Daugelis su nekantrumu laukia filmo „Amaya“, kuriame atlikote vieną iš pagrindinių vaidmenų, premjeros. Kaip apibūdintumėte šį filmą?
„Amaya“ premjera įvyks rugsėjo 17 dieną Vilniuje. O vėliau ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune, Klaipėdoje. Taip pat Rygoje. Jei planai nepasikeis, premjeros pristatyme žadėjo dalyvauti ir pagrindinė filmo herojė – japonų superžvaigždė Kaori Momoi, daugeliui pažįstama iš filmo „Geišos išpažintis“.
„Amaya“, palyginti su filmu „Nereikalingi žmonės“, lengvesnis, šviesesnis. Tai – romantinė drama, narstanti žmogiškuosius santykius. Su subtilia ironija perteikta komiška meilės istorija, manau, padarys įspūdį tiems, kuriems nesvetima, įdomi Azijos kultūra. Kažkam patiks, kažkam nepatiks. O kūrėjui svarbiausias yra ne galutinis rezultatas, o kūrybos procesas.
„Amaya“ galima pavadinti internacionaliniu filmu. Jame vaidina japonų, kinų, latvių aktoriai. Aš vienintelis buvau lietuvis aktorius. Tai – bendras Honkongo ir Latvijos kino projektas.
Kiek laiko praleidote Honkonge?
Filmavimas truko maždaug pusantro mėnesio. Spaudė laikas, nes kiekviena valanda kainuoja, o rėmėjų pinigai tirpte tirpo. Reikėjo skubėti. Laimė, viskas vyko labai sklandžiai.
O Maris Martinsonas Honkonge praleido apie tris mėnesius. Ten specialiai vyko baigti rašyti scenarijaus. Kad pajustum tą dvasią, tą kultūrą, turi pabūti toje aplinkoje. Iš tiesų filmas turėjo būti kuriamas Japonijoje, tačiau sumanymui nepavykus pasiūliau Mariui filmuoti Honkonge, kurį įsimylėjau iš pirmo karto. Iš viso Honkonge lankiausi keturis kartus.
Visas filmo kūrimo procesas truko daugiau nei metus. Filmo idėja gimė 2008–aisiais. Tada Šanchajaus festivalyje, kur buvo pristatyta Mario Martinsono „Nereikalingi žmonės“, susipažinome su japonų aktore Kaori Momoi. Jai labai patiko šis filmas ir ji pasakė, kad norėtų suvaidinti M. Martinsono juostoje. Pernai vasarą Maris parašė filmo „Amaya“ scenarijų. Kai tik gavome K. Mamoi sutikimą vaidinti, prasidėjo parengiamieji darbai.
Kuo jus sužavėjo Honkongas?
Tai – miestas, kurį įsimylėjau pro lėktuvo langą, dar nenusileidus lėktuvui. Pirmąsyk čia atvykau 2000 metais. Iškart užbūrė jo kosmopolitiška dvasia, Honkonge pajunti viso pasaulio šalių ekonominį, kultūrinį gyvenimą. Jis – tarsi sankryža tarp Vakarų ir Rytų.
Honkonge yra kalnai, žemynas, salos, dangoraižių džiunglės su XXI amžiaus technologijomis. Ir senoviniai žvejų kaimeliai, išlaikę savo tradicijas, kultūrą ir senovinę architektūrą. Čia yra viso pasaulio šalių virtuvės. Žmonės kalba ir angliškai, ir kiniškai. Yra ir disneilendas, ir mečečių, ir budistinių šventyklų, ir siaurų rytietiškų gatvelių, kuriose virte verda gyvenimas. Ir viskas telpa vienoje palyginti nedidelėje teritorijoje. Honkonge, kuris yra išskirtinis administracinis Kinijai priklausantis regionas, šeši milijonai gyventojų.
Net piko valandomis, kai gatvėse zuja milijonas žmonių, nejauti jokio erzelio, jokios agresijos. Apskritai agresijos demonstravimas čia laikomas blogu tonu.
Gal norėtumėte čia gyventi?
Išvykti gyventi visam, manau, neįmanoma. O pagyventi norėčiau. Iš ten grįžtu pailsėjęs, įgijęs vidinės ramybės. Net piko valandomis, kai gatvėse zuja milijonas žmonių, nejauti jokio erzelio, jokios agresijos. Apskritai agresijos demonstravimas čia laikomas blogu tonu. Ten nepriimta į akis pasakyti nieko blogo. Net viršininkas per susirinkimą visus darbuotojus stengiasi pagirti, o jei turi pastabų konkrečiam darbuotojui, pasako atskirai, niekam negirdint arba per kitą asmenį. Žmonės spinduliuoja vidine ramybe. Kad visa tai pajustum, reikia ten pabūti.
Labai patiko ir tai, kad Honkonge žmogus priimamas toks, koks yra, be išankstinės nuomonės, kurią susidaro pabendravę, pamatę, ką jis sugeba ir pan. Visi draugiški, malonūs. Ir maistas fantastiškas. Nors Šanchajaus virtuvė kinijoje laikoma pačia gurmaniškiausia.
Turbūt tenykščiams buvo sunkoka ištarti jūsų vardus?
Ten yra šimtas dialektų, tad jie patys tarpusavyje ne visada supranta vienas kitą. O ką jau kalbėti apie pastangas kažką pasakyti lietuviškai (juokiasi). Iš mandagumo jie klausdavo, kaip vieną ar kitą žodį ištarti lietuviškai. Nors ir labai stengėsi, „ačiū“ nuskambėdavo panašiai kaip „apči“.
Ar nebuvo sunku dirbti su kitokios kultūros, kitokio mąstymo žmonėmis?
Priešingai, buvo lengviau, nes Honkonge žmonės labai pareigingi, darbštūs. Jie ypač gerbia vyresnius. Pavyzdžiui, šeimoje visada paisoma vyriausiojo nario nuomonės. Ji būna lemiama arba į ją būtinai atsižvelgiama. Honkonge pajutau, kad yra savotiška hierarchija ir tarp darbdavių bei pavaldinių. Pastarieji niekada savarankiškai nepriims sprendimo nepasitarę ar negavę viršininko nurodymo. Tą pajutome ir filmavimo aikštelėje. Jeigu staiga yra keičiama filmavimo scena, jie sutrinka, nes yra įpratę dirbti pagal iš anksto parengtą planą, aiškią tvarką. Laukia nurodymų, ką ir kaip daryti.
Pavyzdžiui, kai M. Martinsonas nusiuntė scenarijų Honkongo kino kompanijai, ši kruopščiai jį išstudijavo ir viską, ko reikėjo filmavimui, parengė iki smulkmenų. Todėl kai režisierius nuspręsdavo kažką pakeisti, visi darbuotojai lengvai sutrikdavo.
Kas dar stebino Honkonge?
Viskas, pradedant gera aura, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais. Reikia ten pabūti ir visa tai pajusti. Prieš filmavimą visi užsidegdavome po tris smilkalus ir nusilenkdavome į visas keturias pasaulio puses. Po tokio ritualo pajunti vidinę ramybę, susikaupi ir su gera emocija pasineri į darbą. Fantastiška.
Dar stebino žmonių požiūris į darbą. Filmavimas trukdavo keliomis pamainomis, po 12–14 valandų, tačiau ten niekam net minčių nekildavo pasakyti, kad darbo laikas baigėsi. Jeigu darbas nebaigtas, visi dirba kad ir iki nakties. Tiek, kiek reikia. Kol režisierius pasako: „Viskas, baigta.“
Per pietų pertrauką ten visi pavalgo per dešimt ar penkiolika minučių ir vėl kimba į darbą. Niekam į galvą nešauna mintis kažkur bindzinėti, nors faktiškai pietų laikas dar nesibaigė. To Lietuvoje tikrai nėra.
Dar stebino žmonių požiūris į darbą. Filmavimas trukdavo keliomis pamainomis, po 12–14 valandų, tačiau ten niekam net minčių nekildavo pasakyti, kad darbo laikas baigėsi. Jeigu darbas nebaigtas, visi dirba kad ir iki nakties. Tiek, kiek reikia.
Jums teko vaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų kartu su garsia aktore Kaori Momoi. Kokį įspūdį padarė japonų superžvaigždė?
Kaori Momoi – išties reto talento aktorė, sukūrusi vaidmenis daugiau kaip 70 filmų. Ne veltui ji yra pelniusi Japonų kino akademijos, Berlyno, Venecijos ir Niujorko kino festivalių apdovanojimus. Prie arbatos puodelio ne kartą šnekučiavomės. Šalia jos būdamas gauni tokį energinį užtaisą! Ji – labai įdomi, charizmatiška asmenybė. Gana ekstravagantiška, emancipuota, su cigarete rankoje... Azijoje tai – tarsi iššūkis visuomenei. Už tai ją japonai taip myli ir ja žavisi.
Esate ne tik šio filmo herojus, bet ir jo muzikos kūrėjas. Ar nebuvo sudėtinga?..
Kai tik perskaičiau scenarijų, „išgirdau“ viziją, kaip visa tai, ką norėjo perteikti režisierius, turi skambėti. Net specialiai pasigaminau savo sugalvotą instrumentą iš bambuko medžio. Tačiau garso takelis nėra paremtas vien rytietiškos muzikos motyvais. Galima sakyti, filmo garso takelis sukurtas kosmopolitiškam Honkongo miestui, tokiam įvairialypiam, įdomiam, kaip ir kiekvieno žmogaus likimas...
Kuriant muziką, pirmą kartą teko dirbti su puikia juodaode atlikėja iš JAV Monica Blair, kuri atliko mano sukurtą dainą. Jos gilus, plataus diapazono balsas suteikė dainai ypatingą atspalvį.
Dar vienas filmas, dar viena jam sukurta muzika, dar vienas vaidmuo. Koks kitas etapas – kokie planai, siekiamybės?
Laukiu nesulaukiu premjeros. Filmo sukūrimu viskas nesibaigia. Yra daugybė darbų, kuriuos reikia atlikti iki premjeros. Kai šis etapas baigsis, pradėsiu kitą, nes dabar sunku susikaupti rimtesniems darbams. Po truputėlį rašau dainas naujam albumui, tačiau be kitų metų jis, ko gero, nepasirodys. O sumanymų, siekiamybių yra daug. Tačiau viskam savas laikas...
Jūsų pomėgis – fotografija. Ar lieka laiko paimti į rankas fotoaparatą?
Kadangi jis visada su manimi, telieka ištraukti ir užfiksuoti tai, už ko užkimba akis. Tad šis pomėgis papildomai neatima laiko, tereikia laiku ir vietoje paspausti mygtuką, o paskui jau iš kur nors grįžus sutvarkyti fotografijų archyvą.
Jūsų gyvenimas labai įdomus ir, sakyčiau, prasmingas. Ar pats dažnai susimąstote apie gyvenimo prasmę?
Manau, gyvenimo prasmė yra išgyventi, pajusti meilę, džiaugsmą kiekvieną dieną. Kaip yra pasakęs Dalai Lama: „Nėra kelio į laimę, nes laimė ir yra kelias...“ Vis dar to mokausi.
Kartais pagalvoju, kad netgi gerai, kai užklumpa visokios krizės. Tai – puiki proga pasitikrinti, ar nepasiklydau vertybėse. Manau, ji smarkiai nepalies nė vieno, kuris gyvena pagal savo pašaukimą, kuris daro tai, kas jam atrodo prasminga ir įdomu. Juk tada jautiesi laimingas.“
