Prieš kelerius metus į Londoną išvyko trys jauni, ką tik studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigę solistai: Lauryna Bendžiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė ir Vytautas Vepštas. Visi jie buvo priimti į Karališkąją muzikos akademiją. Tiesa, tuo pačiu metu Ieva gavo pasiūlymą dirbto Eseno operoje ir pasirinko kitokį – praktinio tobulėjimo kelią, tad studijose liko du lietuviai. Po baigimo Laurynos karjera ir žvaigždė iššovė neįtikėtinu spartumu, – išskirtinio balso solistė ėmė rengtis didelei karjerai. Kaip sako pats Vytautas, vyrai, matyt, bręsta ilgiau, todėl ir jis, skirtingai nuo iš pat pradžių žėrinčių brangakmenių, užtruko paruošti, nugludinti save publikai ir didelėms debiuto galimybėms. Bet šiandien jis jau yra pasirengęs, tad keli klausimai jam prieš didįjį debiutą.
Kodėl pasirinkote būtent Karališkąją muzikos akademiją?
Mintis kilo todėl, kad ten yra nemažai lietuvių: Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas tuo metu jau ten studijavo. Kodėl gi ne ten? Buvo daug žmonių, kuriuos pažinojau ir kurie, esant reikalui, galėjo padėti. Mes padavėme dokumentus į kelias mokyklas. Rinkomės pagal sąlygas, kurias jie mums suteikė. Aišku, tuo metu labai žaidė pavadinimas „Karališkoji muzikos akademija“. „Karališkoji“ – tai galvojome, kad gal karalienė kartą per savaitę atvažiuoja patikrinti.
Kiek laiko ten mokėtės?
Tik dvejus metus.
Kas privertė grįžti į Lietuvą?
Neprivertė. Po studijų ten pragyvenau dar dvejus metus. Pačiame Londone pašalinių darbų (parduotuvėse, viešbučiuose, restoranuose) dirbti nesinorėjo, o rimto darbo... Būdavo pastatymai, bet jie būdavo tris, keturis mėnesius, ne ilgiau. Toks trumpalaikis, duobėtas kelias: yra darbo, nėra darbo. Pasirinkau, geriau gyventi pigesniame mieste nei mokėti pinigus be didesnių garantijų, kad galėsiu juos uždirbti gyvendamas nežinioje.
Kokia buvo pati pradžia sugrįžus į Lietuvą?
Buvau išvažiavęs ketverius metus. Jaučiau, kad ta terpė, kurią buvau susikūręs, kurią turėjau – užpildyta jau kitais žmonėmis. Reikėjo viską kurti iš naujo.
Išvažiavusiems žmonėms dažnai taip būna, kad jaučiasi nebepriklausantys nei vienos, nei kitos šalies terpei.
Nepasakyčiau, kad aš kosmopolitas, galėčiau visur gyventi, bet nesijaučiu ir labai pririštas. Man patinka keliauti ir tai, kad gaunu progą padirbėti kitose šalyse, man labai patinka. Man tai yra ir darbas, ir poilsis.
„Vilniaus City Operos“ trupėje debiutuosite Šonaro vaidmeniu. Kuo Šonaras išsiskiria iš kitų operos personažų?
Jis, kaip personažas, išsiskiria tuo, kad tarp visų kitų: Rodolfo, Kolino, Marčelo – vienintelis muzikantas. Mano nuomone, jis – stipriau stovintis ant žemės nei kiti jo draugai. Jis vienintelis uždirba pinigus. Pačioje operoje gana aiškiai parodyta, kad tada, kai grįžta Šonaras, atsiranda ir malkų, ir duonos, ir netgi geresnių maisto produktų. Jis – šeimyniškas žmogus, pasirūpinantis savo draugais, kurie skraido tarp mūsų savo realybėje.
Kuo Šonaras ir Vytautas Vepštas yra panašūs? Kokie jūsų didžiausi skirtumai?
Į mane Šonaras panašus tuo, kad jis – taip pat muzikantas. Esu grojęs pučiamuoju instrumentu mokyklos laikais. Kuo nepanašus? Geras klausimas... Gal aš nesu toks žaismingas kaip jis. Hm... Galbūt jis mane prisijaukino, o gal aš jį, nes kažkokių esminių skirtumų nerandu.
Kaip sekėsi susigyventi su šiuo vaidmeniu?
Kadangi pirmą kartą jį atlikau dar Anglijoje, studijų metais, pirmojoje savo „Bohemoje“, manau, kad kažkokius jo bruožus įnešiu ir į šį pastatymą. Tačiau kiekviename pastatyme režisierius personažus mato vis kitaip: kitokios emocijos, kitokie charakterio bruožai, kitokie santykiai. Manau, kad „Vilnius City Operoje“ jis bus žymiai gyvesnis, aštresnis, nes viskas yra paremta vyriška draugyste, o joje nėra kokių nors meilumų. Kai viskas gerai, kai nepriremia kažkokia bėda – ta draugystė atrodo kaip konkurencija. Tačiau viskas šioje poroje išsisprendžia ir visa tai parodo atsitikusi nelaimė.
Ar dažnai aktoriai, operos atlikėjai perima savo atliekamų personažų bruožus?
Kai baigi repeticiją, jei ji vyksta su kostiumais, tai persirengi savo drabužiais ir grįžti pats į save. Galbūt būna tik muzikinių kūrinių apsėdimai. Atliekant juos jie įsėda į galvą ir ūžia. Ūžia ir ūžia be sustojimo. Pagauni save, jog kažkuriuo momentu arba niūniuoji ištrauką iš savo, arba kolegos partijos. Kartais net atrodo, kodėl ji parašyta tam personažui, o ne kitam. Kodėl jo partija gražesnė toje vietoje, o mano ne? Tada galvoji, kad ir tą kitą reiktų padainuoti.
Jaučiate konkurenciją tarp atliekamų personažų? Kaip minėjote, kolegos skamba geriau...
Daugumai taip yra. Atlikėjai sako: o kodėl tenorų arijos visos yra gražios, kodėl baritonų, žemesniems balsams to nėra? Tai yra labai sveikas muzikinis pavydas. Žinau ne vieną variantą, kai buvo, žinoma, humoro forma, padaryti koncertai, kuriose vyriški balsai dainavo moterų arijas ir atvirkščiai.
Kaip apibūdintumėte žodį „bohema“? Ar spektaklis „Bohema“ atspindi Jūsų įsivaizduojamą/esamą bohemos sąvoką?
Dabar aš ją įsivaizduoju vienaip, anksčiau įsivaizdavau kitaip. Kai buvau labai jaunas, bohema man buvo tokie aptriušę dailininkai, gyvenantys Užupyje apgriuvusiame name tarp savo paveikslų, niekuo nesidomintys, tiesiog susirenkantys ir kalbantys apie meną, dailę. Bohema, kaip dabar ją matau, yra žmonių ratas, kurį jungia bendras interesas, kurie turi apie ką šnekėti, turi viziją, mato ją. Dabar „bohema“ man yra labai gražus žodis.
Ar pavadintumėte save bohemišku žmogumi?
Net nežinau. Nedrįstu savęs vadinti bohemos žmogumi.
Kaip pasikeitė pats spektaklis nuo 2006 metų, kai pirmą kartą jį pamatėte?
Žiūrėjau spektaklį „Bohema“ 2006 metais, buvau jo generalinėje repeticijoje. Nuo to laiko turiu mintyse susidėjęs viską į vieną tokią kartoteką: sceną, nuotaiką, garsą. Manau, tai pastūmėjo link „Bohemos“, link Šonaro. Dabar pagaliau subrendau šiam vaidmeniui ir gavau galimybę jį atlikti. Praėjo beveik dešimtmetis. Dabar didžioji dauguma – nauji atlikėjai. Dabartinė „Bohema“ bus tikrai kitokia. Ta sudėtis, kuri buvo 2006 metais – dabar jie visi didūs dainininkai, na, o mes nešim savo bohemą, sukursime ją taip, kaip mes ją matome.
Kuri spektaklio vieta labiausiai įsiminė iš 2006 metų pasirodymo?
Įstrigusi vieta privertė suprasti, kad teatras gali būti labai gyvas. Jei neklystu, antrame veiksme, atrodo lyg sėdėtum ir matytum tikrą gatvę kažkokiame miestelyje, kuriame vyksta gyvenimas. Viskas gyva, viskas juda, ir nebuvo to teatro, kuris yra lyg ir atgyvenęs... Mačiau tikrą, verdantį gatvės gyvenimą. Tikiuosi, kad taip bus ir dabar.
Dar prieš dešimtį metų vyravo stereotipas, kad operose dainuoja ir jas žiūri tik vyresnio amžiaus asmenys. Šiandien matome, jog bohemiečiai savo veikla siekę pakeisti tokį mąstymą ir tiesų atvedė į operą ne tik jaunus solistus, bet ir žiūrovus. Kaip manote ar šis stereotipas iš tiesų išnykęs?
Šis stereotipas pats save atgyveno. Jis tapo pats savo stereotipu. Manau, kad kaip tik dabar jaunimas, nuo studentiško amžiaus iki 30-mečių – didžioji dalis publikos. Smagu, kad opera juos sudomina. Man atrodo, kad kultūros, operos – niekada nebus per daug.
