Kodėl nusprendei taip išnykti? Net draugai skundėsi, kad nebendrauji, neatsakai į skambučius ir žinutes.
Nesinorėjo būti dėmesio centre. Man besilaukianti moteris – kažkas nepaprasto, švento. Ji spinduliuoja, nes nešioja stebuklą. Kai sužinojau, kad laukiuosi, suvokiau, jog tokiu metu reikia džiaugtis ne scena, ne viešuma, o savimi, savo šeima. Kiekvieną dieną mėgautis ir stebėti, kas man darosi, kokia tampu, net kaip keičiasi mano charakteris.
Sako, nėščios moterys tampa nervingesnės...
Buvo ir toks laikas (juokiasi). Bet paskui prasidėjo vien geros emocijos. Aš labai daug keliavau, išgyvenau gražią žiemą, važinėjausi rogėmis, mėsytę vidury miškų kepiau... Pasisėmiau gerų emocijų, todėl ir dukrytė dabar – be galo geras, ramus, saulėtas vaikas. Visas nėštumas buvo be jokio streso, įtampos. Sąmoningai atsiribojau nuo bet kokių nemalonių išgyvenimų, nervingumo.
Kada nusprendei pasitraukti iš grupės gyvenimo?
Iki trečio nėštumo mėnesio dar koncertavau. Kai pradėjo matytis pilvukas, nusprendžiau pasitraukti. Aišku, kiekviena renkasi pati, bet man atrodė, kad su pilvuku geriau į sceną nelipti. Turėjau galimybę nedirbti ir labai tuo džiaugiausi. O dabar galiu pamažu, nesiplėšydama, nekeldama streso nei sau, nei vaikui grįžti į sceną. Dar ne į kiekvieną koncertą važiuoju – renkuosi, nes daugiausia laiko vis tiek turiu skirti dukrai.
Bet juk galėjai grįžti po gerų metų, kai dukrytė būtų buvusi beveik pusantrų.
O nemanai, kad dar po metų traukinys galėjo būti nuvažiavęs?
Bijojai netekti darbo grupėje?
Ne darbo. Galbūt grupės traukinys jau būtų nuvažiavęs... Ir taip grįžau beveik po metų. Jeigu dar metus būčiau laukusi, klausimas, ar grupė dar būtų gyvavusi? Mes juk nežinome, kas bus rytoj... gal Neli sukurs šeimą... gal Karina pradės lauktis vaikelio... Viskas gali labai greitai pasikeisti... Be to, ir populiarumas gana nestabilus. Galbūt dar po gerų metų mūsų grupės tiesiog nebereikės. Mano grįžimas – pačiu laiku. Pamaniau: kol mano vyras čia, Lietuvoje, turiu naudotis proga ir neužsidaryti namuose. Aišku, labai smagu, kad turiu malonių rūpesčių, susijusių su vaiku, namais, šeima, bet užsisklęsti vien buityje nenoriu. Trokštu veiklos, nes esu tokia moteris, kuriai svarbu save realizuoti.
Dieve mano, negi žmonės neįsivaizduoja, kaip atrodo neseniai pagimdžiusi ir vaiką savo pienu maitinanti moteris?
Tareisi su namiškiais, klausei leidimo, ar jie nori matyti tave scenoje, viešumoje?
Rolandas neprieštaravo, nes žino, kad man darbas su grupe patinka, suteikia malonumo, prablaško.
Bet Rolandas – pusiau azerbaidžanietis. Palikuonis tautos, kuriai įprasta, kad ištekėjusi ir vaikų susilaukusi moteris visą dėmesį skiria namams, šeimai. Ir jokių čia lakstymų trumpu sijonėliu...
Ne, jis kaip tik mano, kad šeimą sukūrusi moteris neprivalo užsidaryti namuose. Žmogus kasdien turi tobulėti, kuo nors domėtis, įgyti naujų žinių, potyrių, išgyvenimų, patirties. Per ilgai užsisėdėti namuose – negerai. Galbūt laikui bėgant ir Rolandui tapčiau neįdomi.
Buvau sau uždavusi klausimą: „Ar man reikia scenos? Ar aš dar noriu?“ Supratau: jeigu negrįšiu, prarasiu dalelę savęs. Vis dėlto pasiilgau šeškių, muzikos, šurmulio...
Taip, kai buvau nėščia ir pagimdžiau, pajutau labai stiprų instinktą būti namuose, šeimoje, tarsi kokiame savo guolyje. Norėjau mėgautis kiekviena akimirka, kurią dovanoja kūdikis. Mačiau, kaip dukra keičiasi, auga, kaip pradeda guguoti, sėstis, juoktis balsu... Už jokius pinigus negalėčiau tų akimirkų parduoti. Į jokį populiarumą ir žinomumą neiškeisčiau savo, kaip mamos, patirties, tų mažų stebuklų, kuriuos kasdien dovanoja dukrytė. Jie vyko mano akyse, o ne senelių ar auklių. Man tai – labai svarbu.
Žinau, kad esu labai gera mama, todėl niekas man nieko negalėtų prikišti. Kiekvieną laisvą sekundę būnu su dukra. Pirmą kartą su seneliais ilgesnį laiką ją palikau tik prieš porą savaičių, kai dalyvavau vieno TV kanalo sezono pradžios šventėje. Tai buvo penkios valandos, praleistos atskirai. Mes vis dar esame viena prie kitos labai „pririštos“, juk aš – vaikščiojantis jos maisto fabrikėlis (juokiasi).
Va va, pagaliau gali didžiuotis iškilia krūtine...
Tikrai galiu, bet jau dabar girdėjau komentarų: „Goda pasidarė krūtinę... be plastinių operacijų taip neatrodytų...“ Dieve mano, negi žmonės neįsivaizduoja, kaip atrodo neseniai pagimdžiusi ir vaiką savo pienu maitinanti moteris?
Tapai mama natūraliste?
Kol nepagimdai, galvoji: „Auginsiu taip, maitinsiu taip, pirksiu tą...“ O kai pagimdai, būna, kad visi apmąstymai radikaliai apsiverčia. Taip nutiko ir man. Vienos draugės sakė: „Pamaitinsi mėnesį kitą ir užteks.“ Kitos: „Kuo ilgiau, tuo geriau...“ Aš pasirinkau variantą, kad kol vaikutis dar visai mažas, mamos pienas jam geriausias, sveikiausias maistas. Be to, stengiuosi žiūrėti, ką valgau pati, kad pienas dukrytei būtų geresnis. Perku kuo ekologiškesnes kūdikio priežiūros priemones.
Buvo kalbų, kad iš visuomenės dingai, nes laukdamasi priaugai daug svorio ir pati savęs gėdijaisi...
Iš tikrųjų buvau labai stora! Bet gražiai apvali (juokiasi). Per nėštumą priaugau daugiau nei dvidešimt penkis kilogramus. Gydytoja jau pradėjo sakyti: „Goda, gal truputį prisižiūrėk...“ Bet man to „prisižiūrėk“ visai nebuvo galvoje. Aš kaifavau, kad galiu valgyti viską! Ir man taip nežmoniškai visko norėjosi! Galėdavau ateiti su draugėmis į restoraną, prisivalgyti, nueiti su kitomis draugėmis į kitą restoraną ir dar valgyti, paskui nuvažiuoti pas mamą ir vėl... valgyti! Nesukau sau galvos: stora aš ar ne. Nežmoniškas malonumas yra savęs neriboti. Aišku, paskutinius mėnesius jau buvo sunku vaikščioti, net į antrą namo aukštą užlipti pavargdavau.
Galbūt mano akys nebespinduliuos mergaitišku seksualumu, bet jos spinduliuos kitkuo – branda.
Ką Rolandas sakė? Tikai jam tokia apvali?
Vadino mane Burbule, bet tikrai nieko blogo nesakė ir nieko nedraudė. Tik ragino valgyti kuo sveikesnį maistą. Turiu pasakyti, kad apvalumas, kai esi nėščia, moters grožiui visai nekenkia...
O kas būtų buvę, jeigu po tokio atsipalaidavimo priaugtų kilogramų nebebūtum atsikračiusi?
Ir apie tai nelabai galvojau. Kai dukrytė gimė, per keturis mėnesius beveik visas antsvoris dingo. Dabar telikę penki papildomi kilogramai. Labai mažai ir visai dėl jų nesijaudinu. Nesiimu jokių treniruočių ar dietų. Tiesiog mėgaujuosi gyvenimu. Matyt, dukrytė iš manęs išsiurbia perteklių. Girdėjau, kad maitinančios mamos greičiau netenka svorio nei tos, kurios nemaitina. Aš ir dabar neatsisakau desertų. Guodžiu save: pienas saldesnis bus (juokiasi). Kavą galiu gerti tik kartą per dieną ir prie jos man būtinai reikia ko nors skanaus. Būna, mama kokios chalvos atneša... kad pienelis anūkėlei saldesnis būtų...
Yra dainininkių, kurių akys nustoja švytėti, kai išteka ir pagimdo vaikus. Nebelieka seksualumo, kurio žmonės iš atlikėjos laukia scenoje. Nebijai, kad taip nutiks ir tau?
Ir tegu į mane žiūri kitaip, nes dabar mano vertė kitokia. Kol neturi šeimos, vaikų, esi laisvesnis, vėjavaikiškesnis. O dabar jaučiu visą gyvenimo svorį, tikrąją vertę. Dabar visai kitaip žiūriu į patį gyvenimą. Galbūt mano akys nebespinduliuos mergaitišku seksualumu, bet jos spinduliuos kitkuo – branda.
Tačiau jūsų grupės gerbėjams ir klausytojams reikia seksualių pupyčių: tokių, kokios atėjote į sceną prieš kelerius metus.
Ir be mūsų yra seksualių pupyčių, jeigu tik to klausytojams reikia... Grupių Lietuvoje pakankamai... Bet yra ir tokių žmonių, kuriems gal bus įdomiau pamatyti ištekėjusią, vaikų susilaukusią dainininkę. Ji – kitokia. Va, kaip ir mūsų Ingrida – santūresnė, rimtesnė. Tas jos seksualumas visai kitoks – moteriškas. Ne šiaip pasistaipymas kaip jaunų, tik pradedančių kelią į sceną mergaičių, kurios plėšosi, daro viską, kad tik būtų pastebėtos. Man to irgi nebereikia.
Bet žmonės laukia grįžtant senosios Godos...
O kokia ji buvo? Kas gali pasakyti? Spindinčiomis akimis? Yra. Su šypsena? Ji irgi niekur nedingo.
Godos, kuri niekam nepriklauso...
Niekas niekam ir šiaip nepriklauso. Aš tik įsipareigojusi mylimiems žmonėms. Bet esu tokia pat nenustygstanti, švytinti, linksma. Tik dabar šalia turiu tuos, kurie mane dar labiau pakursto, palaiko.
Ir tu nebeflirtuosi per koncertus nei akimis, nei žodžiais, nei judesiais?..
Kodėl gi? Flirtas – gyvenimo variklis. Tai daro ir vyrai, ir moterys, ir laisvi, ir vedę. Scena, kameros, šviesos... Mes – didelio teatro, kuris vadinamas pramogų pasauliu, aktoriai. O vaidinti, manau, aš sugebėsiu (juokiasi).
Na, kaip pati sakei, dabar Neli ir Karinos eilė...
Kiekvienai savo laiku ateina suvokimas, kad norisi kitokio gyvenimo. Kai pagalvojau, kad noriu pajusti, ką reiškia būti ištekėjusia moterimi – ištekėjau. Dabar turiu dukrytę ir žinau, ką reiškia būti mama.
Man atrodo, kad ir Neli laikas ateina... Jos motinystės šauksmas vis stipresnis, ji labai šiltai kalba apie vaikus, moka su jais elgtis. Ir vis dažniau užsimena, kaip smagu būtų tapti mama...
Tavo šeimos modelis kiek senamadiškas: sutikai žmogų, ištekėjai, tik tada pastojai ir pagimdei vaiką. Tai labai skiriasi nuo šiuolaikinio gyvenimo tendencijų.
Aišku, visko gyvenime būna, bet, manau, vaikelis turi gimti santuokoje. Gali nekelti didelių vestuvių, bet „susirašyti“ tikrai daug nekainuoja. Oficiali šeima yra oficiali. Aš linkstu prie tradicinio modelio. Tai mačiau savo šeimoje, taip gyvena ir Rolando tėvai. Pasakysiu tiesiai šviesiai: moteris dažniausiai neturi tikslo „tik“ susirasti draugą, pabūti su juo ir ieškoti toliau. Jeigu draugauji metus, antrus, vadinasi, „tik“ pabūti kartu nenori. Moteris ima svajoti, piešti ateitį, kurti planus, galvoti, ar tas žmogus tinka būti jos vaikų tėvu... Man taip atsitiko su Rolandu. Gana greitai pajutau: noriu, kad jis būtų mano vyras.
Po šiai dienai juokiamės prisiminę, kaip Rolandas vėlavo į treniruotę ir rizikavo gauti didelę baudą dėl to, kad aš beprotiškai užsimaniau pyragaičių.
Bet judu draugavote labai trumpai.
Su žmogumi pabuvęs pusmetį ar metus, jau gali pasakyti, nori būti su juo ar ne. Manau, per ilga draugystė prie gero irgi nepriveda. Pagyvensi su vienu porą metų, su kitu – dar tiek pat... O kada tekėsi? Galbūt mūsų su Rolandu poelgis – po kelių pažinties mėnesių nunešti prašymus tuoktis ir buvo spontaniškas, bet iki vasaros, kai buvo numatytos vestuvės, dar visko galėjo nutikti.
Daug kas buvo įsitikinę, jog teki dėl to, kad laukiesi.
Pykau tada: „Iš kur jie tai traukia?!“ Mes net neplanavome vaikų. Bet gyvenime daug kas nutinka netikėtai: po kurio laiko iš tiesų pasijutau nėščia. Dabar galiu sakyti, kad žurnalistai išpranašavo, prišnekėjo. Užtat jau planuojame... berniuką. Labai norėčiau sūnaus. Ir kuo greičiau! Jeigu visi vaikai būtų tokie kaip mano Tėja, galėčiau gimdyti ir gimdyti!
Žiūrėk, prisikalbėsi...
Nieko tokio. Nebijau. Aišku, būtų gerai porą metų palaukti, nes gimdymas buvo gana sunkus. Gydytojai sakė, kad artimiausius dvejus metus antro lėliuko geriau neturėti. Tėja pradėjo belstis pirmą gegužės sekmadienį, per Motinos dieną. Bet pagimdžiau ją daugiau nei po paros – po dvidešimt šešių valandų. Kankinausi ilgai, pavargau.
Rolandas buvo šalia?
Pagimdžiau Tėją septintą ryto, o Rolandas atskrido per pietus, nes negavo bilietų. Iš Vokietijos į Lietuvą specialiai grįžau anksčiau: iki gimdymo dar mėnuo buvo likęs ar net daugiau. Susitvarkiau su mokslais, išlaikiau egzaminą... o kitą dieną jau gimdžiau, nes Tėja nusprendė ateiti keliomis savaitėmis anksčiau.
Kol laukeisi, daug laiko leidai Vokietijoje. Net buvo kalbų, kad ten gimdysi.
Absurdas! Vokietijoje buvau todėl, kad tuo metu ten buvo Rolandas. Kai laukiesi, norisi būti šalia vyro. Reikia, kad artimas žmogus palaikytų, nuramintų, nes viską labai sureikšmini, emocijos mainosi kiekvieną minutę. Galų gale norisi, kad tave palepintų. Po šiai dienai juokiamės prisiminę, kaip Rolandas vėlavo į treniruotę ir rizikavo gauti didelę baudą dėl to, kad aš beprotiškai užsimaniau pyragaičių. Man net silpna buvo, kaip norėjau ko nors skanaus. Kone su ašaromis maldavau: „Rolandai, jeigu dabar man neatneši pyragaičių, aš numirsiu.“ Ir jis bėgte bėgo tų pyragaičių...
Gimdyti užsienyje niekada nenorėjau. Tik – Lietuvoje, kur galėčiau girdėti lietuvių kalbą, suprasti, kas vyksta, pasakyti, jeigu jausčiausi ne taip. Bet kokiu atveju gimdymas yra didžiulis stresas, todėl norėjau, kad ir šeima būtų netoliese.
Gal už rankos tave laikė mama?
Anyta! Mamos paprastai labai išgyvena dėl dukterų ir mylėdamos tik dar daugiau panikos sukelia. Pagalvojau: aš pradėsiu panikuoti, mano mama pradės panikuoti ir bus šakės... Todėl norėjau, kad šalia būtų ne mama, o ramesnis, šaltesnių nervų žmogus.
Iškart po vestuvių persikėlei gyventi į Rolando tėvų namus. Kaip uošviai susigyveno su tuo, kad į jų namus atėjo žvaigždė!
Gal jie iš pradžių ir abejojo: „Oi, neaišku, kokia bus marti...“ Spėju, ne tik anytai buvo neramu – visi kaimynai domėjosi... Bet dabar jokia žymia dainininke ar visuomenės veikėja jie manęs nelaiko. Aš jiems esu tarsi dukra, šeimos narys. Sutariame kuo puikiausiai.
Anytos virtuvėje šeimininkauji?
Šiuo metu – ne. Laikausi nuomonės, kad dvi moterys vienoje virtuvėje nesutinka. Aišku, tvarkytis padedu, kartais pasidalijame ruošos darbus. Kai laukiausi, daugiau šeimininkavau, nes labai norėjau kepti pyragus, tortus, sausainius... Tikra kulinare buvau tapusi! Kas valgydavo? Aišku, pirmiausia aš, nes man tada tik skanėstai rūpėjo. Ir uošvis būdavo labai patenkintas, ir Rolandas pyragų ar gardžiausių kepsnių neatsisakydavo. Tačiau dabar neturėčiau tiek laiko suktis virtuvėje, nes yra dukrytė. Ją reikia maitinti, vežti į lauką, keisti sauskelnes, bendrauti... Žiūrėk, jau ir vakaras ateina...
Kaip Rolandas įsijautė į tėčio vaidmenį?
Tik ir girdžiu: „Mano dukrytė... mano mažytė...“ Rolandas – labai tėviškas. Jam rūpi, ką mes veikėme dieną, kur buvome, ar viskas gerai Tėjai... Kuo ramiausiai galėčiau palikti dukrą su tėčiu, nes Rolandas – ne iš tų, kuris bijotų keisti sauskelnes ar nemokėtų nuraminti. Be to, Tėja visiškai neverkia, tik zirzia ar inkščia ir parodo, kad kas nors negerai. O kiek kartų paleido dūdas, galėčiau rankų pirštais suskaičiuoti.
Kokį Rolandą per šitą laiką pažinai?
Mes kiekvieną dieną, atrodo, tampame vis artimesni. Šią vasarą šventėme santuokos metines. Tada atostogavome prie jūros, miegančią Tėją palikome anytai, aš apsivilkau antrą savo vestuvinę suknelę – trumputę, specialiai pasiūtą šokiams, pasiėmėme šampano ir dviese su Rolandu nuėjome prie jūros. Labai ilgai sėdėjome ir kalbėjomės apie savo šeimą: kiek daug per metus įvyko, kaip mes patys pasikeitėme vienas kito atžvilgiu. Aš juk buvau nenuorama, vietoje nenusėdinti! Ir draugės mano padūkusios, ir gerbėjų niekada per daug nesureikšminau... O Rolandui pavyko mane sutramdyti, palenkti į savo pusę, kad net ištekėti už jo panorau.
Ir Rolandas per šitą laiką labai pasikeitė. Iki santuokos taip vienas kito nepažinojome. Be to, iki santuokos žmogus stengiasi labiau įtikti, patikti, nusileisti. O šeimoje nori nenori per ilgesnį laiką parodai ir blogąsias savo puses – kaprizus, savanaudiškumą. Aišku, tarp mūsų irgi buvo apsitrynimų, barniukų. Bet jeigu daug kalbiesi, viską gali išsiaiškinti. Rolandą pažinau visokį: ir labai gerą, ir labai blogą. Pavyzdžiui, nepadarė to, ko aš užsimaniau (juokiasi)! Pažinau, koks jis gali būti šeimoje, kai yra vaikas. Matau, kaip mus myli, mumis su dukryte rūpinasi. Kai tai matai, ir pats nori duoti kuo daugiau. Santykiai dėl to tik gerėja. Jau net nebesakome „aš“, sakome „mes“.
