Vardas, pavardė: Donatas Montvydas.
Gimimo data, vieta: 1987 10 22, Vilnius. 22 m.
Šeima: tėtis – Algirdas, mama – Regina; turi seserį Ingą (25).
Veikla: dainininkas, projekto „Šok su manimi“ dalyvis.
Vardas, pavardė: Veronika Brasaitė.
Gimimo data, vieta: 1985 10 06, Vilnius.
Šeima: tėtis – Stanislovas, mama – Liubovė; turi brolį Edviną (23)
Veikla: profesionali šokėja.
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Donatas Montvydas su drauge Veronika Brasaite |
Donatai, kokia šiuo metu Tavo darbo savaitė, kai esi užšokęs ant bangos?
Visa mano savaitė labai užimta. Repeticijos, koncertai, kūrybiniai procesai... Veiklos yra daugiau nei įmanoma sutalpinti į vieną savaitę, tačiau aš tuo labai patenkintas. Aišku, nuovargis pamažu lenda į paviršių, bet turiu daug motyvacijos, kad nesustočiau pusiaukelėje. Per pastaruosius ketverius metus nepamenu tokios dienos, jog neturėčiau ką veikti. Netgi laisvalaikio niekada neleidau naktiniuose klubuose ar baruose – mano interesai visuomet buvo susiję su kūrybine veikla.
Ar anksčiau pasvajodavai apie laikotarpį, kai būsi ir toks užimtas, ir toks populiarus, ir taip aukštai vertinamas?
Sau tikslus kelti pradėjau nuo vaikystės. Kad tobulėčiau, visada daug dirbau. Visuomet žinojau, jog noriu užsiimti mėgstama veikla, nes tik tada būnu laimingas. Tačiau nebuvau įsitikinęs, ar man pasiseks. Iki šiol negaliu tvirtai pasakyti, kad mano gyvenimo misija – dainuoti, bet einu tuo keliu, kuriuo mane veda širdis. Šią akimirką aš tikiu tuo, ką darau.
Kad šiuo metu esu populiarus, turbūt nulėmė aukštesnės jėgos. Kiekvienas žmogus turi savo karmą. Pasaulyje daug talentingų žmonių, tačiau vieniems skirtingu metu pavyksta prasimušti, o kitiems – ne... Tiesa, neužtenka tik talento, reikia labai daug dirbti.
Ar jauti, kad artimi žmonės Tavimi didžiuojasi?
Be abejonės. Pastebėjau, kad kuo vyresnis darausi, tuo labiau suprantu savo tėvus. Kad ir kokie gimdytojai būtų, jie savo vaikui linki tik gera. Visada jaučiu tėvų paramą. Kai rinkausi, ar tęsti inžinerijos studijas, ar nerti į muzikos pasaulį, tėvai, žinoma, norėjo, kad įgyčiau profesiją, tačiau jie dėl mano sprendimo nepriekaištavo.
Pakalbėkime apie šokių projektą. Iš pradžių jame nebuvai itin aukštai vertinamas. Ar analizavai, kodėl?
Taip, analizavau. Kad ir kokią patirtį turėtum, neįmanoma išvengti jaudulio, kai pirmą kartą žengi ant parketo tiesioginio eterio metu. Pamažu prie to pripratau. Be to, kad atsidurtumei tarp lyderių, privalai atskleisti save, pamažu parodyti, kaip tobulėji, kiek darbo įdedi. Tarp lyderių mes atsidūrėme pelnytai. Kai sulauki teigiamo komisijos ir žiūrovų vertinimo, tu nesimėgauji tuo piktdžiugiškai, bet tą akimirką visą kūną užplūsta teigiamos emocijos.
„Mes vakarieniavome Vilniaus televizijos bokšte. Atsimenu, kilome liftu į patį viršų, aš Veronikai uždengiau akis. Buvo beprotiškai gera...“
Kalbama, kad gavai labai griežtą šokių partnerę.
Visi mes esame asmenybės. Man priimtinas Katerinos būdas, man patinka dirbti su griežtais žmonėmis. Sakyčiau, šis Katerinos būdo bruožas – ne trūkumas, o privalumas.
Papasakok, kaip susipažinai su širdies drauge Veronika.
Mūsų pažintis užsimezgė scenoje. Aš Veroniką vertinau kaip profesionalią šokėją. Per bendras repeticijas pamažu ją pažinau, supratau, kokias vertybes ji puoselėja, kaip bendrauja. Kartu dalyvavome projekte „Tabami Goes Michael Jackson“. Šio legendinio atlikėjo baladė „Liberian Girl“, per kurią mes pasibučiavome, tapo MŪSŲ daina. Būtent per šį projektą mes padėjome visus taškus ant „i“, Nebeliko abejonių, kad norime būti kartu.
Kokia yra Veronika?
Aš net negaliu nupasakoti, kaip jaučiuosi būdamas su šiuo žmogumi. Jaučiu nenusakomai didžiulę trauką tai merginai. Ji tarsi magnetas! Tokiais atvejais tu nevertini žmogaus kaip „gražaus, protingo, supratingo“. Tai kur kas daugiau... Man net neužtektų žodžių, kad papasakočiau, kokia Veronika nuostabi. Net poezija manęs neišgelbėtų. Aš suradau savo antrąją puselę.
Tai pirmoji Tavo gyvenimo meilė?
Aš nežinau, kas ta meilė. Tik žinau, kad jausmas, kurį jaučiu Veronikai, ypatingas.
Prisimink jūsų pirmąjį pasimatymą.
Mes vakarieniavome Vilniaus televizijos bokšte. Atsimenu, kilome liftu į patį viršų, aš Veronikai uždengiau akis. Buvo beprotiškai gera...
Jau greitai švęsite vienerių metų draugystės sukaktį. Kas pasikeitė per tuos metus? Tapote dar artimesni?
Žinoma. Mūsų ryšys kiekvieną dieną vis labiau stiprėja. Mes abu stengiamės vienas dėl kito.
Jau pakalbate apie tai, kad vieną dieną kursite šeimą?
Taip. Niekad ne per anksti galvoti apie ateitį, apie tai, ką paliksi po savęs. Labai norėčiau vieną dieną, kai man bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt, sėdėti krėsle, rūkyti pypkę ir, prisiminęs savo nugyventą gyvenimą, ištarti: „Veronika, koks aš laimingas!“
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Donatas Montvydas su drauge Veronika Brasaite |
Veronika Brasaitė (25): „Tai vyras, apie kurį visada svajojau“
Koks žmogus yra Donatas?
Labai nuoširdus, rūpestingas, stiprus, sąžiningas, aukštų moralinių normų, laikosi duoto žodžio.
Kaip jautiesi būdama šalia jo?
Saugi, laiminga, mylima. Donatas manimi labai rūpinasi. Tai vyras, apie kurį visada svajojau. Man pasisekė (šypsosi). Tai pirmas toks stiprus jausmas mano gyvenime.
Donatas neslepia, kad pakalbate apie bendrą ateitį. Kokios svajonės jus vienija?
Norime gyventi rūmuose ir turėti šešis vaikus (juokiasi). Mūsų gyvenimo vizija – labai graži. Abu daug dirbame, stengiamės, kad ateityje nei mums, nei mūsų vaikams nieko netrūktų.
Esi žinomo žmogaus mergina. Nesijauti tūnanti jo šešėlyje?
Ne. Donatas man duoda tiek šviesos, kad neįmanoma jaustis jo šešėlyje.
