-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Gintaras Rinkevičius: didžiausia laimė – profesija ir šeima (papildyta vasario 25 d.)

Jis visada išraiškingas – stovėdamas priešais orkestrą diriguoja ne tik batuta, bet ir visu kūnu, veidu, akimis. Energingai gestikuliuoja duodamas interviu. Ir skuba. Laikas – tikriausiai vienintelis dalykas, kurio maestro Gintarui Rinkevičiui stinga. Tai ypač justi artėjant vasario 20-ajai, Valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento 50-mečiui. Suskaičiuotos ne dienos, o valandos, minutės: „Ne visuomet taip. Bet, būna, labai svarbūs darbai netinkamiausiu momentu supuola.“
Maestro Gintaras Rinkevičius
Maestro Gintaras Rinkevičius / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Gerbiamas ir apdovanotas užsienyje, Lietuvoje laikomas viena ryškiausių muzikos asmenybių, Gintaras Rinkevičius jubiliejų, kaip ir dera, švęs scenoje – Vilniaus kongresų rūmuose, kur su juo ir jam gros, dainuos šeimos nariai, bičiuliai, orkestras bei sausakimša žiūrovų salė. Jubiliejus apsieis be trankių kelias dienas trunkančių tęsinių, pasisėdėjimų su draugais, žmona, vaikais naujame jaukiame name, nes jau kitą rytą saulei kylant sukaktuvininkas sės į lėktuvą, skraidinsiantį į Novosibirską: ten šiuo metu dirba.

Kaip sekėsi ruoštis jubiliejiniam koncertui, daugiausia stebėjo per atstumą – likus savaitei iki jo išvyko į Sankt Peterburgą, kur su šio miesto filharmonijos simfoniniu orkestru rengė svarbius pasirodymus. Kol dirbo svetur, smagų, staigmenų ir prisiminimų kupiną jo gimtadienį Vilniuje stygavo režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Žinoma, galutinį žodį tardavo maestro – nebūtų dirigentas, įpratęs laikyti visų gijų savo rankose. Tik erdviame name vietoje labai užimto tėčio diriguoti šeimos gyvenimui dažniau tenka mamai – maestro žmona Donata (35) su tuo puikiai tvarkosi.
Jai kasdien tenka vadovauti trylikametei Danielei, septynmetei Laurai Marijai, penkerių Ievai ir keturmečiui Mariui. Po nesibaigiančių darbų grįžęs muzikas dėmesiu turi apdovanoti ne tik šią triukšmingą kompaniją, bet ir vyresnes dukteris – Maskvos konservatorijos aspirantūroje studijuojančią pianistę Rūtą (25) ir smuikininkę Saulę (24), kuri jau groja tėčio vadovaujamame orkestre.

Kada pagaliau ramiai su vaikais užpūsite torto žvakutes?

Sugrįšiu namo kovo pradžioje. Bus mano dukters Ievutės šeštasis gimtadienis. Tada gal abu prie torto ramiai susėsime. O iki tol tikrai nebus laiko. Nesiskundžiu dėl intensyvaus grafiko. Tuo tikrai didžiuojuosi ir giriuosi. Juk dėl to gyvenu – profesija man labai reikšminga.

Už ką penkiasdešimtmečio rytą padėkosite likimui?

Esu dėkingas mamai ir tėveliui už tai, kad mane pagimdė ir išaugino tokį, koks esu. Nors viskas gyvenime reliatyvu, esu dėkingas likimui, kad turėjau galimybę būti muzikantu, simfoninio orkestro dirigentu. Mano profesija – didžiulė laimė. Ir esu labai dėkingas savo šeimai: žmonai Donatai, vaikams – ir mažiems, ir dideliems, kurie man irgi teikia didžiulį džiaugsmą. Šiluma, jų meilė man ir mano – jiems suteikia tikrą harmoniją, dėl ko jautiesi reikalingas šiame pasaulyje. Tai – pilnatvė.

Kuris gyvenimo etapas šiandien atrodo laimingiausias, įdomiausias?

Kiekvienas tarpsnis turi nuostabių dalykų. Kaip ir kiekvienas metų laikas. Visiškai sutinku su dainelės tekstu: „U prirody net plochoj pogodi“ (išvertus iš rusų kalbos – „gamtoje nėra blogo oro“). Visus dalykus, kurie praėjo, prisimenu su tam tikru ilgesiu, liūdesiu. Apie praeitį galiu šnekėti su nostalgija, bet tik gražiai.
Vaikystė prabėgo su muzika – tėtis dainavo. Kai paaugau – nuo kokių ketverių – dainavau ir aš. Toliau – Čiurlionio meno mokykla, studijos ir darbas, darbas…

Dirigentu gimėte ar tapote: lyderiu, solistu jautėtės nuo pradžių ar šiuos bruožus išsiugdėte?

Manau, tapau. Meno mokykloje iki kokios devintos klasės rimtai apie ateitį negalvojau. Ačiū Dievui, užteko savybių ir gabumų, kad viskas eitųsi lengvai,  neįdedant pernelyg daug darbo. Mokiausi gerai, bet nerimtai. Paskui jau visko buvo, bet turėjau tam tikrų tikslų. Galvojau apie dirigavimą – ne tik chorinį, bet ir simfoninį. Tikslų siekiau ir nugalėjau kliūtis. Išvažiuoti į konservatoriją Sankt Peterburge neturint Kultūros ministerijos siuntimo buvo rizikingas žingsnis – galėjau neįstoti. Konkursai – didžiuliai. Bet man viskas sekėsi.

Man valios pakakdavo išmokti partitūras ir atlikti darbus, kuriuos reikia. Net jei ir tarpduryje bendrabutyje. Teko paragauti studentiško gyvenimo ir su keptomis bulvėmis, ir be jų.

Studijų laikai – patrakę? Eina garsas, jog penktasis bendrabučio kambarys, kur gyvenote keturi lietuviai, visuomet svetingai priimdavęs tautiečius. Kas iš jo išeidavęs pro langą, kas – pro duris. Na, o jei viduje ošdavo smagi kompanija, bet rytą – svarbios paskaitos, jūs mokydavotės partitūras dvigubų durų tarpe…

Ar studijų laikai patrakę?.. Ir taip, ir ne. Niekada nenuslydau į visai bohemišką gyvenimą. Aišku, linksmybių pasitaikydavo... Bet rytą paskaitose, nesvarbu, jei ir skauda galvą, būdavau. Man valios pakakdavo išmokti partitūras ir atlikti darbus, kuriuos reikia. Net jei ir tarpduryje bendrabutyje. Teko paragauti studentiško gyvenimo ir su keptomis bulvėmis, ir be jų. Keptos bulvės – puikus maistas! Niekas manęs neišlaikė. Dirbau praktiškai visą studentavimo laiką – gaudavau stipendiją ir atlyginimą. Jie buvo panašaus dydžio: stipendija – 45 rubliai, atlyginimas – 57. Bet to  užtekdavo mėnesį pragyventi. Dirbau Tekstilės ir lengvosios pramonės instituto vokalinio ansamblio akompaniatoriumi. Pagrodavau fortepijonu porą kartų per savaitę. Bet studentui finansinė parama iš to – nemenka.   

Koks turi būti dirigentas, kad orkestras juo tikėtų?

Tam tikrų bruožų, matyt, turėjau, bet nemažai teko ir išsiugdyti. Kitaip neįmanoma. Ir vėl viskas reliatyvu – lyderiavimas, oratoriaus menas, sugebėjimas žmonėms įteigti, kad esi teisus… Gal man norėtųsi tų savybių daug ryškesnių.

Koks esate nusivilkęs darbo drabužį – fraką?

Gana atviras. Mano profesijoje turi būti nuoširdumo. Muzikos neapgausi. Kaip ir publikos.

Atsimenate koncertų, kai iš jaudulio drebėjo rankos?

Buvo daug tokių. Dažniausiai įtampa ir baimė slėgė karjeros pradžioje. Dreba rankos,  o kai pradedi diriguoti, atsiranda tiek visokių užduočių, kad tie drebėjimai pasimiršta. Na, o dabar?.. Stengiuosi viską prisiminti, žinoti, kaip diriguosiu kūrinio pradžią, pabaigą, vidurį. Kūrinį beveik atmintinai moku, bet diriguoju su partitūra. Pripratau taip. Kai partitūra neguli ant pulto, jaučiu diskomfortą. Visada būtina žinoti ir aprėpti kūrinio formą, galvoje sau labai greitai dar kartą viską išanalizuoti, prisiminti  niuansus… Apie muziką galvoju tikrai daug ilgiau, nei trunka koncertas. Būtų gera, kad šalutiniai dalykai netrukdytų. Bet tai neįmanoma.

Turite daug draugų? Jie – senų laikų ar atsiradę vėliau?

Artimų draugų ne tiek daug. Kai nuolat esi minioje ir turi daug pažįstamų, kolegų, nėra laiko tikriems draugams.

Laisvalaikio aistra tebėra greiti automobiliai, motociklai? Kada įsigijote pirmą mašiną?

Po aštuntos klasės dirbau lentpjūvėje, labai norėjau motociklo. Užtat tėvai labai nenorėjo, kad jį pirkčiau. Įkalbėjo tuos pinigus panaudoti mašinai. Jie nupirko zaporožietį, kurį vairuoti išmokau daug anksčiau nei tėtis. Tai buvo pirmoji mūsų šeimos mašina. O motociklą „Jawa“ įsigijau, kai buvo trisdešimt šešeri. Paskui jau kitą, kitos klasės… Automobilio senokai nekeičiau. Motociklu radau laiko perlėkti vasarą. Porą kartų.

Kol per darbus prisiruošite nupūsti nuo jo dulkes, sūnus Marius ims ir išrinks…

Gali taip nutikti (juokiasi).

Yra teatrų, kuriuose nedirbau. Noriu diriguoti Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“.

Mažieji vaikai nebando paslėpti lagamino, paso, kad nors kiek namuose pabūtumėte?

Ievutė vieną dieną man sako: „Kur, tėti, dirbi? Aerouoste?“ Nes vis girdi, kad važiuoju į oro uostą. Jie susitaikę su likimu, kad tėtis vis išvažiuoja. Aišku, vaikams dėmesio reikia. Jie to iš manęs vis prašo. Kai būnu namuose, nori, kad padaryčiau pusryčius – iškepčiau geltonų blynų. Tai – ne visai lietiniai. Kažkas tarp jų ir omleto: miltai, pienas, kiaušiniai. Viską suplaku, palieju į keptuvę, iškepu. Į vidurį dedu sūrio ir būtinai suvynioju į vamzdelį.

Kada tą iš brangiausiųjų paimtą skolą – laiką Donatai ir vaikams – grąžinsite?

Turbūt taip ir liksiu skolininkas…

Jūsų karjera puiki, turite būrį gražių gabių vaikų, baigiate įsirengti naujus namus. Ko dar nepadarė Gintaras Rinkevičius?

Yra teatrų, kuriuose nedirbau. Noriu diriguoti Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“.

Ko daugiau buvo: laimingų sutapimų, aplinkybių ar be proto daug darbo, kad šiandien esate tuo, kuo esate?

Visko pakako. Ir išbandymų, ir sunkių metų. Ir tam tikros sėkmės. Esu labai laimingas žmogus, kad turiu tokią profesiją, šeimą. Kas būtų, jei būtų kitaip, niekas nežino.

Didžiausia gyvenimo avantiūra – mokslai toli nuo namų, tuomečio jaunimo orkestro kūrimas, santuokos?

Jei tam tikras avantiūras lydi sėkmė, tai jau nebe avantiūros.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius