Pirmąją savo drabužių kolekciją pristatei maždaug prieš pusantrų metų. Kas buvai iki tol?
Kirpėjas (juokiasi). Savo malonumui kartkartėmis kam nors ką nors pasiūdavau. Nejutau didelio noro tuo užsiimti nuolatos. Tačiau siuvimas man ne nauja sritis. Šešiolikos septyniolikos dalyvaudavau drabužių kūrėjų renginiuose. O paskui nusibodo. Tada gimtajame Radviliškyje nuėjau į grožio saloną ir pasakiau, kad labai gražiai kerpu. Ir manimi patikėjo! Kurį laiką mieste buvau vienintelis kirpėjas bičas! O Vilniuje atsiradau visai netikėtai ir neplanuotai. Svajojau išvažiuoti į Italiją, mokiausi italų kalbos ir jau buvau bekraunąs lagaminus, bet man paskambino ponia Sabina Repčenkienė ir pasiūlė kirpėjo darbą Grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje, kuriai tada vadovavo. Tačiau po pusės metų vis tiek išmyniau į Italiją.
Kas ten taip viliojo?
Važiavau į Romą. Tikėjausi, kad ten dirbsiu kirpėju, bet Italijoje kiek kitokia sistema. Būčiau turėjęs daugybę metų būti tik asistentas. Gal save per daug myliu, bet iki tokio lygio nenorėjau nusileisti. Vieną dieną padirbėjau ir nusprendžiau, kad apsieisiu ir be to. Tris mėnesius turėjau puikias atostogas Romoje. Paskui dar tris – pas sesę Anglijoje. Į Lietuvą po pusmečio grįžau su baime: neįsivaizdavau, kur gausiu darbą. Tačiau kitą rytą nuėjau į buvusią darbovietę ir dar po dienos ten vėl kirpau.
O kas tu pagal diplomą?
Mokiausi siuvimo, bet nebaigiau, nes atsibodo. Tačiau iš visos grupės tik aš vienas tuo užsiimu. Matyt, taip ir su kirpimu: gali mokytis iki negalėjimo, bet jei neturi to jausmo, nieko nebus... Yra vienas kirpėjas, kuris anksčiau mašinas tvarkė. Palyginti su juo, nesu toks nusidėjėlis, bet jis – didesnis talentas (juokiasi).
Gal plaukai man įdomiau nei drabužiai tuo, kad greitesnis rezultatas – po dviejų valandų matai tobulą vaizdą. Su siuvimu – viskas lėčiau. O aš esu spirgalas – man viską reikia labai greitai padaryti. Tačiau tas pats per tą patį pabosta... Norėjosi ekstrymo. Gavau! Pirmoji kolekcija buvo lyg noras įrodyti sau, kad galiu tai daryti. Neplanavau vėl pradėti siūti. Tačiau viskas netikėtai greitai įsivažiavo. Net nepamenu, kaip sukūriau antrą kolekciją, o prie jos dirbdamas jau svaigau apie trečią – apie tą, kurią tuoj rodysiu. Dabar be to jau nebegaliu gyventi.
Gal plaukai man įdomiau nei drabužiai tuo, kad greitesnis rezultatas – po dviejų valandų matai tobulą vaizdą. Su siuvimu – viskas lėčiau.
Pristačius pirmąją, tavo gyvenimas, matyt, pasikeitė kardinaliai?
Niekas nepasikeitė. Ir dabar labai bijau rašinių apie save spaudoje, skandalų. Man tai nereikalinga. Kaip reklaminis triukas – jis gal puikus, bet gal tą patį efektą, nors truks ilgiau, galima pasiekti savo darbais?..
Duoti interviu man labai sunku. Visada virpu, jaudinuosi. Net prieš kolekcijų pristatymus taip nesinervinu!
Atrodai gana uždaras žmogus.
Turiu savo draugų ratą, o trintis vakarėliuose su bet kuo neturiu noro. Seniai draugauju su Atlanta. Ji mane kviečia daug kur, bet sutinku dalyvauti tik kameriniuose pasisėdėjimuose. Kai nenoriu linksmintis, visada galiu pasiteisinti, kad dirbu (juokiasi). Gal tai kaimo sindromas, bet geriausiai jaučiuosi tarp savų.
Kaip tau pavyko taip greitai įsisukti į pramogų pasaulį?
Man tie beveik dveji metai, kai vėl kuriu drabužius, pralėkė nesveiku greičiu. Per tą laiką trejais metais vyresnė sesuo Aušrinė spėjo ištekėti ir susilaukti vaiko. O aš jo dar nemačiau! Manau, kad su įžymybėmis man gerai sekasi, nes tesiu pažadus – nepateikiu prizų siurprizų. Jos sako, kad pas mane labai patogu, nes vienoje vietoje gauna viską: makiažą, šukuoseną, drabužį, batelius, aksesuarus. Kai įvaizdis formuojamas vieno žmogaus, jaučiamas vientisumas. Juk „Prada“ kostiumėlis ir „Bershka“ bateliai nederės, išsišoks! O mano drabužiai dera tarpusavyje. Galima imti iš skirtingų komplektų – vis tiek bus vientisa eilutė.
Kai ką nors rengiu, labai stengiuosi, kad viskas būtų tobula. Neleidžiu autis savų batelių, jei jie man negražūs. Lipu per save ir per visus, bet įtikinu, kad tai nėra gerai.
Tarkim, kai Inga Stumbrienė papasakojo, kokią šukuoseną įsivaizduoja prie „Žmonių“ apdovanojimų ceremonijai mano kurtos suknelės, tiesą sakant, jai neleidau eiti pas savo kirpėją. Sušukavau pats.
Ir Evelina Sašenko, jei kas nors būtų blogai, tikrai pas mane negrįžtų. Ji – truputį kaprizas, pasiginčijame, bet visuomet prieiname prie vieningos nuomonės.
Kai ką nors rengiu, labai stengiuosi, kad viskas būtų tobula. Neleidžiu autis savų batelių, jei jie man negražūs.
Kaip jautiesi vadinamas dizaineriu?
Taip mane pristato kiti. O aš dėl to, kaip pasivadinti, nesuku galvos. Keista, kai šalia manęs parašyta „dizaineris“. Skaityti – malonu, bet garsiai tą žodį minėti – keista. Priprasiu... Priprasiu, tikiuosi (juokiasi)...
Su kuo iš mūsų mados kūrėjų bendrauji?
Prieš mano siuvimus geri draugai buvome su Viktorija Jakučinskaite. Dabar mūsų santykiai gal kiek atvėsę, bet susiskambiname, nueiname išgerti kavos. Nepriklausau visokioms dizainerių gildijoms. Su kai kuriais sveikinuosi, nes jau ne kartą esame susitikę – kaip su namo kaimynais, kuriuos pažįsti iš matymo. O kad kas nors mane keikia, peikia – taip buvo ir bus. Būna, ką nors užmeta koks nors Petruškevičius, bet tai – smulkmena. Nekreipiu dėmesio į apkalbas, kitų nevadinu konkurentais. Neturiu begalybės klientų ir dėl to nesiardau. Yra moterų, kurios eina ir pas Viką, ir pas mane, nors mudviejų stiliai – visiškai skirtingi. Mano – vampiškas, jos – romantiškas. Jei klientė užsimanytų romantiškos suknelės, tikrai nekurčiau – man negražu gėlėti, spalvoti audiniai. Ir dėl to nesuku galvos.
Ir pats visuomet vilki juodai…
Buvo laikai, kai puošdavausi iki negalėjimo. Dabar drabužių turiu krūvą, bet jie vienodi. Visi marškiniai juodi, siūti pagal tą pačią iškarpą. Tas pat su batais. Kai nuvažiuoju pas sesę, perku vis tokius pačius juodus marškinėlius. Vieną kartą spalvotai apsirengiau – net silpna pasidarė, kai tokį save pamačiau kažkuriame žurnale. Iš karto tuos drabužius išmečiau. Kaip Cholina įsivaizduoja visada labai stiliovai vilkinti, nors būna vienoda – juoda, taip ir aš (juokiasi).
