Pasimatyti sutikai ne iš karto. Trūko drąsos?
Iš tikrųjų per daug nesvarsčiau... Aišku, pastaruoju metu sulaukiu daug žiniasklaidos dėmesio, man skambina kone kasdien, klausia apie mūsų su Deivydu santykius, bet apie tai nelabai norisi kalbėti. Tai – mano ir Deivydo gyvenimas, be to, kol kas niekas nežino, kaip viskas klostysis toliau. Tą dieną, kai paskambinote, prastai jaučiausi, bet nuotaikingai pasikalbėjome, tad per daug nesusimąsčiau, juolab kad užsiminėte, jog bus galima pakalbėti ne tik apie Deivydą.
Kalbėti apie prieš daugiau nei mėnesį užgimusius jausmus dar anksti? O gal tiesiog esi uždaroko būdo?
Atvirkščiai! Esu labai atvira, kartais – net per daug. Labai pasitikiu žmonėmis, paskui kartais tenka gailėtis... Deja, jie būna klastingi, kita vertus, gana gerai jaučiu žmones, moku juos atsirinkti. Tačiau kai nepavyksta, labai dėl to išgyvenu. Esu emocionali, jautriai viską priimu, todėl kol kas tiesiog noriu save apsaugoti.
Manai, pavyks?
Žinojau, į ką brendu (juokiasi). Daug kam atrodo, kad esu stipri. Taip ir yra, bet kartais būnu ir labai silpna – turbūt, kaip ir daugelis moterų. Žinojau, kas manęs laukia, todėl vis save įspėdavau: „Pasiruošk – bus visko!“ Draugai taip pat drąsino, tačiau nė vienas nepasakė: „O gal neverta?“ Žinau, bus sunkiau nei iki šiol, bet esu optimistė.
Deivydas taip pat perspėjo dėl to, kas tavęs laukia?
Jis mane palaiko – to užtenka, o viso kito bandome pernelyg nesureikšminti.
Esu scenos žmogus ir ne vakar atsiradau pramogų pasaulyje. Galbūt lietuviai manęs nepažįsta, bet jau ne vienus metus turiu savo publiką ir esu patyrusi, kas yra apkalbos, santykiai su matomais žmonėmis. Lietuvoje gyvenantys lenkai ir rusai mane žino, todėl ir man yra tekę nemažai iškęsti, išgirsti, pamatyti – buvo visko.
Pastaruoju metu daug kalbama apie lietuvių ir lenkų santykius, bet man, lenkei, visiškai nesvarbu, kokios tautybės yra žmogus. Žiūrėdama į žmogų jaučiu ir žinau, noriu su juo būti ar ne, o lenkas, rusas ar lietuvis jis – visai nesvarbu. Lenkų spaudoje kol kas neperskaičiau nė vieno priekaišto, jog susidėjau su lietuviu, nė karto neteko dėl to teisintis ar atsakyti į panašius klausimus. Bet kas žino, galbūt Deivydas dar ir sulauks dėl to pastabėlių...
Ir vis dėlto – žiniasklaidos dėmesys malonus?
Aišku, malonu, kai pastebi, tik būtų daug smagiau, jei tai nutiktų dėl mano veiklos, o ne dėl to, su kuo pradėjau bendrauti. Dėl to šiek tiek apmaudu, bet gal pati esu kalta? Gal per mažai padariau, kad dar anksčiau būčiau sudominusi žurnalistus? Gal tuo metu nebuvo žmonių, kurie būtų pasakę, ką ir kaip turiu daryti? Tačiau tikrai dėl to neverta verkti ir savęs gailėti – viskas dar prieš akis. Ne, netapsiu populiari rytoj, bet to ir nenorėčiau – bent ne tokiu būdu.
Jau girdėjai kaltinimų, kad bendrauji su Deivydu iš išskaičiavimo, norėdama išpopuliarėti?
Bet tai – netiesa! Dainuoju visą gyvenimą, jau turiu savo klausytoją – į mano debiutinio albumo pristatymą atėjo pusantro tūkstančio žmonių! Kuris iš pradedančių atlikėjų galėtų tuo pasigirti? Žinoma, norėčiau, kad mane išgirstų, pamiltų ir lietuviška publika, bet tikrai nesiekiu užimti kieno nors vietos. Tiesiog darau savo darbą, ieškau ir turbūt visada ieškosiu būdų, kaip jį padaryti geriau. Man patinka dainuoti žmonėms, o ne tautybėms, todėl mano repertuare yra ir lenkiškų, ir rusiškų, ir lietuviškų dainų. Taip, galbūt kam nors atrodysiu neapsisprendėlė, bet kodėl turėčiau nuspręsti, kokia viena kalba dainuoti? Man patinka visos!
Labiausiai esu dėkinga dainininkei Beatai Wilkin, kuri mane išgirdo. Nemoku lįsti žmonėms į akis, prašyti, bet kartą išdrįsau per vieną vakarėlį paklausti, ar ji nesutiktų parašyti man vienos kitos dainos. Beata iškart pasakė: „Taip! Žinoma!“ Vėliau ji tapo mano prodiusere, supažindino su daugybe žmonių. Sutikau Stano, Deivydą... Tiesa, tada jis neturėjo laiko ką nors man sukurti, o kai turėjo, jau baiginėjau albumo įrašus, taip viskas ir liko.
Nuo pažinties su Deivydu praėjo daug laiko – juk albumą „Star*t“ pristatei praėjusią vasarą, bet jausmai įsiplieskė tik dabar?
Įvyko chemija, ir – tiek. Bet gal apie ją pasikalbėsime kitą kartą (juokiasi)? Dabar jaučiuosi labai gerai, ir to užtenka.
Socialiniame tinklalapyje apie santykius paskelbėte labai greitai. Jei ne pasikeitę „statusai“, niekas gal iki šiol nebūtų žinoję apie jus...
Taip, bet, tiesą sakant, apie tai net nesusimąstėme. Net nemaniau, kad pati darau pirmą žingsnį viešumo link. Bet juk Deivydas turėjo tai žinoti (juokiasi)! Matyt, geros emocijos padarė savo. Viskas išėjo natūraliai, savaime, be jokio išskaičiavimo ir didelio noro pasidemonstruoti.
Beje, Deivydas feisbuke tave vadina „sugyventine“...
Tikrai?! Sugyventine (kvatojasi)? Nežinojau to! Nesigilinu į jokius „statusus“ – kaip yra, taip gerai. Nereikia kibti prie žodžių. Žinau, kaip yra iš tikrųjų, o kalbų ir antraščių bus visada ir visokių – ar verta dėl to jaudintis?
Nori nenori, smalsuoliai tave lygina su pirmąja Deivydo žmona. Ne tik lygina, bet kai kurie interneto portalai ir kviečia balsuoti, kuri gražesnė, kuri geresnė, kuri vertesnė Deivydo...
Manau, kiekvienai moteriai panašūs lyginimai nebūtų malonūs. Niekada Natalija nebus manimi, o aš – ja. Esame labai skirtingos, todėl tie lyginimai neturi jokios prasmės. Kažkam turbūt smagu, kažkas šitaip linksminasi, todėl stengiuosi kuo mažiau kreipti į visa tai dėmesio – tikiuosi, anksčiau ar vėliau ir tai baigsis.
Deivydas garsėja geru humoro jausmu. Spėji paskui jo juokelius?
Manau, dėl šito esame panašūs. Abu stengiamės neapsunkinti savo gyvenimo slogiomis mintimis. Aišku, esame kūrybos žmonės, todėl emocijos banguoja, kartais jos ima viršų pamindamos protą. Kita vertus, esame jau tokio amžiaus, kai suprantame, kad kitą kartą geriau atsisėsti ir pagalvoti, ar verta trankytis durimis.
Kokie vyrai tau kelia susižavėjimą?
Labai vertinu nuoširdumą, atvirumą, draugiškumą. Man patinka, kai kompanijoje vyro nereikia tempti už liežuvio ir jam visiškai nesvarbu, su kuo sėdėti prie vieno stalo – su žvaigždėmis ar melžėjomis.
Turbūt kiekviena paauglė svajoja kada nors ištekėti už gražuolio princo, bet kas iš to grožio, jei vieną dieną tas princas pradeda tave mušti. Prabanga, pinigai – taip pat ne amžina. Laikui bėgant po truputį išmoksti atsirinkti žmones, išdrįsti išsiskirti su tuo, kuriam pradeda kliūti tavo draugės ar naktiniai koncertai. Žinoma, galbūt ir pati esu nuvylusi ne vieną žmogų, galbūt ką nors įžeidžiau rėždama tiesą į akis – kitą kartą reikėtų pagalvoti, ar tikrai verta taip elgtis.
Dainuoji kitų vestuvėse, o savose dar neteko. Neatsirado nė vieno, su kuriuo būtų verta žengti prie altoriaus?
Labai dažnai sulaukiu panašių klausimų ir priekaištų, ypač iš pažįstamų, kurių labai seniai nemačiau. Vos sutinki ir matai, kaip iškart žvilgsnis nukrypsta į tavo rankas: „Ką, dar neištekėjai?!“
Santuoka man – nepaprastai svarbus žingsnis. Augau religingoje šeimoje, esu tikinti, todėl neįsivaizduoju vestuvių ne bažnyčioje, o bažnytinė santuoka, tikiu, – vienintelė ir visam gyvenimui. Todėl jei nori žengti tokį žingsnį, privalai nejausti nė kruopelytės abejonių. Kai kurios galbūt mano: „Ai, nepasiseks – nepasiseks, nieko tokio – išsiskirsiu ir vėl ieškosiu.“ O man taip netinka... Jei pradedu jausti bent menkiausius nepasitikėjimo „pustonius“, žinau, kad tie santykiai nesibaigs vestuvėmis. Santykiuose, meilėje nesu eksperimentuotoja, todėl kai turiu abejonių, verčiau to atsisakau.
Pagal lietuviškus standartus esu absoliuti senmergė: man per trisdešimt ir gyvenu su katinu, tik kaktusus auginti betrūksta. Bet juk Vakaruose moterys apie šeimą pradeda galvoti po trisdešimt penkerių, tad turiu mažiausiai dar ketverius metus (juokiasi). Turėjau galimybių ištekėti, bet visiškai nesigailiu, kad tomis galimybėmis nepasinaudojau, – tikrai nieko gero manęs nelaukė. Man svarbu, kad mylimas žmogus suprastų mane ir mano darbą. Atimti iš manęs dainavimą – tas pats, kas nukirsti man ranką ar koją. Tikrai suprantu vyrus, kuriems norisi nuolat namuose matyti mylimą žmoną, vaikų mamą, namų šeimininkę, plaunančią indus ir laukiančią kas vakarą su garuojančia vakariene, o aš, deja, tokia nesu. Jau vien todėl, kad nesu aistringa kulinarė – moku gaminti, galėčiau nustebinti vienu ar kitu šedevriuku, bet kad nemėgstu to daryti. Gal todėl, kad iki šiol nelabai turėjau kam, – pati savęs gi nelepinsi trijų patiekalų vakarienėmis. Dešrelės, koldūnai – daug paprasčiau (juokiasi).
Tiki tobula santuoka, laiminga pabaiga?
Kažkodėl tikiu, kad mano gyvenime viskas bus labai gražu. Svarbiausia – nepridaryti kvailysčių: jei tekėti – tik už normalaus vyro, jei gimdyti – tik normalaus vyro vaiką ir tik tada, kai esi sąmoningai tam pasirengusi ir tai suplanavusi. Viena mano sesuo ištekėjo būdama trisdešimt vienų, kita – trisdešimt aštuonerių, ir gyvena laimingos. Svarbiausia prieš tekant atsakyti sau į klausimą: „Ar tikrai noriu su tuo žmogumi būti iki grabo lentos, ar tikrai noriu gyventi su juo iki gyvenimo pabaigos?..“
