Justinai, kažkodėl maniau, jog kaip atsvaras tėčiui būsite santūrus, bet kol rengiausi prieškambaryje, o jūs emocingai šį bei tą pasakojote, pakeičiau nuomonę.
Abu su seserimi Ieva nesame tyleniai. Jau labai seniai tėvas davė ispanų kalba perskaityti Dale’o Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Ji turėjo poveikį – komunikavimo naudą pajutau gana anksti, tai mane atvedė ir prie dabartinio darbo. Juk vadyba ir reklama yra bendravimo verslas.
Potraukis svetimoms kalboms irgi aišku, iš ko paveldėtas.
Algimantas: Jei kas paklausytų, kaip mes dviese kartais šnekamės, pamanytų: oho, kokie pižonai! Nes vis įterpiame vieną kitą ispanišką, portugališką ar anglišką žodį – ne todėl, kad negerbtume lietuvių kalbos, bet todėl, kad kai kurie žodžiai ar posakiai kita kalba kartais tiesiog ryškiau skamba. O dėl polinkio ar potraukio – tai visi vaikystėje esame imlūs kalboms. Vaikai juk nevertina svetimos kalbos kaip stebuklo ar baubo, kurio neįmanoma nugalėti.
Justinas: Kai mažas su tėvais gyvenau Portugalijoje ar Ispanijoje, man neegzistavo joks psichologinis kalbos barjeras. Gal tik vokiškai, kai mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje, išmokau ne taip greitai, nes galėjau išsiversti su kitomis kalbomis.
Algimantas: Permečiau jį į Vokietiją iš Amerikos, kur puikūs universitetai, bet gana prastos vidurinės mokyklos.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
