Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Deivis: sūnus – didžiausias ir svarbiausias šių metų įvykis

Deivis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Deivis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Baigiantis šiems metams, dainininkas Deivis prisipažino norintis padėkoti mylimajai Renatai už didžiausią šių metų dovaną – sūnų Emilį. Tačiau tėvystė neišgydė muzikanto nuo darboholizmo – nepaisant spektaklių Lietuvos teatruose, miuziklų „Paryžiaus katedra“ ir „Tadas Blinda“, dalyvavimo televizijos projektuose, festivalyje „Slavianskij bazar“, ruošimosi vienam svarbiausių metų koncertų Vilniaus kongresų rūmuose bei naujo albumo pristatymui, Deivis konstatavo: „Mane nervina, kad darbų buvo mažai...“

Kaip sekasi ruoštis šventiniam koncertui „Simfoninės Kalėdų giesmės“, kuriame dainuosi gruodžio 26 dieną?

Šis koncertas man kainuoja daugiausia nervų ir pastangų, nes jau porą mėnesių intensyviai dirbu su repertuaru, kuris yra labai įvairus: nuo „The Beatles“ iki J.S.Bacho „Ave Maria“.

Man didžiulė garbė dainuoti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Gintaru Rinkevičiumi. Jaučiu įtampą, nes man ne taip dažnai tenka dainuoti su orkestrais – teatre šiek tiek paprasčiau: tu vaidini kažkokį personažą, atlieki tam tikrus judesius, o čia stovi vienoje vietoje prieš žiūrovus, jokių papildomų judesių nelabai gali daryti, todėl neslėpsiu – tai kainuoja daug nervų... (Šypsosi)

Kongresų rūmuose koncertavai jau ne kartą, tačiau bene pirmą kartą dainuosi, diriguojant maestro Gintarui Rinkevičiui...

Taip, tai yra aukščiausios klasės dirigentas, jis visada tave girdi, tavęs klauso, tik tau padeda – todėl šalia tokio dirigento norisi maksimaliai gerai padaryti tai, ką gali.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Atlikėjas Deivis
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Atlikėjas Deivis

Kokius dar šių metų pasirodymus išskirtum kaip svarbiausius?

Šią vasarą turėjau stiprų festivalio „Slavianskij bazar“ konkursą, kur koncertavau su Baltarusijos nacionaliniu orkestru – buvau pritrenktas tokio aukšto jo lygio.

Prisipažinsiu: tame koncerte iš jaudulio neįstojau laiku – muzikantai žino, ką reiškia neįstoti, kai tau akompanuoja orkestras... Tai ne pianinas... Šešiasdešimt žmonių groja tau, o tu imi ir neįstoji! (Juokiasi) Buvau visiškai tikras, kad dirigentas man neparodė, kada įstoti, kol nepamačiau vaizdo įrašo... Tačiau po takto dirigentas vėl man parodė įstojimą ir visas orkestras kaip niekur nieko, be jokių išbyrėjimų viską sugrojo iš naujo. O eteris tiesioginis! Viską rodė Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje... Siaubas! (Užsidengęs veidą juokiasi) Tada per keletą sekundžių prabėgo visas gyvenimas...

Labai rekomenduoju visiems Lietuvoje žaidžiantiems žvaigždes nuvažiuoti į kokį tarptautinį konkursą – tai leidžia įvertinti savo jėgas. Juk užtenka išvykti už sienos ir ten jau niekas mūsų nepažįsta, vertina tik tai, ką tu gali. Aš tai vadinu spardymu sau į užpakalį. Baltarusijoje praleidau dvi savaites, atsisakiau koncertų Lietuvoje, išleidau nemažai savo pinigų, grįžau nieko nelaimėjęs, bet tai yra fantastiška patirtis, kurią gali įsirašyti į savo istoriją.

Kaip apskritai vertini šiuos savo metus kūrybine prasme?

Esu darboholikas ir mane nervina, kai turiu mažai darbo – o šiais metais darbų buvo mažai. Sunkmetis palietė visus... Mane baisiai erzina labdaringi renginiai, kuriuose dainuoti šiemet gavau daugybę kvietimų – kai kuriuos jų priėmiau, bet daug atsisakiau. Toks įspūdis, kad krizė visiems, išskyrus muzikantus! Reikia surengti tokį projektą, kur muzikantai grotų, o žmonės skambintų ir savo skambučiais juos paremtų... (Šypsosi)

Tačiau metai baigėsi gerai, nes iki Naujųjų turėtų pasirodyti naujas mano albumas. Nežinau, kodėl jį leidžiu, nes dabar niekas nebeperka tų albumų, bet juk negali nieko nedaryti, turi judėti į priekį.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Deivis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Deivis

Anonsuok būsimiems klausytojams, ko iš jo tikėtis?

Tikrai šokti pagal tą muziką neišeis. Tokio noro net neturėjau. Šį albumą įrašiau per dvejus metus po mano eurovizinės dainos „Lietuva“ skandalo. Buvau labai supykęs ant viso pasaulio, todėl tas pyktis jaučiasi ir šiame albume. Jame yra roko, pankroko – šįkart nelindau į popsą. Seniau vis galvodavau, kad to ar ano nedarysiu, nes albumo nepirks – o dabar, kai albumų ir šiaip neperka, galima daryti, ką nori! (Juokiasi) Vienintelis popkūrinys bus mūsų su Renata perdainuota daina „Mergytei 2010“ – bet ji bus kaip priedas.

Kokią vietą tavo gyvenime dabar užima popmuzika?

Ji man tampa kaip savirealizacija. Jeigu kažkas atsiranda tavyje, tai kodėl to neužrašyti? Tegul tai galų gale lieka mano sūnui Emiliui, gal jis kada nors paklausys jos.

Jau seniai turiu svajonę parašyti muzikos kūrinį scenai, lyg ir radau man patinkantį naujai parašytą lietuvių autoriaus libretą. Todėl sau linkiu, kad per 2011 metus šią svajonę išpildyčiau.

Prakalbus apie tavo sūnų, kaip Emilio atsiradimas pakeitė tavo gyvenimą?

Jis atėmė viską: rytą, vakarą, dieną, naktį... Nieko nebeliko – dabar visas laikas jam. Žinoma, didžiausias krūvis tenka Renatai, o aš vis laukiu, kada jis ramiai iki ryto išmiegos... Bet tuos rūpesčius atperka pirma rytinė jo šypsenėlė, kai pamato, kad jau atsibudai. Mane iš karto nuperka... (Šypsosi)

Aš įsivaizdavau, kad būsiu labai griežtas tėvas, neleisiu griebti už plaukų, už nosies – o jis su manimi daro, ką tik nori. Suskystu aš ir ištirpstu... Praktiškai kiekvieną jo žingsnį fotografuoju ir filmuoju – jis turės labai daug medžiagos apie save.

Tiesą sakant, su Emiliu bijau likti vienas be Renatos. Mama jaučia, ko jis nori, o aš kartais visai nesuprantu: ir tą duodu, ir aną, o jis vistiek rėkia! Bet nieko – greitai mes būsime dideli vyrai ir eisime žaisti futbolo. Aš labai mėgstu aktyvią veiklą: slidinėti, jodinėti. Tikiuosi, kad jis bus mano sūnus ir palaikys man kompaniją. (Šypsosi)

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Atlikėjas Deivis
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Atlikėjas Deivis

Sprendžiant pagal tave, jis gali būti ir maištinga siela...

Tegul. Jau dabar aš po truputį pradedu suprasti, koks jo charakteris. Man atrodo, jis nebus lengvas. Tai nėra tas vaikas, kurį gali paimti ir liūliuoti, glaustyti, bučiuoti. Jis daro tai, ką nori, nemėgsta bučiuotis, jam nepatinka, kai jį glamonėja. Jeigu pamatė kokį daiktą, tai jo dėmesio nebepatrauksi jokiu kitu žaislu – būtinai turės jį gauti. Džiaugiuosi, kad siekia tikslo ir nėra mazgotė.

Apibendrinkime praėjusius metus – už ką ir kam norėtum padėkoti?

Labiausiai padėkoti reikėtų Renatai už sūnų – tai yra šių metų didžiausias ir pats maloniausias įvykis. Dar norėčiau padėkoti visiems draugams. Ir dar norėčiau padėkoti šiai nelengvai situacijai Lietuvoje, nes dėl jos aš susiradau velnioniškai daug naujų pažįstamų ir draugų. Seniau neturėdavau laiko svečiams, o dabar vis dažniau į namus kviečiuosi pažįstamus ir draugus. Pasiteisino taisyklė: „Neturėk 100 litų, bet turėk šimtą draugų!“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt