Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Anužis: nėra jokios lygybės tarp vyro ir moters

„Atminties nužudyti neįmanoma“, – Oskaro Koršunovo spektaklyje „Kelias į Damaską“ sako aktoriaus Vytauto Anužio (53) Nepažįstamasis, stovėdamas prie savo lavono. Turtingas verslininkas Gustas televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“ nesvarsto tokių būties klausimų. Bet juk neišmatuojama bedugnė tarp herojų paprastai ir tvyro, kai sakome: „Jis yra geras aktorius.“
Vytautas Anužis
Vytautas Anužis / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Vartau Klaipėdos dramos teatro apie jus išleistą albumą „Atradėjas“. Rodos, penkiasdešimtmečio proga čia surašyti visi vaidmenys, režisuoti spektakliai ir festivaliai, kuriuose dalyvavote su Klaipėdos universiteto teatru „Dramos klasė“...

Augustas Strindbergas yra gražiai pasakęs: „Senti nelinksma, bet įdomu.“
 
Ką reiškia – įdomu?


Argi ne įdomu pažiūrėti į savo vidų? Ten ir krypsta žvilgsnis, juk nemažai artimų žmonių tiesiog išeina, o naujų pažinčių sunku užmegzti. Na, labai pasistengus, aišku, galima, bet visada ir viską lygini su brangiausiais žmonėmis. Gali būti, kad šalia esama ir labai vertingų, bet sunku juos prisileisti. Anais laikais sakydavai: „Reikia draugo...“, o dabar – nėra pas ką nueiti. Štai tada eini pas save. Būna gana įdomu. Nebūtinai linksma, gal dažniau – netgi liūdna...
Mes visi gyvename dabartyje, tačiau mėgstame pašėlusiu greičiu važinėtis per praeitį. Tas neadekvatumas plėšo į šonus. Tada sakome: „Visiškas senatvinis marazmas.“ O kas žino, gal kaip tik aktyvi intelektualinė branda? Tik mes iki jos nepriaugome, kad galėtume suprasti, kokiame kosmose laksto mūsų stebimasis.

Kartais rausdamiesi savo mintyse blogai baigiame: žiū, žmogaus iš po minčių nebesimato...


Griauti reikia bet kokią monotoniją. Aš ir griaunu! Užsisėdėčiau Klaipėdoje – būtų blogai. Vis vilioja persikelti į Vilnių, bet ar tai – sprendimas?
 
Žmonės kalba, Klaipėdoje esate geriausias. Persikėlęs į sostinę taptumėte vienu iš...

Malonu girdėti tokių komplimentų. Suprantu, Vilniuje gyvenimas verda. Ir tai labai traukia, bet tas virimas irgi vieną dieną tikriausiai virstų rutina.
 
Ar taip atsitiktų ir Maskvoje? Kažkada turėjote galimybę likti ten visam laikui, jums siūlė darbą, vaidmenų. Kodėl nelikote?


1974–aisiais įstojau į Maskvos B. Ščiukino teatro mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro. Stagnacijos viršūnė... Visi mūsų susiėjimai prie butelio vyno baigdavosi tuo, kad mane apšaukdavo nacionalistu. Studentai pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo: „Tu, Anuži, grįši į Pabaltijį ir steigsi nacionalinį išsivadavimo judėjimą.“ Aš žinojau, kad grįšiu. Lietuva man buvo šventa.

Tai kodėl nusprendėte studijuoti Maskvoje?

O kur dar?! Dvejus metus vaidinau Juozo Miltinio teatro studijoje. Tie, kurie dirbo su Miltiniu, tik taip ir mąstė: „Vilnius? Kokia nesąmonė! Teatras čia – miręs, negyvas.“ Studijuoti Vilniuje reiškė išduoti Miltinį. Matot, su kokiomis baisiomis vidinėmis nuostatomis mes gyvenome...

Panevėžio dramos teatre dirbo scenografai iš Maskvos. Tie žmonės man atrodė lyg iš kito pasaulio. Ne iškart su jais susidraugavau, vis tas patriotizmas. O paskui – Dieve, kokioje provincijoje gyvenu! Na, gerai, Juozas Miltinis, po pasaulį lakstantis Donatas Banionis, dar Bronius Babkauskas, Gediminas Karka... O daugiau kas?

Maskvoje supratau, kaip silpnai moku rusų kalbą. Iš pradžių dar purkštavau, o vieną dieną susiėmiau: ko čia dabar? Juk tai aš pas rusus atvažiavau, o ne jie pas mane. Taigi, Anuži, būk malonus, mokykis. Prisiekiau, kad pusę metų lietuviškos knygos į rankas neimsiu. O jau veikti tikrai buvo ką. Apie Rusijos kultūrą žinojau tiek, kiek mokė per pamokas, tuo metu mano bendraamžiai rusai gyveno Michailu Bulgakovu, patamsiais skaitydavo Aleksandrą Solženicyną, Aną Achmatovą. Baisus smūgis!

Ščiukino teatro mokykloje buvome paskutiniai, iš pirmųjų rankų perėmę Vachtangovo mokyklą. Nepakartojama dėstytoja Vera Konstantinovna Lvova! „Jei nebaigei babos Veros mokyklos, vadinasi, Ščiukino nebaigei“, – sklandė posakis. Vera Konstantinovna buvo baisiai sena, gal 86–erių, nežmoniškai griežta, bet visiškai skaidraus proto, geležinės logikos moteris. Audringo temperamento: trenkdavo durimis, išbėgdavo iš auditorijos klykdama, kad su tokiais netalentingais kaip mes dirbti negali. Užsidarydavo viršuje, pravirkdavo, o mes eidavome prašyti, kad grįžtų į auditoriją.
Specialybės dalykus mums dėstė puiki aktorė Ala Demidova, turėjome ir prancūzų kalbos dėstytoją, kuri mokė, kaip elgtis prie stalo, kuria šakute valgyti, kaip damai paltą paduoti.

Suprantu, to paties kartu mokėsi ir jūsų žmona Velta?


Vidurinę baigusi aukso medaliu, Velta į teatro mokyklą stojo po vienų metų rusų filologijos studijų universitete. Niekaip nesuprasdavau, kai imdavo rusiškai kalbėti (juokiasi). Velta nežmoniškai visiems patiko. Tokia... Lyg Liv Ullmann jaunystėje.
 
Nuo pirmo kurso ir pradėjote draugauti?


Nuo pirmo... O paskui baisiausiai susipykome. Iki pat ketvirto nesisveikinome. Pamenu, įkišo mus drauge vaidinti kažkokios ištraukos, pykom abu, manėm, specialiai, sutaikyti nori. Ketvirtame kurse susitaikėme, gyventi kartu pradėjome. Susituokėme, kai atsirado Andrius, 1981–aisiais.
Savo tėvams buvau pažadėjęs, kad rusės neparvesiu. Žinojau, negaliu maišyti baltiško savo kraujo.

Latvė – kas kita?


Latviai – išsigandę lietuviai. Juk tie patys...

Pirmasis jūsų sūnus Andrius gimė Maskvoje?


Ne, jau Lietuvoje. Iš Maskvos mudu grįžome į skirtingus teatrus: Velta – į Liepoją, aš „nusėdau“ Klaipėdoje.

Kurso draugai tikriausiai sukiojo pirštą prie galvos ir negalėjo suprasti, kodėl neliekate mieste, kur karjeros galimybės daug didesnės?


Turėjau kvietimus į du teatrus, bet visada sau sakiau, kad grįšiu į Lietuvą. Pamenu, rektorius profesorius Borisas Zachava, neužmirštamas Kutuzovas iš „Karo ir taikos“, manęs paklausė: „Kokiame teatre norėtum dirbti?“ Negalėjau meluoti, todėl atsakiau: „Gerame.“ Juokėsi baisiausiai...
Klaipėdoje gavau bendrabutį, Velta Liepojoje prie pat jūros turėjo butą. Po spektaklio sėsdavau ant savo „Javos“ ir lėkdavau pas ją. Iš kažkur buvau gavęs motociklininko aprangą, kelias toks gražus... Šimtas kilometrų į priekį, šimtas – atgal.
Kai Veltai išaugo pilvas, supratome, kad ką nors gyvenime reikia keisti. Mane viliojo likti Liepojoje ir dirbti režisieriumi, bet nepasidaviau. Parsivežiau ją į Klaipėdą, gimė Andrius, po metų ištempiau žmoną dėstytojauti. Pats dėstytoju dirbau jau nuo 1978–ųjų. Nežmoniškai ilgas laikas, gal, sakau, jau liausiuos...

Ir grįšite į teatrą?

Neslėpsiu: noriu daugiau vaidinti. Dėstytojo darbas – be galo sunkus ir visiškai nedėkingas.

Nes vis su tais netalentingais?..

Iš tiesų įdedi daug, o tiek mažai reikia, kad žmogus išsigąstų, suabejotų. Mes jau septynias laidas išleidom, šiais metais baigs aštuntoji – latvių aktorių kursas.

Ar aktorių karta labai pasikeitė? Juk turėtumėte matyti...

Mano pirmame kurse mokėsi Leonidas Donskis. Visi jie buvo smalsūs, ištroškę žinių. Laikui bėgant, mokyklos žinios skursta, pastebiu tai. Keista, kai norintys tapti aktoriais nežino, nei kas toks buvo Juozas Miltinis, nei kas – Bronius Babkauskas, nei apie Regimantą Adomaitį negirdėję.

Dabar dėstote latviams. Neturėtų būti sunku, juk kalbą mokate. Ar jūsų žmona kalba lietuviškai?

Kažkaip savaime tas kalbas išmokome. Nuvažiuoji pas žmonos draugus, gimines, negi rusiškai kalbėsi? Sūnūs irgi abiem kalba. Žmona jiems nuo gimimo nėra ištarusi lietuviško žodžio. Andrius, pamenu, ilgai tylėjo, buvom net išsigandę. Paskui kad prašneko... Dabar vyresniajam jau 28–eri. Trečius metus mokosi neurochirurgijos rezidentūroje. Matas – dvyliktokas. Žada Anglijoje studijuoti teisę.
 
Vadinasi, nei vienas, nei kitas nė nemano sekti jūsų pėdomis?

Andrius be galo žavisi teatru, vaikšto į premjeras. Anąkart padejavo: per tuos budėjimus šiais metais dar nė vienos premjeros nemačiau... Jaunėlio meniniai gabumai ryškūs, bet, sakau, tegu vaidina teisme.
 
Išduokite, kaip jums pavyko beveik trisdešimt metų išbūti kartu. Aktorių šeimos nepasižymi stabilumu...

Kad nesąmonėms laiko nebuvo. Ir aš, ir ji užsiėmę: teatras, universitetas, festivaliai. Meksika, Tunisas, Norvegija.
 
Vadinasi, visą laiką būdavote kartu. O jei nebūdavote – nematydavote, ko nereikia?


Man tai nereikėdavo užsimerkti (juokiasi).

O Veltai?

Nebuvo reikalo. Ji labai protinga moteris. Labai.
 
Matyt, tik protingos ilgus metus lieka su tuo pačiu vyru...

Ir aš taip manau. Vyrai ne tokie stiprūs...
 
Nebijote taip sakyti?

Nė kiek. Nėra jokios lygybės tarp vyro ir moters.

Nes moteris laiko tris namų kampus?

Jei apie mus, tai aš irgi laikau... Anksčiau netgi parungtyniaudavome, kuris daugiau laiko.

Vis dėlto sunku paneigti, kad nesąmoninga konkurencija tarp dviejų aktorių egzistuoja...

Aš ir neneigiu. Laimė, mudu su Velta nedirbome tame pačiame teatre. Paprastai poroje vienam sekasi labiau. Gal tik Rasa Samuolytė su Dainiumi Gavenoniu lygūs, bet jie dar jauni.

Teatras jūsų namuose giliai įleidęs šaknis?

Kartais norisi jam užtrenkti duris, juk pavargsti, bet minčių neišvaikysi, nepatikrintų darbų už durų nepaliksi. Pasitarti, pasikalbėti, paklausti nuomonės – nieko čia tokio, o šiaip pliaukšti liežuviu apie teatrą aš nemėgstu.

Sakykite, kaip studentai reagavo, kai garbus dėstytojas ėmė filmuotis serialuose?


Aš irgi galvojau, kaip reaguos, bet neklausiau. Kodėl turėčiau aiškintis? Anąkart viena jauna žurnalistė mane net užgavo. Klausia: „Tai kaip jus reikia vadinti – aktoriais ar serialo vaidintojais?“ Jei esi vaidintojas, tai ir esi, bet juk gali būti aktorius! Tai – profesionalumo ir etikos dalykai.
Maskvoje mums sakydavo: „Jūs esate aktoriai, o tai – nežmoniškai priklausoma profesija.“ Užtat ir savo studentus mokau: „Turite įtikinti save, kad tai, ką darote, yra gerai.“

Pirmasis jūsų vaidmuo seriale buvo...

 „Likimo valse“ vaidinau su savo dukterėčia, krikšto dukra, aktore Aurelija Anužyte. Paskui buvo „Garbės kuopa“, „Garbės kuopa 2“, „Neskubėk gyventi...“ O dabar – „Moterys meluoja geriau“. Nuostabi aktorių kompanija! Jokio kvailo pasipūtimo!

Suprantu, kad teatras – jūsų gyvenimas. Ar yra daugiau, kas jus domina?

Kai sūnus Andrius vasarą mus su Matu išverčia iš lovos, įsodina į valtį ir ištempia žvejoti. Gera knyga vakare po darbo. Ir kai niekas netrukdo būti su savo mintimis.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius