„Man taip gera, kai laimi Lietuva!“ – negali atsidžiaugti puikiu šalies rinktinės startu pasaulio čempionate Turkijoje. Gaila, kad rungtynes stebi per televizorių, ne arenoje, kur jo vieta turėjo būti greta vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros – bet kartais aplinkybės sukrinta ne visai taip, kaip nori širdis. Svarbiausia – komanda, su kuria būdamas trenerio asistentu dirbo mėnesį, laimi!
Ši vasara vienam garsiausių šalies krepšininkų, 1988-ųjų Seulo olimpiniam čempionui Valdemarui Chomičiui išskirtinė, nes seniai tiek laiko buvo Lietuvoje – iš Kazanės, kur pastaraisiais metais treniravo „Uniks“ ekipą, šįmet iškovojusią Rusijos čempionato bronzą, grįžo birželio viduryje. Tiesa, skrido į Ispaniją švęsti ten gyvenančios jauniausios dukters Rasos aštuonioliktojo gimtadienio, trumpam vyko į Maskvą sukirsti rankomis su naujos savo darbovietės – Liubercų „Triumf“ komandos – savininkais, tada skubėjo tiesiai į Druskininkus, kur prakaitą liejo Lietuvos rinktinės kandidatai. Paskui Klaipėdoje surengė stovyklą jauniems naujai suburtos „Triumf“ žaidėjams, bėgiojo krosą, kilnojo svarmenis, nudžiugęs, jog Baltijos vanduo pagaliau atšalo, nardė bangose, Kaune lankė tėvus, Vilniuje – bičiulius. Suspėjo viską, nes tebėra greitais automobiliais besižavintis gyvas sidabras, energijos užtaisas su akyse šokančiais velniukais, žmogus iš TO „Žalgirio“, kurio kovos dėl aukso SSRS pirmenybėse su Maskvos CSKA paralyžiuodavo Lietuvos gyvenimą, visus priklijuodavo prie televizorių.
Liūdite, kad su rinktine neišvykote į Turkiją?
Ne tas žodis! Čia tas pats, kas pralaimėti svarbias varžybas. Negaliu sakyti, kad „Triumf“ savininkai kirto kardu ir pasakė: „Nevažiuok“, bet paprašė. Jei būčiau rinktinės vyriausiasis treneris, negalėčiau pasitraukti, bet dabar teko... Taip sutapo, kad „Triumf“ anksčiau negalėjo treniruotis dėl tų baisių vasaros gaisrų šalia Maskvos. Pasakojo: prabundi rytą, kambaryje – laužo kvapas, lauke – plius 36. Neįmanoma ištverti, o sportuoti išvis uždrausta. Kondicionierių kainos parduotuvėse išsyk pakilo penkis kartus. Dėl to manęs paprašė surengti stovyklą Lietuvoje. Maniau, ir su rinktine, ir su komanda čia dirbsiu, o paskui skrisiu į Turkiją. Bet neturėjau antro trenerio, kuris būtų galėjęs mane pavaduoti. Mano padėjėjas „Triumf“ klube – buvęs žaidėjas Vasilijus Karasiovas, kuris turi tik trenerio asistento patirties. O komanda – labai jauna, biudžetas neleido įsigyti legionierių. Bet nieko baisaus – reikia dirbti. Kiekvienas darbas duoda vaisių. Klausimas tik, kada jie subręsta.
Ar treniruodamas jaunimą jam primenate savo pasiekimus? Toks pavyzdys turėtų daug ką įkvėpti.
Iki 46 metų labai aktyviai žaidžiau, su komanda kartu sportavau treniruotėse. Taip, tai – geras pavyzdys, bet kai kuriuos žaidėjus erzino, jie pradėjo sakyti: „Treneri, reikalaujate iš mūsų daugiau, nei galime.“ Nors tikrai neliepiau, kad kaip aš valandą bėgiotų krosą ar keltų štangą, visą laiką reikalavau tik turėti noro ir užsidegimo atlikti darbą, kurį esame numatę. Valdyti jaunų žmonių norus – didžiulis dalykas, bet kaip iki jų vidaus prisikasti? Jei pavyksta, gali daug nuveikti.
Tik pradėjęs dirbti treneriu pasakodavau, kaip viskas buvo mūsų laikais, bet paskui lioviausi, nutariau žaidėjus skatinti kitaip, nebekalbėti apie mus. Nes tos istorijos jauniems žmonėms gali pasirodyti nerealios. Visai neseniai imdami interviu amerikiečių televizijos žurnalistai negalėjo patikėti, kad mes sportuodami dar darėme biznį – užsienyje pirkdavome elektronikos prietaisus, drabužius, tempdavome per visas muitines, grįžę parduodavome, nes pinigų amžinai trūko. Ir tuo pat metu dar krepšinį žaidėme. Žinojome, jog tai – pagrindinis mūsų darbas, turime laimėti bet kokiomis sąlygomis. Amerikiečiams tai atrodė iš fantastikos srities. Dabar galima pajuokauti: kas būtų, jei tuo laiku vien krepšiniu būtume užsiėmę? Gal būtume tapę antžmogiais, skraidę kaip tie supermenai iš NBA... Čia taip juokais teoriškai svarstau.
Jaunimui mūsų istorijos nebetinka. Mato, tėvai gyvena gerai, ir patiems norisi pagyventi – pašokti, bokalą alaus išgerti. O krepšinis reikalingas, kad gautų papildomų lėšų. Iš meilės jam sportuoja tik vaikai. Bet ir tų – vis mažiau. Neseniai mačiau per televiziją, kaip vaikų klausė, ar bus krepšininkai. Sakė: „Taip, jie uždirba daug pinigų.“ Ne kad gražiai žaidžia, gina tėvynės garbę. Vadinasi, apie ką tėvai su vaikais šneka? Apie pinigus. O juk kuo vėliau jų uždirbs, tuo bus geresni žaidėjai.
Tik pradėjęs dirbti treneriu pasakodavau, kaip viskas buvo mūsų laikais, bet paskui lioviausi, nutariau žaidėjus skatinti kitaip, nebekalbėti apie mus. Nes tos istorijos jauniems žmonėms gali pasirodyti nerealios.
O kas skatino jus? Negi tuometė šešiasdešimties rublių žalgiriečio alga?
Visų pirma lietuvių meilė krepšiniui. Nuo mažens girdėdavau apie tai kalbant – juk esu kaunietis. Tėvai žiūrėdavo televizorių, vis skambėdavo: „Žalgiris“, „Žalgiris“! Dar, prisimenu: „Paulauskas“! Kiekvienas vaikas nori kaip nors pasirodyti, išsiskirti, nebūti paskutinis. Kai sporto mokykloje patekau į Vlado Janiūno grupę, supratau, kad nemoku žaisti krepšinio, nors iki tol maniau priešingai. Panašiai kaip mūsų sirgaliai, kurie mėgsta aiškinti, jog žaidėjas ne taip pasą padavė. Visko pasiekiau tik darbu, nes neturėjau tokio įgimto talento kaip Mindaugas Lukošius, Sabas, Kurtis ar Šaras Marčiulionis. Išėjęs į aikštę visada stengdavausi maksimaliai padaryti, ką moku.
Prasidėjo traumos. Išmokau gyventi ir žaisti su skausmu. Paskui man tai labai padėjo. Žinau, kad susikaupęs galiu bet kokiomis aplinkybėmis padaryti bet kokį darbą. Gal ir ne iš karto, bet susiimsiu ir pavyks. Nebuvau suskydęs, kuris darbų nebaigia ar net nepradeda.
Sveikata vis dar tokia pat kaip jaunystėje, kai porą valandų pamiegojęs galėdavote puikiausiai žaisti krepšinį?
Galiu nemiegoti iš viso, bet miego noriu, galima sakyti, visuomet, kai tik atsipalaiduoju. Jei išvažiuoju į miestą ir suima miegas, sustoju degalinėje, atlošiu galvą ir snūsteliu porą minučių. Viskas atsistato. Toks charakteris. Nežinau, kaip teks gyventi be Kazanėje atrasto Žydrojo ežeriuko, kuriame vanduo visus metus – keturių laipsnių. Tai – sveikatos, energijos eliksyras, suteikiantis ir fizinių, ir moralinių jėgų. Būdamas Klaipėdoje maudausi jūroje. Ypač patinka rudenį, kai vanduo atvėsta iki kokių septynių laipsnių ir beveik niekas į jį nebrenda. Sako, gelia kojas. O man toks – pats kaifas!
Tarp treniruočių nenoriu gulėti. Man miegui gaila laiko. Įsimetu slides, nulekiu kur ant kalno. Ar nardau. Paskaudą kelį, reikės Maskvoje susirasti baseiną ir kasdien paplaukioti bent po pusantros valandos, kad kvėpavimas susitvarkytų ir fizinių jėgų nestigtų. Dar labai patinka štanga. Kiekvieną dieną kilnoju. Atrodo, lyg dopingo „pavalgau“.
Ir kavos po šito dopingo nebereikia?
Ne! Norisi ir geros kavos. Ypač kai užsuku į kavinutę ir ten taip skaniai kvepia... Būtinai išgersiu.
Nepasigendate ramaus gyvenimo, namų? Beje, kur jūsų daiktai?
Ramiai nieko neveikti? Pabandykite nuvažiuoti į kaimą ir mėnesiui užsidaryti, nieko nedirbti. Išprotėsite. Kai judi, turi stimulą, viskas atrodo gražu, optimistiška. Kažką prarandi, bet atsigauni.
Visi daiktai dar yra Kazanėje. Trylika sofos dydžio krepšių. Dar ten turiu muzikos aparatūrą, miegamojo baldus, spintą... Bet, jaučiu, paliksiu tas spintas tam, kas mano butą perims. Su savimi vežiojuosi labai mažai daiktų – vienas kelnes, treningus, keletą marškinėlių. Jei reikia į varžybas, dar ir kostiumą. Viskas.
Na, o namai yra ten, kur tėvai. Tėčiui jau 80 metų, mamai – 77–eri, bet, dėkui Dievui, abu sveiki, vienas kitą pasaugo. Kai atvažiuoju pas mamą, ji suorganizuoja giminių ir draugų susiėjimą, priverda cepelinų ar koldūnų, kokių tikrai niekur kitur nėra. Taip ji mane ir prisivilioja (juokiasi). Anksčiau, kai grįždavau į Lietuvą kokiai dienai reikalų sutvarkyti, pas ją užšokdavau tik pavalgyti ir pabėgdavau. O šią vasarą džiaugėsi: „Stebuklas, jau valandą jį turiu!“
Jūsų šeima daug metų gyvena Malagoje. Ką veikia dukterys?
Jos gyvenimą sieja su Ispanija, bet turi lietuviškus pasus ir tuo didžiuojasi. Kai ateina kur į kompaniją visos tokios šviesios, mėlynakės, ispaniškai kalbančios be jokio akcento, daug kas negali suprasti, iš kur atsirado tokio gymio andalūzietės.
Vyriausioji Aistė baigė žurnalistikos studijas, turi magistro laipsnį. Beje, gavo diplomą su pagyrimu. Dirba Barselonoje, bet, sakė, nori mokytis toliau. Vidurinioji Raselė baigė psichologiją, dabar pas profesorių atliks praktiką, laikys egzaminą, paskui galės dirbti savarankiškai. Ji irgi žada toliau studijuoti. Mažoji Lina šįmet baigė mokyklą. Visos mano dukros labai fainos, gerai išauklėtos. Labai jomis didžiuojuosi. Anksčiau, kai buvome šalia, daug bendravome. Dabar – internetu. Jos moka siekti tikslų, yra supratingos. Juk ne visada gyvenime viskas buvo gražu finansiškai. Jos moka ir pataupyti, ir pačios pinigų užsidirbti. Kol jų darbas – studijos, o jį dukterys dirba labai gerai, su malonumu padedu atsistoti ant kojų.
Kuris tarpsnis – fantastinė žaidėjo karjera ar trenerio darbas – įdomiausias?
Stengiuosi gyventi šia diena, jausti gyvenimo kaifą ir judėti į priekį.
Kada kelsitės į naują savo darbo stotį – Maskvą?
Dar tiksliai nežinau. Ir vizos kol kas neturiu. Gaila palikti Tatarstaną ir Kazanę – labai gražus miestas. Maskva daug kartų už ją didesnė, bet prie šitos sostinės esu pripratęs. Juk visas mūsų gyvenimas iki 1989–ųjų buvo su ja susijęs. Baigėsi sezonas su „Žalgiriu“ – į Maskvą, rinktinės stovyklą. Leningrado prospektas, Baltarusijos stotis... Vienas dalykas dabar bus tikrai patogesnis: pora valandų lėktuvu ir – Lietuva. Galima kad ir dienai parlėkti. Nei iš Kazanės, nei iš Permės, kur dirbau prieš tai, negalėdavau taip skraidyti.
Kuris dabar Turkijoje kovojančios rinktinės žaidėjas labiausiai primena jus jaunystėje?
Jonas Mačiulis. Ir aš taip pat verždavausi į priekį, galėdavau galvą praskelti. Su amžiumi išmokau gudrybių, bet ėmė nebelaikyti koja. Paskui dar dešimt metų rungtyniavau su visokiais skausmeliais. Ir dabar noriu žaisti! Visada noriu krepšinio. Bet priplaukioju, panardau, tampu ramesnis. Ir gerai (šypsosi).
