai mano kursiokės valgė apelsinus, neturėjo pieštuko. Aš visada turėjau pieštuką, bet žinojau, kad vieną dieną valgysiu apelsinų tiek, kiek noriu.“ Tas pats ir man. Žinojau: jei noriu čia grįžti, nebūtina dabar bėgti per visas gatves, gražiausias miesto dalis, parduotuves, su visais bendrauti. Geriau pasistengti, kad liktų įdirbis, garantuojantis, jog vieną dieną čia vėl būsiu. Holivude tai pasiteisino – patekau į antrą turą. Taip pat elgiausi ir Niujorke. Juk į sceną einu tam, kad kažką pasakyčiau žmonėms, o jie save išbarstysiu iki tol, nebeturėsiu ko klausytojams duoti.
Bendri pusryčiai prasidėdavo pusę aštuonių ryto. Bet į juos neidavau – iš Lietuvos atsivežiau kavos, puodelį jos užsiplikydavau kambaryje. Iš vakaro parduotuvėje nusipirkdavau kokių pusryčių užkandžių.
Keldavausi likus dviem valandoms iki repeticijų: kad nebebūčiau užtinusi, mintys jau būtų nutolusios nuo lovos. Paskui gyvenome tokiu ritmu: viena naktis beveik be miego, kita – normali. Artėjant finalui poilsio likdavo vis mažiau, kol galiausiai prieš pasirodant „Hard Rock Cafe“ mums buvo liepta eiti į kambarius ir pamiegoti. Nulūžau kokioms pusantros valandos, prieš pat sučirškiant žadintuvui paskambino mama ir užtraukė „Su gimimo diena!“ Klausė sutrikusi: „Kas tau? Visai nesidžiaugi?“ Aiškinau, kad miegu. Ji nustebo: „Miegi? Na, nieko sau... Tau už trijų valandų pasirodymas!“ Labai gerai, kad pamiegojau, ir balsas kiek atsigavo, nes dainuoti teko labai daug – ypač ilgai repetavome bendras dainas, kurias kartu atlikome apdovanojimų vakaro pabaigoje. Ten visos gavome savo partijas, turėjome dainuoti keliais balsais, o kad tai suskambėtų, reikia labai gerai susidainuoti. Kai studijoje atlikome finalinę dainą su žvaigždėmis, tik žiopčiojau – pamaniau, kad geriau jau mano balso nebus įraše nei per pačios baigiamąjį pasirodymą. Dažniausiai viską įrašydavo po dešimt kartų, iš jų devynis pratylėdavau. Juk dainuoti per repeticijas tekdavo ir po aštuonias valandas, nuo tokių krūvių ne tik kalbant, bet ir ryjant skaudėdavo gerklę. Prisidėjo ir nuovargis, ir kondicionieriai. Turbūt visi ten pamanė, kad esu priklausoma nuo mėtinių ledinukų, – jie man padeda, sudrėkina gleivinę.
Kaip jauteisi ir tiesiogine, ir perkeltine prasme prisilietusi prie pasaulinių žvaigždžių?
Tikrai nebuvo taip: „O Dieve, tai čia jie!“ Gerbiu juos už tai, ką padarė, kad išgarsėjo talentu ir darbu. Aišku, gal kiek keistas jausmas, kai Fergie spaudžia ranką, apkabina. Bet pagalvoju, kad ji – juk taip pat yra ŽMOGUS. Tiesiog žmogus. Ir tuo yra tobulas pavyzdys man, kad turiu visas galimybes pasiekti tiek pat. Ir aš tikrai nežadu sustoti. Ėjau, einu ir eisiu tiek, kiek man duota. O svarbiausia – tol, kol man teiks tokį džiaugsmą ir laimę tą darant.
