Besibaigiant kūrybiniam teatro sezonui ir vis labiau karaliaujant pavasariui kalbamės su Marija Korenkaite ne tik apie spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“, bet ir apie rašantį aktorių – aktoriaus ir dramaturgo sankirtas bei bendradarbiavimo galimybes.
Spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ teatre „Atviras ratas“ vaidinamas jau antrą sezoną. Nemažai žmonių jau jį matė, tačiau tiems, nemačiusiems, kaip pristatytum šį spektaklį?
Spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ pasakojama tragikomiška dviejų provincijos paauglių istorija. Istorija apie vaikišką patikėjimą visuomenės sukurta svajonių miesto iliuzija, kuri dūžta vos prie jos prisilietus. Apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodantis patrauklus, spalvingas, didžiulis ir triukšmingas pasaulis gali suvalgyti mažą žmogų. Apie skaudžią naivumo, kaip nykstančios savybės, agoniją.
Pora teatrinių sezonų spektakliui – nemažai. Kaip jis keitėsi, augo, kokių išbandymų patyrė, kaip keitėsi publikos reakcijos?
Kiekvieną kartą jauti publikos alsavimą – kiek esi suprastas. Spektaklis sulaukia be galo skirtingų reakcijų. Vertinimai taip pat labai kontraversiški – nuo piktos recenzijos iki apdovanojimų. Toks spektaklis. Visuotinės taikos čia negali būti. Laukiamą satisfakciją sukelia pats reakcijos aštrumas.
Aidas Giniotis nuo pirmo kurso mus formavo kaip aktorius, kuriems nereikėtų nuolankiai laukti režisieriaus, kad galėtume kurti.Pirmąkart „Pabėgimas į Akropolį“ buvo pristatytas nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė’08“. Tuomet teigėte, kad tai yra laboratorinis spektaklis. Kodėl? Ar jame ir dabar išlikęs tas „laboratoriškumas“?
Pats spektaklio kūrimo procesas buvo labai gyvas ir intensyvus. Pradedant pjesės perrašymu, kiekvieno spektaklio kūrėjo idėjiniu bei dramaturginiu indėliu. Buvo praeitas ilgas ir įdomus kelias iki vaidmenų paskirstymo – visi aktoriai galėjo pateikti bet kurio pjesės veikėjo vaidybinę versiją.
Net ir po premjeros spektaklis smarkiai keitėsi: keitėme epizodus, dramaturginę liniją, netgi pačią pabaigą. Norėjosi pajusti „Pabėgimo į Akropolį“ nepatogumą mums patiems, atrasti tikrąjį jo kvėpavimą, ritmą, emociją. Spektaklio „laboratoriškumas“ išlikęs. Tik dabar užtenka žymiai mažesnių dalykų, provokacijų tam procesui tęsti.
Pati esi šios pjesės autorė. Tai koks velnias tave nešė į tą galerą? Kaip kilo mintis imtis dramaturgės plunksnos? Kas paakino?
Inspiracija buvo pedagoginė Aido Giniočio užduotis. Tik tuomet ją vertinau daugiau kaip azartišką žaidimą – „jeigu būčiau dramaturgė...“. Daug galvojau, apie ką norėčiau kalbėti teatre, kokia tema mane domina. Bet tuomet net neįsivaizdavau, kad iš to gims spektaklis.
Ar įmanoma kalbėti apie tai, ką reiškia aktoriui tapti dramaturgu? O galbūt čia jokios skirties/trinties nėra?
Kažkuris aktorius be vaidybinių sugebėjimų dar gali groti gitara, kažkuris dainuoti, šokti ar dar kažką kūrybingo daryti… Pjesės parašymą vertinu lygiai taip pat, kaip dar vieną kūrybinį įrankį.
Dramaturginė praktika teatre „Atviras ratas“ tampa tarsi skiriamuoju ir tam tikru kokybės ženklu. Kodėl patys rašote pjeses? Negi neužtenka esamo tiek lietuvių, tiek užsienio autorių dramaturgijos veikalų masyvo?
Gal poreikis patiems rašyti užkoduotas pirmajame teatro spektaklyje autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“, kuriame pasakojame tikras istorijas iš savo gyvenimo? Kalbant apie save, kalbėti apie kitus. Intuityviai atsiranda poreikis temą „susišildyti“, perleidžiant ją per save.
Aidas Giniotis nuo pirmo kurso mus formavo kaip aktorius, kuriems nereikėtų nuolankiai laukti režisieriaus, kad galėtume kurti. Pedagoginė užduotis parašyti pjesę – dar vienas jo pasiūlytas kelias kaip būti savarankišku aktoriumi ir gyvu kūrėju, norinčiu ir turinčiu ką pasakyti teatre.
Mes klaidiname žiūrovą. Priverčiame juoktis tol, kol jis praranda savisaugos pojūtį. Kaip tik tada, kai jis yra mažiausiai tam pasiruošęs, mes atveriame vaizdą į bedugnę.Kaip reagavo kolegos, bendraminčiai, sužinoję, kad aktorė štai ėmė ir parašė pjesę?
Kaip debiutantė tikrai sulaukiau gražaus palaikymo tiek iš kolegų, tiek iš aplinkinių. Tačiau pati svarbiausia reakcija ir įvertinimas man buvo režisieriaus Aido Giniočio pasiūlymas statyti pjesę mūsų teatre.
Spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ vaidini ne tik pagrindinę heroję Živilę, bet ir nemažai kitų epizodinių, bet reikšmingų vaidmenų. Ką reiškia dramaturgei vaidinti pačios išrašytus personažus? Koks tada santykis aktorė vs dramaturgė?
Nesiginsiu – kūrybinio proceso pradžioje sąmyšio ir padidintos atsakomybės už viską tikrai buvo. Bet labai greitai persiorientavau į vaidmens kūrimą. Viena kita repeticija ir aš jau analizavau savo personažą bei mokiausi pjesės tekstą taip, lyg jį būtų rašęs kitas žmogus. Žodžiu, aktorė ir dramaturgė manyje nelabai turėjo dėl ko nesutarti. Kiekviena dirbo savo darbą ir laikė saugų atstumą.
„Pabėgimas į Akropolį“ yra neįprastos struktūros ir sudėtingos dramaturgijos spektaklis: pagrindinis siužetas, pagrindinė istorija yra nuolat pertraukiama skirtingus socialinius sluoksnius vaizduojančių epizodų. Kodėl buvo pasirinktas toks koliažo arba dėlionės principas?
Pagrindinę siužeto liniją pertraukiantys vienas su kitu tiesiogiai nesusiję epizodai prasideda nekalta fraze „tarp kitko“. Mažo nepastebimo žmogaus istorijai ilgai neleidžiama įsibėgėti, ji nuolat „slopinama“ triukšmingomis scenomis. Mažieji herojai myli, svajoja, verkia, bet mes žiūrovą vis atitraukiame, neleidžiame nuosekliai sekti paskui, vejame į kitą pusę. Vyksta toks apgaulingas atpalaidavimo procesas – draugiškai tapšnojame žiūrovui per petį: nieko čia rimto, pamiršk! Geriau aš tau papasakosiu anekdotą...
Režisieriaus sugalvotas dėlionės principas – apgaulė. Mes klaidiname žiūrovą. Priverčiame juoktis tol, kol jis praranda savisaugos pojūtį. Kaip tik tada, kai jis yra mažiausiai tam pasiruošęs, mes atveriame vaizdą į bedugnę Staiga žiauriai sutraiškoma kažkieno širdis, bet čia pat nustebusiam žiūrovui grūdame dar agresyvesnę juoko dozę. Skausmas, juokas, ašaros, ironija tampa vienu. Kažkas publikoje nuščiūva, kažkas kaip užsuktas krizena toliau, o kažkam šitas kokteilis pradeda kelti šleikštulį. Bet mes ir nežadėjome, kad bus malonu.
Jau pati spektaklio struktūra atskleidžia spektaklio idėją. Tai yra mūsų realaus gyvenimo atspindys. Gyvename tokiu ritmu, kad darosi sunku atskirti tikrą nuo netikro. Galiausiai net nebesistengiame. Viskas darosi tik „tarp kitko“. Spektaklio kūrėjai kelia klausimą: kaip skaudžiai turi pravirkti tas pilkas, nematomas žmogus, kad jį išgirstume ir sustotume?
Jūsų spektaklis daro tarsi socialinį pjūvį: jame daug puikiai atpažįstamų socialinių tipažų, kaukių netgi tam tikrų mechanizmų. Kodėl jame tiek daug kasdien sutinkamų socialinių „ženklų“? Ar tokiu būdu teatras imasi tarsi gydyti visuomenę, sergančią spektaklyje vaizduojamomis ligomis?
Pastebėjau, kad žmonės dažnai kalbėdami apie visuomenę su ja nesitapatina. Daugelis aiškiai suvokia ir įvardina problemas, bet jaučiasi ramūs, nes jiems atrodo, kad jų pačių asmeniškai tai neliečia. Visuomenė tampa kažkokiu nematomu veikėju, už kurį niekas nėra atsakingas.
„Pabėgimas į Akropolį“ nėra kaltinimas abstrakčiai visuomenei ar konkrečiam prekybos centrui. Taip, tai mūsų išsisakymas, kritika, maištas prieš abejingumą, tuštybę, cinizmą... Bet mes nepamirštame, jog kalbame ne apie įsivaizduojamą žvėrį, bet taip pat ir apie save. Nes kiekvienas mūsų esame jos dalis ir esame kažkurioje „ligos“ stadijoje. Todėl vaidindami šį spektaklį mes norime ne tik „gydyti“, bet ir patys „gydomės“ teatru. Turbūt tai utopinis tikslas. Bet jeigu netikėčiau, kad bent mažiausią dalį spektaklio žiūrovų pasiekia mūsų užkoduota „žinutė“ – manęs čia nebūtų. Būčiau ne teatre. Kažkur kitur.
O kas toliau? Laukti kitos pjesės?
Kaip tik šiuo metu teatre vyksta naujas kūrybinis procesas. Susiduriu su visiškai nauja patirtimi – kolektyviniu rašymu, naujomis aštriomis temomis. Didžiulis azartas. Tuo azartu dabar ir gyvenu.
