Iki 2008-ųjų japonų kino žvaigždė nė nebuvo girdėjusi apie Lietuvą. Tais metais ji tapo tarptautinio Šanchajaus kino festivalio komisijos nare, peržiūrėjo pateiktus filmus ir... Visi slyste praslydo pro akis, o vienas taip ir liko sąmonėje: „Nereikalingi žmonės“, sukurti kažkokio režisieriaus Mario Martinsono iš kažkokios Lietuvos. Vakare buvo surengtas priėmimas, ir Kaori minioje pati susirado Marį. „Jeigu jums kada prireiks japonės aktorės, paskambinkite man“, – paprašė apstulbusio režisieriaus. Šis pasinaudojo proga ir jau kitą dieną jai įdavė filmo „Amaya“ scenarijaus apmatus. Sužavėta herojų ir jų meilės istorijų, Kaori sutiko atlikti pagrindinį moters vaidmenį net nepaklaususi, kokį honorarą už tai gaus: „Man nieko nereikia. Maniškis honoraras tegul papildo filmo biudžetą: bent taip jausiuosi prie jo prisidėjusi.“ Filmo premjeros proga aktorė atvyko į Vilnių.
Ji gali kokią valandą smagiai pasakoti, kaip filmuodamasi „Amayoje“ mėgino išmokti dainingo kinų Kantono dialekto („Žodį „myliu“ jie taria tokia pikta intonacija, lyg sakytų: „Dink iš čia!“). Arba – kaip susižavėjo pagrindinį vyro vaidmenį ir muziką „Amayai“ kūrusiu dainininku Andriumi Mamontovu, sieloje visai nepanašiu į padaužą rokerį. Beje, ji – ne tik aktorė. Prieš ketvertą metų gimtojoje šalyje Kaori režisavo filmą „Figmedžio veidai“ ir su juo apkeliavo visą pasaulį: juosta pelnė apdovanojimų Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Šiek tiek paradoksalu, kad Lietuvoje ji pirmiausia minima kaip Holivudo filmo „Geišos išpažintis“ žvaigždė. Jame atliko tik epizodinį negailestingos motinėlės vaidmenį, kuris nebuvo įsimintinas, o ir jai pačiai nepaliko jokių sentimentų. Iš tiesų žvaigždės titulą Kaori Momoi pelnė už sukurtus personažus garsiausių japonų režisierių juostose, o naudojasi juo tik tada, kai reikia rinktis vaidmenis. Kaori – drąsi eksperimentuotoja: ji mėgsta niekam nežinomus jaunus režisierius ir žavisi jų „komerciškai nesugadintais“ talentais, todėl šie turi kur kas daugiau šansų prisikviesti japonę į savo komandą nei garsūs, bet tuštoki holivudinių filmų kūrėjai.
Filmuodamasi Mario Martinsono juostoje Momoi negalėjo atsižavėti lietuviams būdingu subtiliu meno pojūčiu. „Turėjau būtinai pamatyti šalį, kurioje gyvena tokie nuostabūs žmonės, – plačiai šypsosi ji, duodama interviu „Žmonėms“ likus dienai iki išvykimo. – Ir žinote ką?.. Absoliučiai nelikau nusivylusi. Dabar suprantu, kad žmonės, kasdien vaikštantys tokiomis nuostabiomis Senamiesčio gatvėmis, matantys architektūros šedevrus, gyvenantys tarp gražių baldų ir paveikslų, tiesiog negali nejusti ypatingo sąlyčio su menu.“
„Man nieko nereikia. Maniškis honoraras tegul papildo filmo biudžetą: bent taip jausiuosi prie jo prisidėjusi.“
Pirmąkart į Europą atvykote būdama vos devynerių. Ar šis žemynas jums pasirodė svetingas?
Jei sąžiningai – nelabai (juokiasi). Tėvai mane išsiuntė mokytis į baleto mokyklą Londone. Gimtasis Tokijas tapo galingu didmiesčiu tik po 1966–ųjų olimpinių žaidynių, o iki tol jame buvo ramu kaip kaime – ir staiga aš, maža mergaitė, atsidūriau triukšmingame svetimame Londone... Pasijutau lyg įsėdusi į laiko mašiną, nes Anglijos sostinėje tuomet visi tebenešiojo skrybėlaites ir katiliukus, o švarkų atlapuose – įsegtus gvazdikus. Buvo sunku apsiprasti su svetima kultūra, susidraugauti su vaikais. Jie į mane žiūrėjo tarsi į ateivę iš kitos planetos – juk tais laikais Anglijoje galėjai sutikti vos vieną kitą japoną. Nors užaugau pasiturinčioje ir gerų manierų paisančioje šeimoje, kai kurie mano įpročiai anglams atrodė pasibaisėtini: pavyzdžiui, Japonijoje esame įpratę virtų kiaušinių lukštą pramušti trinktelėdami į stalo kraštą ir valgyti rankomis, o europiečiai juos deda į mažas stiklinaites ir galantiškai pramuša šaukšteliu. Kai pirmąkart Londono mokykloje trinktelėjau kiaušinį į stalo kraštą, visi mane puolė badyti pirštais...
Ar po tokių niūrių įspūdžių nepradėjote nekęsti visų angliškai kalbančių žmonių?
Kurį laiką toji vaikystės trauma mane iš tiesų persekiojo. Susierzindavau vos išvydusi skėčius (šypsosi). Nuo 1967–ųjų, kai grįžau į Japoniją po baleto mokslų Londone, Maskvoje ir Paryžiuje, iki pat 2005–ųjų, kai buvo sukurtas Holivudo filmas „Geišos išpažintis“, beveik nesilankiau jokioje anglakalbių šalyje ir daugiausia dirbau tik Japonijoje. Beje, nors labai gerbiu režisierių Robą Marshallą, „Geišos išpažintis“ man nepatiko: filmas buvo istoriškai nepagristas ir pernelyg komercinis.
Tačiau „Geiša“ jus priviliojo į Ameriką?
Taip priviliojo, kad ten ir likau (juokiasi). Iš pradžių Amerikoje laikė tik darbas, bet vėliau, perpratusi užsieniečio gyvenimo svečioje šalyje taisykles, išmokau tuo mėgautis. Tos taisyklės labai paprastos: privalai būti stiprus ir susirasti draugų, kad jaustumei turįs užnugarį. Draugų galima rasti ne tik tarp režisierių ar prodiuserių, bet ir tarp kirpėjų, vertėjų. Japonijoje dominuoja tik viena tauta, ten visą gyvenimą gali nugyventi nepažinęs nė vieno užsieniečio, o Amerika nuostabi tuo, kad joje susilieja viso pasaulio tautų kultūros. Gyvendama Japonijoje leisdavau sau atkakliai manyti, jog mano nuomonė teisinga ir kitų žmonių nuomonės man nereikia, bet Amerika išmokė suvokti, kad gali būti ir daugiau teisingų nuomonių. Dabartinis mano gyvenimo draugas – amerikietis. Jis nėra aktorius, tačiau atėjęs iš giminingo – muzikos – pasaulio. Turiu žaliąją kortą, bent pusmetį per metus gyvenu Amerikoje, bet grįžtu ir į Japoniją: šioje šalyje turiu namus ir daugybę darbų. Netrukus ten režisuosiu antrąjį savo filmą.
Dar viena priežastis, dėl kurios mielai dirbu su talentingais jaunuoliais, – jiems prireiks dar bent dvidešimties metų, kad taptų žymūs. O man jau beveik šešiasdešimt, taigi nebeturiu laiko laukti!
Ar turite vaikų?
Ne – nei vaikų, nei vyro. Užtat turiu daug deimantų ir didelį namą (juokiasi). Ir du šunis!
Ir visiškai nesate savanaudė: juk sutikti vaidinti niekam nežinomų režisierių mažo biudžeto filmuose – beveik filantropija...
Nuolat medžioju naujus talentus. Man teko garbė dirbti su Akira Kurosawa, Quentinu Tarantino, bet vis tiek ieškau jaunų veidų. Ir būsimieji du projektai, prie kurių ketinu dirbti, susiję su jaunais nežinomais režisieriais: tokie žmonės mane stimuliuoja, skatina išlikti jaunatvišką ir nuolat tobulėti. Man pasisekė, kad buvau pripažinta kino pasaulyje, dėl to dabar nereikia griebti kiekvieno pasiūlyto vaidmens, galiu juos atidžiai rinktis. Ir leidžiu sau šią prabangą.
Kaip manote, kodėl kitos kino žvaigždės taip nesielgia? Pavyzdžiui, kažkodėl nemanau, kad Bruce Willis sutiktų vaidinti talentingo lietuvio režisieriaus filme, nors ir gali sau tai leisti...
Tikrai, dauguma žvaigždžių to nedaro. Galbūt nereikia jų kaltinti: kino žvaigždės, ypač Amerikoje, yra įsisukusios į didelį agentų, vadybininkų ir teisininkų ratą, jie reguliuoja jų darbą. Aš tokių griežtų agentų neturiu (šypsosi). Dar viena priežastis, dėl kurios mielai dirbu su talentingais jaunuoliais, – jiems prireiks dar bent dvidešimties metų, kad taptų žymūs. O man jau beveik šešiasdešimt, taigi nebeturiu laiko laukti!
„Amayos“ premjeroje daugelį žiūrovų nustebinote išvaizda: žmonės šnibždėjosi, kad atrodote bent keliolika metų jaunesnė. Turite ypatingą savo jaunystės paslaptį?
O taip: tiesiog reikia daug rūkyti (juokiasi). Labai jums ačiū! Tai man, apsilankiusiai Lietuvoje, reikia žavėtis: kokia nuostabi čionykščių moterų oda! Gal jūsiškio vandentiekio vanduo labai geras?.. O pati galiu džiaugtis nebent tuo, kad mano išvaizda – gamtos procesų, o ne plastinės chirurgijos specialistų darbo rezultatas. Jau kokius dvidešimt penkerius metus esu vieno Japonijos kosmetikos gamintojo reklamos veidas, ir mano sutartyje griežtai parašyta, kad jokiu būdu negaliu darytis nė vienos plastinės operacijos.
Gal daug sportuojate? Mažai valgote?
Nekenčiu sporto! Užtat kiek daug valgau (juokiasi). Laikausi tik kelių taisyklių: stengiuosi nevalgyti vėlai vakare, vengiu saldumynų ir neužkandžiauju tarp pagrindinių patiekalų. Lietuvoje mane labiausiai sužavėjo bulvių patiekalai, o namie dažniausiai ruošiu mėsą, pastą ir nacionalinius japoniškus valgius. Man patinka gaminti: galiu paruošti bet ką, gal tik rusiškus barščius būtų sudėtingiau... Beje, turėsite man pasakyti vėdarų receptą! Amerikoje draugai labai mėgsta užsukti pas mane į svečius – manau, tik tam, kad skaniai pavalgytų (juokiasi).
Kokių prisiminimų apie Lietuvą, be skanių vėdarų, išsivešite namo?
Lietuviški kultūros ir meno standartai labai aukšti. O žmonės labai tikri ir natūralūs. Pasakysiu visiems japonams, kad šioje šalyje būtina apsilankyti!
