Makaliaus vardu pavadinta kelionių patarimų svetainė, du sezonus keliauti kvietusi televizijos laida ir pavasarį lentynose nugulusi patarimų knyga. Rimvydas nenustemba, kai išgirsta savo (tiksliau – Makaliaus) vardą minint kavinėse prie gretimo staliuko ar perskaito spaudoje lietuviškos žvaigždės prisipažinimus, jog atostogų maršruto idėją pasiskolino iš... Makaliaus. Apie tai, kaip pomėgis keliauti (kuo pigiau) ir noras aprašyti įspūdžius virto profesija, Rimvydas kviečiamas pasakoti studentams, rudenį jis ketina pristatyti žurnalą tiems, kurie nori pigiai keliauti.
„Už ko visi užsikabina? – svarsto. – Už žodžio „pigu“. Visi nori pigiai keliauti. Aišku, kiekvienas „pigu“ supranta kitaip. Tarkim, viena mano klientė pasakė, kad pati internete neranda skrydžio į Barseloną pigesnio nei už tūkstantį litų, todėl duoda man šią sumą, o už kiek aš nupirksiu jai bilietus – mano galvos skausmas. Radau už du šimtus. Kas liko – arbatpinigiai.“
Kaip pats užsikrėtei aistra keliauti?
Man buvo trylika, kai su klase išvažiavau į Rygą. Kaip tik Latvijos sportininkai laimėjo svarbias ledo ritulio varžybas, miestas buvo pilnas besidžiaugiančių žmonių – Ryga tiesiog ūžė. Mane tai pakerėjo, supratau, kaip svetur smagu. Grįžęs namo paskambinau tetai (ji vyresnė už mane keliolika metų) ir pareiškiau, kad noriu vasarą kur nors, tiksliau, bet kur, važiuoti. Ji jau anksčiau buvo užsiminusi, kad gal galėtume kur nors išsiruošti. Laukiau vasaros ir pusmetį rinkausi, kur galėtume traukti: vaikščiojau po kelionių agentūras, pasiėmiau katalogus, išmokau juos atmintinai, skaičiavau, lyginau. Išsirinkau geriausią pasiūlymą. Kelionė autobusu į Slovakiją buvo nuostabi, nors visas šešias dienas pralijo.
Taip prasidėjo mano ir tetos kelionės. Mano tėvai išsiskyrę, gyvenau su mama, tėvas duodavo kas savaitę po dvidešimt litų pietums mokykloje. Jų neišleisdavau, dėdavau į kelionių fondą, dar močiutė slapta duodavo kokį litą. Kitą vasarą su teta nusikratėme autobusu į Kroatiją, dar po metų skridome į Tunisą, o tada jau drauge nutarėme, kad atėjo laikas žengti kitą žingsnį ir kelionę organizuoti patiems – susirasti pigius bilietus, išsinuomoti apartamentus... Iki šiol liko tradicija kartą per metus su teta kartu pakeliauti – juk ji man atvėrė kelionių pasaulį.
O kaip atsirado Makalius?
Pasakojimą apie Kroatiją įkėliau į diskusijų portalą supermama.lt. Norėjau visiems papasakoti apie nuostabią kelionę. Užsiregistruoti svetainėje reikėjo slapyvardžio. Buvau ką tik iš gydytojos: ji liepė man tepti skaudančią gerklę jodu suvilgytais makaliukais. Tas žodis registruojantis ir atėjo į galvą. Nežinojau, ką tai reiškia, kol po savaitės nenuėjau gydytojai pasirodyti. Kai ji suabejojo, ar tikrai tepiau gerklę makaliukais, išdrįsau paklausti, kas tai yra. Pasirodo, ausų krapštukai. Slapyvardis liko, o kai sukako šešiolika, nutariau, kad suaugau ir reikia nuimti mažybinę priesagą, – taip tapau Makaliumi. Dabar dažnai žmonės patys suranda paaiškinimą: tikriausiai Makalius, nes makaluojuosi po pasaulį.
Atsirado žmogus, kuris man spyrė į užpakalį ir pasakė, kad turiu iš savo tinklalapio daryti verslą dabar, nes palengva pradėjo atsirasti konkurentų.
Vos penkiolikos vienas skridai į Taliną. Nebuvo baisu?
Bilietą laimėjau viename kelionių portale skelbiamame pasakojimų konkurse. Ryte nuskridau į Taliną, iš pradžių pasivaikščiojau po oro uostą, stebėjau kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Paskui autobusu nuvažiavau į senamiestį, apėjau svarbiausius objektus, užėjau į prekybos centrą, prisipirkau mokyklinių sąsiuvinių – jie buvo kitokie nei Lietuvoje. Ir grįžau į oro uostą – skrydžio sulaukiau žiūrėdamas į lėktuvus. Tiesą sakant, mano kelionės pasakojimai minėtame portale vis nugalėdavo – laimėjau konkursą penkis kartus iš eilės, paskraidžiau po Europą.
Tėvų ilgai tekdavo maldauti, kad išleistų vieną į kelionę?
Jie manimi pasitikėjo. Kai tėvams atsibodo kaskart rūpintis leidimais, išdavė raštą, kad galiu bet kur važiuoti su lydinčiu asmeniu ar be jo. Pamenu, ateinu susiruošęs į Atėnus, oro uoste pareigūnė draugiškai, kaip vaikui, kiek atitolusiam nuo tėvų, mesteli: „Kur skrendi?“ – „Į Atėnus.“ – „O kur tėvai?“ – „Vienas.“ Ji sutriko – praleisti ar ne. Išskridau. Atėnuose gyvenau vienas viešbutyje! Visur mane praleido ir įsileido. Dabar pačiam keista.
Planuoti kelionę man didelis malonumas. Galbūt net smagiau nei pati kelionė. Ištisas naktis praleisdavau prie kompiuterio, susirinkdavau visą įmanomą informaciją, ką reikia pamatyti, kiek kas kainuoja, išsinagrinėdavau net žemėlapius. Įdomiausia – rinktis viešbutį. Iki šiol geriau išsimiegu ne namuose. Ir man patinka sugrįžti į vietas, kuriose jau esu buvęs. Ne taip, kaip kai kurie besikreipiantys patarimų nenori važiuoti į Kretą, nes buvo Atėnuose, tad ties Graikija pliusas jau padėtas. Europoje jaučiuosi lyg namuose. Išsiruošti toliau, tiesą sakant, – nejauku. Gal todėl, kad Europoje žinau visada rasiąs kelią namo. Jei ką, pėsčiomis ar pakeleivingomis mašinomis. Nors va, sako, kad Tailande galima turtuoliu net lietuviui pasijusti. Gal reikės tuos pinigėlius susitaupyti ir pabandyti?
Kai baigei mokyklą, abejonių, kokią profesiją rinktis, nekilo?
Pasirinkimo nebuvo – turizmo ir viešbučių administravimo studijos buvo tik Vilniaus kolegijoje. Šį pavasarį mokslai baigėsi, tik per darbus nespėjau parašyti diplominio darbo apie... save. Tiksliau – Makaliaus ženklo istoriją. Popierių spėsiu gauti ir po metų... Tikiuosi. Jau dabar mane kviečia studentams pasakoti savo sėkmės istoriją.
Ir kokia ta istorija?
Vienas mano dabartinis kolega ir geras draugas kartą paklausė, kodėl nenoriu turėti savo erdvės virtualiame pasaulyje, savo stogo. Juk mano pasakojimą apie stovyklą Sicilijoje supermama.lt perskaitė šimtas tūkstančių skaitytojų! Draugas man padėjo nemokamai susikurti tinklapį, kainavo tik užregistruoti domeną – dvidešimt penkis litus. Ten susikėliau visus savo rašytus pasakojimus ir nuotraukas. Vieną dieną į tinklapį užklydo keli lankytojai, kitą – keliolika, atėjo diena, kai užsuko šimtas, o kai po pusmečio skaitliukas parodė tūkstantį lankytojų per parą, iš džiaugsmo kėliau balių (dabar per dieną apsilanko septyni–vienuolika tūkstančių).
Ilgainiui pradėjau kelti ne tik savo įspūdžius, bet ir naudingą informaciją, – paskelbdavau radęs patrauklią lėktuvų bilietų ar viešbučių akciją. Pinigų neinvestavau, tik savo patirtį ir laiką. Daugybę laiko. Naktimis sėdėdavau ir ieškodavau ko nors, kad, ryte prisėdę su kava prie kompiuterio, atsiverstų mano puslapį ir pamatytų ką nors patrauklaus. Nuostabų pasiūlymą ar patarimą. Visus populiarumo rekordus pagerino mano įrašas apie tai, kaip į krepšį sudėti kuo daugiau drabužių ir išsiversti kelionėje tik su rankiniu bagažu. Kaip? Drabužių krūvą sudedi į maišelį, ištrauki orą burna ar siurbliu ir... nešulys labai sumažėja. Kai mane pradėjo kviesti į pokalbius televizijoje, visada paprašydavo pasiimti vakuuminį maišą – jau kokius septynis kartus prieš kameras įvairiose laidose tai esu rodęs...
Nejučia tapau kelionių patarėju, kai prieš porą metų į tinklapį įrašiau savo telefono numerį. Ir telefonas pradėjo skambėti – ryte, dieną, vakare, naktį (nors šalia buvo nurodomos valandos). Žmonės man patikėdavo net savo kredito kortelių duomenis – nepavykdavo patiems rezervuoti, paskambindavo man ir aš tai padarydavau už juos. Paskui pats įsigijau kredito kortelę, kartais padėdavau žmonėms ir pirkdavau bilietus su savo kortele.
Nenusvilai?
Kelis kartus. Nupirkau bilietus, o pinigų taip ir neatgavau. Krizė ištiko po interviu viename žurnale – paskaičiau komentarus internete ir norėjau viską baigti. Ko tik apie save nesužinojau... Kažkas išvadino mane Seimo nario vaikeliu, kurį tėvai visur kiša ir sukūrė versliuką, kad vaikas turėtų žaidimą. O juk mano mama – siuvėja, tėtis – elektrikas. Nuramino draugai sakydami: jei kalba, vadinasi, žino.
Kada iš savo patarimų pradėjai užsidirbti?
Niekada nemaniau, kad iš savo pomėgio uždirbsiu pinigų. Bet atsirado žmogus, kuris man spyrė į užpakalį ir pasakė, kad turiu iš savo tinklalapio daryti verslą dabar, nes palengva pradėjo atsirasti konkurentų – tinklalapių, patariančių keliaujantiems. Pabandžiau ir pavyko. Iš pradžių dirbau vienas, tik su technine svetainės priežiūra padėjo draugas. Dabar esu direktorius, iš viso esame jau keturiese. Ir kuris laikas, kai pats nekeliu svetainėje nurodomo telefono.
Ar jaunas amžius nekiša kojos?
Labiausiai mano amžius nepatinka bankų tarnautojams, jie nepatiki, kad atėjau kaip verslo klientas. Mano tinklalapio populiarumo suvilioti kelionių agentūrų atstovai pasikviesdavo į susitikimą, kaip mažą vaiką pavaišindavo pietumis, pasiūlydavo dar kokakolos ir tikėdavosi, kad už trisdešimt litų įdėsiu į savo tinklalapį jų reklamą. Kai išgirsdavo mano sąlygas, veiduose atsirasdavo pyktis – koks čia gali būti verslas su vaiku ar „toks jaunas, o toks akiplėša“.
Dažnai tenka gesinti konfliktus, kai pasimetęs keliautojas skambina iš kito Europos galo?
Būna visko. Kartą jau beveik byrėjo ašaros, nors situacija pasitaikė komiška. Vienas vyras užsisakė per mus viešbutį Gran Kanarijoje (sala Kanarų salyne Atlante – red. past.), o lėktuvo bilietus nusipirko į Maljorką (sala Balearų salyne Viduržemio jūroje). Jis susipainiojo: Gran Kanarijos pagrindinis miestas, kur ir yra oro uostas, – Las Palmasas, o Maljorkos – Maljorkos Palma... Naktį išgirdau reikalavimą: „Aš nežinojau, kad Ispanija turi ne vieną salą. Keliesi iš lovos ir tvarkai!“ Kėliausi ir tvarkiau, nors apsiriko pats.
Iki šiol sau ieškaisi kelionių pagal vieną kriterijų – kuo pigiau?
Išliko ši sąlyga, bet prisidėjo dar vienas reikalavimas – patogiai. Anksčiau, būdavo, jei radus pigų skrydį į Maljorką (tarkim, bilietų pirmyn ir atgal kaina nesiekia šimto litų), bet nuskridus į Brėmeną kito skrydžio reikia laukti dvi paras – jokių problemų. Apsigyvendavau hostelyje ir dar miestą apžiūrėdavau. Ilgainiui supratau, kad laikas – brangesnis.
Anksčiau viską fiksuodavau ir aprašydavau. Dabar pradėjau leisti sau pasimėgauti kelione. Ypač jei atvažiuoju į tą pačią vietą. Netgi nebefotografuoju. Pradėjau keliauti sau ir nebedirbti vienas – susiradau žmonių, kurie man padeda, nes galvoje kirba jau naujų idėjų. Aš visada ko nors prisigalvoju.
Kokia saldžiausia tavo svajonė?
Supratau, kad norėčiau kur nors Graikijos salose turėti viešbutį, – būtų galima pavadinti „Makaliaus apartaments“. Neseniai keliavau po Kretą ir apsistojau ką tik atidarytame jaunos porelės viešbutyje, ji pasitiko mus su vaišėmis – taurelėmis stipraus gėrimo ir vaisiais. Pagavau save galvojantį: o, gera idėja... Keliaudamas stengiuosi įsiminti, kas patiko, ir svarstau, ką reikėtų daryti kitaip. Kodėl to nepabandžius?
