Prieš pusantrų metų jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos virėju, o neseniai Londone vykusiose jaunųjų virėjų varžybose pelnė bronzos medalį. D.Praspaliauskas nusileido tik šiuo metu kulinarijos pasaulio madas diktuojančių Švedijos ir Danijos atstovams. Dabar vaikinas iriasi link kito savo tikslo – nuosavo restorano Vilniaus centre. Jaunasis virėjas „15min“ papasakojo, ką reiškia siekti svajonės, kai visi tave stabdo.
Restoranas – ne pinigų kalykla
„Jūs esate antra mano restorano klientė, – juokiasi statybininko kombinezonu vilkintis Deivydas, šluostydamas dulkėtą ir kol kas vienintelį stalą. – Dauguma žmonių neįsivaizduoja, ką noriu padaryti. Jie galvoja, kad atvažiavau pinigų susikrauti iš restorano. Vesdamas virėjų kursus du kartus per mėnesį uždirbčiau daugiau, nei turėdamas restoraną ir dirbdamas kasdien. Tačiau restoranas yra mano svajonė.“
Ką reiškia pasiekti svajonę? Deivydui sudėtinga apie tai kalbėti, kol neatidarė restorano. Daug kas jo klausia: o kas paskui? Arba rėžia dar atviriau: „Deivydai, stabdyk arklius, bent penkerius metus palauk.“ Jaunasis virėjas ketina daryti viską, kad neprireiktų atsarginio plano. Jis norėtų gauti pirmąją Lietuvoje Michelin žvaigždutę ir sukurti šeimą.
Rizika kiekviename žingsnyje
Deivydas pripažįsta, kad mėgsta rizikuoti. Jei ne rizika, jis nebūtų tapęs tuo, kas yra dabar. Prieš penkerius metus vaikinas išvyko uždarbiauti į Angliją. Buvo įgijęs padavėjo specialybę, bet dirbo fermoje. Vieną dieną, kai ūkio savininkas šventė gimtadienį, pas jį atvyko draugai iš Kipro, ten turintys viešbutį. Deivydas pasisiūlė padėti aptarnauti svečius. Tada viskas ir prasidėjo.
„Viešbučio savininkai pakvietė atvažiuoti dirbti į Kiprą. Atvažiavau ir pradirbau tris mėnesius. Susipažinau su danų šeima, kuri netikėtai pasiūlė pasisvečiuoti Kopenhagoje. Tuo metu 12 valandų dirbdavau, 6 trankydavausi mieste su draugais, o likusį laiką skyriau miegui. Jaučiausi pavargęs, todėl ryžausi avantiūrai ir po dviejų dienų atskridau pas tą nepažįstamą porą į Daniją, – pasakoja D.Praspaliauskas. – Skridau savaitei, tačiau jie man pasakė, kad čia dirbdamas indų plovėju gaučiau dvigubai daugiau, nei Kipre dirbdamas padavėju. Pabandžiau – įsidarbinau restorane. Po dviejų savaičių vyr. virėjas paprašė, kad ateičiau į virtuvę ir padėčiau pagaminti salotas. Pagaminau, grįžau plauti indų, po 10 min. mane pakvietė gaminti kitų salotų. Kitą dieną ateinu ir matau, kad vietoje manęs indus plauna kitas vaikinas. Galvoju: atleido iš darbo! Priėjo virėjas ir sako: jeigu tu nieko prieš, būsi mano padėjėjas.“
Pirmasis mokytojas – prasigėręs nupezėlis
Deivydas, prisiminęs laikus iš to nedidelio restorano, šypsosi: „Mano pirmasis mokytojas buvo visiškas nupezėlis ir prasigėręs vyr. virėjas, kuris nešiojo purviną rankšluostį užsirišęs ant galvos, buvo nuplikęs, svėrė 150 kg – virtuvėje su juo būdavo sunku prasilenkti. Nesu jo pasekėjas, tačiau man, kaip virėjui, davė pradžią, skyrė laiko, viską rodė. Susidomėjau.“
Danų šeima Deivydui patarė mokytis. Jie tikino, kad virėjai Kopenhagoje uždirba net 10–15 tūkst. Lt. Vaikinas įstojo į virėjų mokyklą, ir prasidėjo sunkios dienos: daug mokydavosi, be išeiginių dirbdavo keliuose darbuose, vienas restoranas keisdavo kitą, tad miegui belikdavo 4 valandos.
Laužo taisykles
Virėjų mokykloje jau pirmame kurse Deivydas suprato, kurie studentai bus jo konkurentai. „Tokį pamatęs žinai, kad būsime vieninteliai, kurie darys kažką kitaip, nei sako dėstytojas. Dėstytojai nori, kad gamintume pagal taisykles, bet jeigu būčiau taip daręs, dabar dirbčiau kokiame paprastame restoranėlyje“, – įsitikinęs D.Praspaliauskas.
„Negaliu sakyti, kad nėra gerai laikytis proporcijų, – paklaustas, ar geras virėjas turi improvizuoti, ar paisyti proporcijų, atsako Deivydas. – Jeigu sukuriu receptą savo restorane, aš jo ir laikysiuosi, tačiau kurdamas naują patiekalą privalai improvizuoti. O tai man sekasi.“
Apsispręsti padėjo konkursas
Deivydas tikina, kad tie virėjai, į kuriuos jis lygiavosi Danijoje prieš trejus ketverius metus, dabar lygiuojasi į jį. Tad kodėl jis grįžo į Lietuvą? Į šį klausimą vaikinas pats ieško atsakymo.
„Ten galėčiau uždirbti tuos 15 tūkst. Lt per mėnesį, gerai gyventi ir keliauti po pasaulį, bet dabar nenoriu niekur važiuoti. Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, o kai prieš pusantrų metų laimėjau geriausio Lietuvos virėjo konkursą, pagalvojau: Deivydai, jeigu ne dabar (kad ir kaip tai anksti būtų, kad ir kaip nepasiruošęs būčiau), tai niekada! Jei būčiau dar porą metų palaukęs ir grįžęs, jau niekam nebūčiau įdomus. Be to, susiradau merginą vilnietę ir turėjau pas ką važiuoti.“
Deivydas prisimena žmonių reakciją, kai laimėjo konkursą: „Daug kas sakė, kad tas laimėjimas nieko nereiškia. Neva ten nedalyvavo daug stiprių konkurentų. Žmonės atėję sakė: ką čia veiki, važiuok atgal, Lietuvoj nieko nepasieksi. Aš galvojau: kokie geri, kaip jie rūpinasi manimi! Paskui draugai paprotino, kad man taip žmonės kalbėjo ne dėl noro padėti. Aš jiems – konkurentas, naujas vėjas.“
Ketina nustebinti
Deivydas tikisi, kad ir po pusmečio daug laiko praleis restorane su klientais ir darbuotojais – nekiurksos virtuvėje prie popierių ir kompiuterio, kaip tenka daugumai vyr. virėjų. „Čia bus baras, vienas virėjas visada stovės salėje, gamins desertus, tieks mano keptą duoną su sviestu, už kurią aš neplėšiu iš žmonių pinigų. Virtuvė bus pusiau atvira, neslėpsiu indų plovyklos. Indų plovėjas tikriausiai bus pirmas žmogus, kurį lankytojai atėję pamatys. Aš jį aprengsiu kaip virėją, kartais pakviesiu pas save į virtuvę – gal pakartos mano sėkmę“, – entuziastingai pasakoja Deivydas.
Virėjas negamins iš šaldytų produktų, viskas bus šviežia, kas dvi savaites keis meniu, o jame nerašys visų patiekalų ingredientų, kad, kilus norui, galėtų improvizuoti.
Išsivers be milijonų
Atidaryti restoraną D.Praspaliauskas ketina balandžio viduryje: „Esu vienas iš pirmų pavyzdžių, kai nereikia milijono sąskaitoje, kad galėtum atidaryti restoraną. Įrenginėju taupiai. Kitaip reikėtų visą gyvenimą arti Danijoje, atvažiuoti čia pavargusiam ir atidaryti restoraną, kai jau gaminti nebenorėtum.“
Negana to, Deivydas pats apsisunkina kelią – tik vienas padavėjas jo restorane bus profesionalas, visi kiti – studentai. Dėl to iš Virėjų asociacijos jis sulaukia priekaištų. „Noriu, kad jauni žmonės pajustų, ką jaučiau aš, kai pradėjau mokytis. Žinios man buvo nuolat pumpuojamos. Galima daug dirbti ir norėti dar daugiau. Vertinu jaunų žmonių norą tobulėti su manimi. Tikiuosi, kad kada nors turėsiu tokių mokinių, kurie pralenks mane“, – nepraranda optimizmo jaunasis virėjas ir savaitraščio „15min“ skaitytojams siūlo išbandyti šį žuvies receptą.
 |
| D. Praspaliausko nuotr./ žuvies patiekalas |
Jums reikės:
120 g žuvies (pasirinktinai: juodadėmė menkė, dėmėtoji vilkžuvė, otas ar kt.);
30 g svogūnų;
30 g žiedinio kopūsto;
30 g pavasarinių svogūnų laiškų;
20 g sviesto;
3 g kapoto česnako;
3 g kapotų petražolių;
1 citrinos;
20 g alyvuogių, moliūgų sėklų arba žemės riešutų aliejaus.
Į verdantį pasūdytą vandenį (1 l vandens ir 30 g druskos) berkite žiedinius kopūstus. Pavirkite 3 min. – daržovės turi būti traškios. Svogūnus nulupkite ir apkepkite svieste. Daržoves paskaninkite šviežiais rozmarinais. Iki 50–60 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kepkite žuvies gabalėlius apie 15 min. Sumaišykite sukapotus česnakus, svogūnus ir petražoles, užpilkite aliejumi ir citrinos sultimis, paskaninkite baltaisiais pipirais ir žiupsneliu druskos. Įkaitinkite sviestą, suberkite svogūnų laiškus, nukelkite keptuvę ir apverskite keletą kartų. Tai – vadinamieji trijų sekundžių špinatai. Iškeptą žuvį saikingai pasūdykite ir paskaninkite pipirais, lėkštėje išdėliokite šalia svogūnų, svogūnų laiškų ir žiedinių kopūstų. Viską užpilkite citrinos, aliejaus ir kapotų petražolių bei česnako padažu.
