Pastaruoju metu judu su vyru dažnai pastebime įvairiuose renginiuose. Laikas į žmones?
Tie išėjimai mane džiugina. Tiesa, Aivaras nelabai jais žavisi, o aš atsigaunu. Nepagalvokite, kad pabodo namai – man ir ten gera. Tiesiog pradėjau ilgėtis kitokios aplinkos, nenoriu visiškai užsidaryti. Beveik penkerius metus rūpinuosi tik šeima, o pastarąjį pusmetį pajutau, kad vaikai pasidarė savarankiškesni, jaučiuosi ramiau palikdama juos prižiūrėti močiutei. Iš pradžių išeidavome kartą per mėnesį, dabar – kas porą savaičių, bet niekada nebus taip, kad vaikus palikčiau kiekvieną vakarą ir kur nors lėkčiau linksmintis...
Panašu, kad kiekvienam išėjimui kruopščiai ruošiesi?
Kadangi tie išėjimai gana reti, viską iš anksto apgalvoju. Perku kokį naują rūbelį, užsirašau pas kirpėją. Kai gražiai atrodau, gerai ir jaučiuosi. Žinote, kelis kartus pasirodžiau su tuo pačiu švarkeliu ir gavau nuo jūsų kolegų bei interneto komentatorių pylos. Tad apsivelku drabužį kartą ir kabinu į spintą (juokiasi).
Suknelių turbūt prisikaupė ne taip ir mažai... Kokio dydžio tavo drabužinė?
Su Aivaru perpus dalijomės viena didele. Bet vieną dieną mano suknelės peršoko trijų ketvirčių ribą, o ne taip seniai – ir likusią dalį okupavo. Aivaras numojo ranka ir savo kostiumus išsinešė į kitą spintą. Reikės daryti generalinę tvarką, nors esu labai sentimentali: tebeturiu vestuvinę ir tėčio inauguracijai siūtą sukneles...
Rožinė spalva, dėl kurios ne kartą buvai apšaukta Barbe, vis dar mėgstamiausia?
Mėgstu visas spalvas, renkuosi pagal nuotaiką. Jeigu pasirenku rožinius drabužius, esu nusiteikusi svajingai ir džiugiai. Spalvas derinu ir pagal metų laikus. Manau, ir taip užtenka juodai besirengiančių žmonių. Geriau spintoje turėti dvidešimt spalvotų suknelių nei tiek pat juodų. Tada vieną vakarą eini su juoda suknele gilia iškirpte, kitą – su rankovėmis, trečią – be rankovių, o paskui pamiršti, kokios dar nevilkėjai... Dabar esu pamėgusi klasikinį romantišką stilių, todėl man tinka ir patinka dizainerio Liutauro Salasevičiaus kūryba. Jis nesirenka ryškių spalvų, daugiau pastelinių, bet dabar tokios man ir patinka.
Pasirodžiusi viešumoje, visuomet sulauki daugiau dėmesio nei pramogų pasaulio žvaigždės. Numanai kodėl?
Mano tėtis juokiasi: „Gali man nepasakoti, kur buvai, ką matei: viską perskaičiau spaudoje.“ Jis teisus – visi portalai, žurnalai pilni fotografijų, esu išnagrinėjama iki smulkmenų. Bet kodėl taip yra, negaliu atsakyti. Tai jūs, žurnalistai, turėtumėte man paaiškinti. Gal esame tauta, kuriai rūpi svetimi gyvenimai ir visada reikia ką nors apkalbėti?..
Laikas, kai buvau tik mama ir daugiau niekas nerūpėjo, jau praeityje. Jaučiu, kad noriu save realizuoti. Padažnėję išėjimai į viešumą rodo, kad man trūksta erdvės, buvimo su kitais. Užsidaryti namuose nėra sveika, gali pradėti bijoti žmonių, nebežinoti, apie ką jie kalba (juokiasi)...
...ir kuri visada gali pasityčioti ir pasmerkti. Interneto komentarus apie save skaitai?
Ryte po vakarėlių internete pasiskaitau, kas rašoma, pažiūriu nuotraukas. Manau, jau atėjo laikas, kai įžeidžiančių straipsniukų nebebūna. Pradedu susidraugauti su žiniasklaida, esu ne kartą sakiusi: jei taip blogai rašysite, daugiau nebendrausiu.
Kažkiek komentarų permetu akimis, bet kas jų tiek gali perskaityti?! Ir manęs jie nebeveikia. Žinau, kieno tai darbas. Piktus ir žeminančius komentarus rašo organizuotos asmenų grupės, ir tai susiję su politiniais žaidimais. Jie siekia skaudinti mano tėtį. O mane labai sunku įžeisti, per pastaruosius dešimt metų užsiauginau ganėtinai storą odą ir įgijau imunitetą svetimai nuomonei.
Ar žvilgsniai gatvėje, parduotuvėse ir kavinėse nebetrikdo?
Pažįstami, būdami su mumis viešumoje, pastebi, kad aplinkiniai atsisuka. Aš jau to nematau, o jei sugaunu svetimą žvilgsnį, šypsausi, nes geros emocijos iššaukia teigiamą atsaką. Tarkim, šypsausi padavėjai, o ji mane gražiai ir maloniai aptarnauja. Jei būčiau susireikšminusi, kad ir kokia pseudožvaigždė būčiau, nesulaukčiau šilumos. Ir kokios čia pas mus žvaigždės, tiesiog – žinomi ir atpažįstami žmonės.
Dėmesys tave užklupo dar paauglę, kai tėtis Rolandas Paksas tapo Vilniaus meru. Prisimeni, ką tada išgyvenai?
Buvau šešiolikos, o tai sunkus metas daugeliui paauglių. Viską norėjau daryti ir kontroliuoti pati. Aplinkos dėmesys man žiauriai nepatiko. Pykau – juk tai tėčio darbas, jo užsiėmimas, ir aš dėl to neturiu kentėti. Visais įmanomais būdais stengiausi atsiriboti. Ir tėtis, ir mama apie tai su manimi daug kalbėdavosi, aiškindavo, bet jokie įtikinėjimai manęs nepasiekdavo ir neveikdavo. Mėgstamiausi mano žodžiai tuomet buvo „nieko nekomentuosiu“. Net per inauguracijos pokylį, kai tėtį išrinko prezidentu, buvau dygliuota. Bet supraskite mane: tenorėjau likti paprasta paaugle, kurios niekas nepažįsta ir neatpažįsta. Pykau ant žurnalistų – kokią jie turi teisę kištis į MANO gyvenimą?! Po kelerių metų vis dėlto supratau, kad viešumą anuomet suvokiau neteisingai. Esame šeima, tad kas liečia tėtį, liečia ir mane.
Kai tėtis tapo politiku, dažnai teiraudavosi, ar mokykloje nesulaukiu išskirtinio dėmesio. Buvau gana aktyvi, stipri ir niekas niekada nesišaipė iš mano nuotraukų žurnaluose. Tačiau apie kitų tėčio partiečių vaikus teko visko girdėti. Jie kentėdavo mokykloje, bendraamžiai juos privesdavo iki ašarų ir depresijos.
Paauglystėje nekėlei tėvams daug rūpesčių?
Buvau labai maištinga. Ne, iš namų tikrai nenorėjau išeiti, bet kovojau, kad pati galėčiau spręsti, kokius drabužius pirkti, kur leisti savaitgalius ir kada grįžti namo. Griežtų taisyklių mūsų šeimoje nebuvo, tačiau vakarais turėdavau pareiti, kada buvau pažadėjusi, arba paskambinti, kad tėvai nesijaudintų. Kartais pamiršdavau tesėti duotą žodį. Tėtis laukdavo manęs arba skambindavo, kai tik užtrukdavau. Mane auklėjo tėtis, tiksliau – labai daug ir kantriai kalbėdavo. Niekada nėra pasakęs, kaip turiu elgtis, bet sugebėdavo parinkti gerų pavyzdžių, pamokymų bei patarimų. Mane tai įtikindavo.
Tiesa, kad garsių žmonių vaikams sunkiau bendrauti, rasti tikrų draugų?
Manau, tai priklauso nuo žmogaus. Jei žinomumu naudojiesi, vaikštai užrietęs nosį ir reikalauji ko nors išskirtinio, bus sunku. Žmonių santykiuose turi dominuoti žmogiškumas ir padorumas. Tikri draugai mus pažįsta, o šiaip bičiuliai vis dar mano, kad visus straipsnius ir fotoreportažus perkame. Jie mano, kad man tai yra reklama. O ką aš reklamuoju? Nieko neparduodu, neperku. Pavadinkime tai mano hobiu (juokiasi)...
Mane auklėjo tėtis, tiksliau – labai daug ir kantriai kalbėdavo. Niekada nėra pasakęs, kaip turiu elgtis, bet sugebėdavo parinkti gerų pavyzdžių, pamokymų bei patarimų. Mane tai įtikindavo.
Ar judviejų su Aivaru draugystei kadaise turėjo įtakos tai, kieno dukra esi?
Mes pradėjome draugauti dar prieš tėčiui pasukant į politiką. Aivaras mokėsi aukštesnėje klasėje. Jis – mano pirma ir vienintelė meilė. Tikiuosi (šypsosi)... Mes kartu augome toje viešumo aplinkoje, pratinomės prie jos kartu. Aivaras gana stiprus ir stabilus, nesivelia į intrigas, skandalus.
Kažkada atrodė, kad tapsi veiklia moterimi, tačiau jau ne vienus metus būni su vaikais. Neketini grįžti vadovauti tėčio sukurtai nekilnojamojo turto įmonei?
Planų daug. Laikas, kai buvau tik mama ir daugiau niekas nerūpėjo, jau praeityje. Jaučiu, kad noriu save realizuoti. Padažnėję išėjimai į viešumą rodo, kad man trūksta erdvės, buvimo su kitais. Užsidaryti namuose nėra sveika, gali pradėti bijoti žmonių, nebežinoti, apie ką jie kalba (juokiasi)... Per tuos metus šiek tiek buvau pamiršusi save kaip moterį, asmenybę. Atidėjau mokslus ir darbą. Jau manau, kad galėčiau pradėti studijas doktorantūroje ir, žinoma, plėtosiu verslą tėčio įkurtoje įmonėje. Tik dar nepulsiu į veiklą ryt poryt, nemėgstu ko nors daryti puse kojos.
Na, o kol kas visas laikas – vaikams. Ar yra skirtumų, kaip auklėti mergaitę ir berniuką?
Mažutė Estela buvo ramesnė, Gabrielius – labai aktyvus. Jis tikras išdykėlis: akys tik žiba ir iškart aišku, kad už nugaros velnius daro (juokiasi). Neseniai mažasis atrado didelį malonumą, dėl kurio, panašu, imame nukentėti, bet patys ir esame kalti. Iš antro aukšto Gabrielius pradėjo mėtyti daiktus, o pirmame aukšte grindys išklotos keraminėmis plytelėmis: kas nukrinta, sudūžta į šipulius. Iš pradžių buvo juokinga, plojome katučių, bet kai pradėjo skraidyti mobilieji telefonai ir rimtesni žaislai, pasidarė nebejuokinga. Pradėjome Gabrielių drausminti, gavo per pirštukus, apsiverkė, bet apsisuko ir mėto daiktus toliau. Štai ir šiandien sviedė mano šampūną, jis išsitaškė, o sūnus patenkintas kvatojosi. Ir parduotuvėje sėdėdamas vežimėlyje iš jo prekes mėto... Kol kas nežinau, kaip jį sudrausminti. Juk patys esame kalti – vaikas nesupranta, kodėl tėvai kažkada juokėsi, plojo, o dabar dėl tų pačių išdaigų pyksta.
Mes laikomės principo, kad vaiką reikia auklėti kalbantis ir viską aiškinant. Bet Estela neseniai pirmą kartą gavo diržiuko... Labai gaila, kad gimus Gabrieliui nebeturiu tiek laiko su ja kalbėtis. Kartais dukra užsispiria ir, pavyzdžiui, nesiauna batų arba ima isteriškai verkti, kai Gabrielius miega. Nemanau, kad ji pavydi broliui. Jiems net perkama visko po lygiai: drabužėlių, žaislų. Estela net sultis geria tas pačias, kaip ir brolis. Gal tiesiog per daug jie gauna, gal per daug išlepinom, bet dar ne vėlu viską sudėlioti į tinkamas vietas.
Garsėji spalvingais savo atžalų gimtadieniais, o pavyduoliai skaičiuoja pinigus, kuriuos jiems išleidžiate...
Tai – mano idėja. Viskas prasidėjo nuo Estelos krikštynų. Norėjau, kad susirinktų visa giminė, reikėjo maisto, erdvės, kad visi tilptų, patogiai jaustųsi ir, žinoma, linksmybių, pakilios nuotaikos, kurią geriausiai sukuria balionai, fejerverkai, tortas ir didelė dovana. Po tos šventės sulaukiau tiek daug padėkų, gražių žodžių ir supratau, kaip gera daryti staigmenas ir kurti gerą nuotaiką. Kai kas sako, neva mažiems vaikams nereikia tokių prašmatnių švenčių, nes jie nieko neatsimena. Ir klausia manęs, ar prisimenu savąsias. Žinoma, neatsimenu – tokių švenčių man niekas nerengė...
Ir kosminių pinigų tai tikrai nekainuoja, tereikia pasukti galvą. Ir spalvų aš nesureikšminu, kaip galbūt kai kam atrodo. Geriau mažiau šaipytųsi ir patys ką nors gražaus susikurtų.
Kartais apie žmogų daug pasako knygos, kurias jis skaito. Ką sumigdžiusi vaikus skaitai tu?
Seniai laikiau rankose knygą. Neturiu tam laiko. Neseniai sutikome vieną pažįstamą, kuris augina du berniukus. Jis nešėsi knygą ir džiaugėsi: „Sūnui aštuoneri metai, ir aš pagaliau ramiai sėdėdamas fotelyje galiu skaityti knygą!“ Iš tiesų skaitant reikia susikaupti.
Nemėgstu grožinės literatūros, man nepatinka įsijausti į kieno nors sukurtą svetimą pasaulį. Esu absoliučiai realistiškos prigimties. Galbūt todėl negerai jaučiuosi, kai trūksta užtikrintumo ir visko nekontroliuoju. Prieš porą metų, kai Aivaras netikėtai surengė išvyką į Paryžių, mane ištiko šokas. Per valandą turėjau susidėti daiktus, šlaviau viską, kas buvo po ranka. Man, kuri net į egzotiškas keliones nevažiuoja (nes svarbu, kad būtų patikimas maistas, daktaras, žodžiu, jokios rizikos), tai buvo iššūkis. Nepripažįstu jokių „ai, kaip bus, taip bus gerai“. Jei daryčiau „ai“, viskas baigtųsi „ajajai“ (juokiasi).
Iš šalies atrodote išlaikyta pora, tačiau nėra namų be dūmų. Kaip su Aivaru įveikiate nesutarimus?
Niekada viešumoje neskalbiame savo apatinių. Esame žinomi, matomi, todėl nedarome vienas kitam gėdos. Man nereikia naktiniuose klubuose ar kitose vietose „tikrintis“ savo vertės viliojant svetimus vyrus. Svarbiausia, pasitikime vienas kitu, todėl mums nereikia ko nors įrodinėti nuklydimais. Visas problemas sprendžiame kompromisais, kalbėdamiesi, diskutuodami. Mes puikiai išvystę derybų meną (juokiasi).
Kažkada Aivaras norėjo penktadienio vakarą su draugais pavakaroti. Pasakiau, kad gali eiti, bet ir mane kurį vakarą turėsi išleisti su draugėmis pasibūti. Išgirdęs tokią sąlygą jis niekur nėjo. Juk normalu vieną norą keisti į kito sutuoktinio norą. Man nereikia laisvės be šeimos. Geriausia mano draugė yra vyras, geriausios atostogos – kai poilsiaujame visi keturi... Tik nepamanykite, kad Aivaras nesusitinka su draugais. Jis ir krepšinį pažaidžia, ir žvejoti išvažiuoja. Bet iš prigimties jis – šeimos žmogus. Būtent šita savybė mus sujungė nuo pirmų pažinties dienų.
Man nereikia laisvės be šeimos. Geriausia mano draugė yra vyras, geriausios atostogos – kai poilsiaujame visi keturi...
Laimės formulė pagal Ingą Stumbrienę yra..
...mylėti. Labai labai nuoširdžiai mylėti. Iš tiesų, jei tą formulę kas žinotų, gautų Nobelio premiją, o mes visi švytėtume iš laimės. Bet kiekvienas galime atrasti savo laimės šaltinį. Maniškis susideda iš šalia esančio mylinčio ir mylimo vyro, gražios šeimos, sveikų tėvų ir artimųjų. Ir labai svarbu turėti žmogų, su kuriuo savo laime gali dalytis...
Aivaras Stumbras: kiekvienas turi jaustis reikalingas
Kai Ingą Stumbrienę renginyje apspinta fotografai, jos vyras verslininkas Aivaras Stumbras (27) kantriai stovi šalia ir santūriai šypsosi. Komentuoti spaudai šeimos aktualijas paprastai jis patiki žmonai, tačiau šį kartą sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Neįžeisiu pasakydama, kad daugelis mano, jog esi po žmonos padu?
Tikrai? O man atrodo, kad atvirkščiai (šypsosi). Svarbiausia, kad mūsų šeimoje yra harmonija ir netvyro konfliktinė atmosfera. Kovoti, kas yra šeimos galva ar kas po padu, neverta. Esame iš tų, kurie dėl iškilusių problemų kalbasi, diskutuoja. Jei žmona vieną vakarą nenori kalbėtis, laukiu kito. Jei ir tai nepadeda, yra kitokių būdų: gėlės, kiti mieli dalykai (juokiasi).
Kokios Ingos savybės tave nuginklavo, kad po beveik penkerių metų draugystės paprašei jos rankos?
Ji buvo simpatiška, graži, aukšta ir protinga.
Kaip atlaikėte išbandymą viešumu, kai Ingos tėtis tapo politiku?
Sunku prisiminti, kas ir kaip tuomet vyko. Prisitaikėme. Esu iš tų, kurie neįprastų ir nemalonių situacijų stengiasi neimti į širdį ir nesureikšminti. Apie viešumą, kaip ir visus kitus dalykus, su Inga daug kalbėdavomės, spręsdavome, kaip turime elgtis, kaip komentuoti ir atsakyti į klausimus. Žodžiu, šeimoje bet kuriuo klausimu turi būti tvirta pozicija.
Apie viešumą, kaip ir visus kitus dalykus, su Inga daug kalbėdavomės, spręsdavome, kaip turime elgtis, kaip komentuoti ir atsakyti į klausimus. Žodžiu, šeimoje bet kuriuo klausimu turi būti tvirta pozicija.
Kada supratai, kad Inga gali būti žmona ir tavo vaikų motina?
Kitas klausimas (juokiasi). Iš draugų patirties pastebėjau, kad penkeri šešeri metai yra riba, kai pora turi apsispręsti: arba kurti šeimą, arba skirstytis į skirtingas puses. Tiek laiko užtenka, kad pažintum žmogų. Man nepriimtina beribė draugystė. Vyras turi prisiimti atsakomybę. Pagaliau – vaikams turi būti diegiamos šeimos vertybės, per kurias formuojama atsakomybė ir padorumas. Vėliau jos perkeliamos į kitas gyvenimo sritis.
Ne kartą esi minėjęs, kad nori turėti daug vaikų. Kai to paklausiau Ingos, ji tik nuleido akis ir sakė klausti tavęs. Taigi...
Tebesilaikau tos pačios nuomonės, bet stengiuosi to reikalo neaštrinti (juokiasi). Reikia palaukti, kol Gabrielius paaugs, Estela pradės eiti į mokyklą. Turime dar marias laiko. Be to, Inga galvoja tęsti mokslus. Pritariu jai. Ir apie grįžimą į verslą ji mąsto. Viskas įmanoma. Tačiau bet kuriuo atveju šeimai teikiama pirmenybė. Net pats geriausias tėvas vaikams neatstos mamos.
Aivarai, kuo užsiimi tu?
Dirbu su investicijomis. Kaip tik turiu keletą naujų projektų, tačiau kalbėti apie planus, kol nėra rezultatų, nerimta. Palikime tai kitam pokalbiui.
Esi garsaus politiko Rolando Pakso žentas. Jo šešėlis neslegia? O gal padeda?
Niekada to neakcentavau, todėl dirbti, veikti lengviau. Visada viską stengiuosi daryti savo galva.
Inga prisipažino, kad visą gyvenimą prisimins prieš kelerius metus tavo surengtą netikėtą išvyką į Paryžių. Polėkis dar nedingo?
Tuomet tai tikrai pavyko, bet svarbiausia, kad neišdildomas įspūdis liko dukrai. Kai kemperiu įvažiavau į kiemą, Estela į jį įlipo ir nebeišlipo. Taip džiaugėsi, kad turbūt būtų sutikusi namus iškeisti į tą didelį automobilį. Gabrielius šito dar nepatyrė. Vadinasi, yra dėl ko stengtis (šypsosi). Kai vaikai bus laimingi, laime švytės ir jų mama.
O kas tau yra laiminga šeima?
Gebėjimas įsiklausyti į antrąją pusę, išgirsti ir viską spręsti kartu. Ne mažiau svarbu sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šeimos narys jaustųsi reikalingas. Beje, tai labai svarbu kiekvienoje srityje.
