Nesuskaičiuojami sluoksniai šifono suknutei atvirais pečiais ir vilnos paltas – žaviai koketei. Lengvai krintančios šilko kelnės ir juosmenį išryškinantis diržas – fatališkai damai. Griežta, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio, suknia – šaltai, o gal atvirkščiai, itin jausmingai advokatei. Kaip papasakoti apie moterį, nekalbant apie jos rūbą?
Gavusios pasiūlymą prisidėti prie spektaklio kūrimo, Ramunė Piekautaitė ir Laura Tulaitė – abi sutartinai tvirtina – šiek tiek išsigando: teatre jos – debiutantės. Drabužių dizainerė pasakoja, kad jos rūbais neretai puošiasi aktorės filmavimo aikštelėje, tačiau ji pati personažų nekuria: „Kurdama savo pret-a-porter kolekcijas pirmiausia galvoju apie spalvą, audinį, formą, naujas konstrukcijas ir beveik nesigilinu į įvaizdį, kuris, atrodo, susiformuoja savaime. Mėgstu gilintis į detales, kurios teatro scenoje būtų nepastebimos. Apie galimybę kostiumus kurti teatrui net negalvodavau, tačiau esu laiminga, kad Valda Bičkutė pakvietė katu dirbti“.
Spalvas dizainerės derino kartu – fonas ir rūbai turėjo būti vienodos spalvos tam, kad netrukdytų, neužgožtų aktorių. Svarbiausias akcentas – veidas, akys, rankos. Kuriant kostiumus, apie novelių personažus buvo galvojama ne tiek daug, svarbiau buvo atskleisti pasakotojas: lengvai atspindėti jų nuotaikas, o skirtingomis medžiagų faktūromis vos paryškinti skirtumus. Kostiumai, erdvė, plakatas – viskas yra novelių interpretacija. Būtent todėl rūbai netapo pririšti prie personažų ar laikmečio. Juos gali vilkėti kiekviena: ir mokslininkė, ir menininkė, ir namų ponia arba darbininkė, valiūkiška koketė ir santūri dama, vakar ir rytoj – nesvarbu. Galiausia, tai ne trijų moterų istorijos, tai visų moterų istorijos.
Laura Tulaitė šypsosi: jeigu iš pradžių būtų žinojusi, kad turės daryti scenografiją – tikrai nebūtų sutikusi. „Gavusi pasiūlymą daryti aktorėms papuošalus iškart sutikau, bet planai keitėsi ir galiausiai nebebuvo kur trauktis, teko galvoti, kaip sukurti visą erdvę – laimė, kad mėgstu iššūkius“, – sako grafikos dizainerė. – Teatre patiko komandinis darbas – nauja patirtis man, nes gamindama papuošalus dirbu viena. Kita vertus, tai, ką teko kurti, nėra tipinė scenografija: ji turėjo būti nebrangi, lengvai pervežama iš vieno taško į kitą, tačiau tuo pat metu graži ir stilinga. Tai greičiau yra dizaino, o ne scenografijos sprendimas. Staiga neatsirado ambicijų tapti scenografe, bet norėčiau toliau dirbti su mažų erdvių scenografijos sprendimais: šis procesas man įdomus.“
Literatūriniai etiudai „24 valandos iš moters gyvenimo“ – tai trys žymaus austrų rašytojo S.Cveigo novelės apie moteris: jautrioji, naivioji Irenė, paslaptinga elegantiškoji Misis K. ir niekieno nemylėta keistoji Leporelė. Dar vienas vyro bandymas įminti moteriškumo paslaptį.
Literatūriniai etiudai „24 valandos iš moters gyvenimo“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre sausio 9 d. ir vasario 22 d.
