Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Erika Urbonaitė-Santos: „Ištekėti lengva, bet išlaikyti vyrą – štai kur darbas“

Erika Urbonaitė-Santos
Teodoro Biliūno nuotr. / Erika Urbonaitė-Santos
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Trisdešimtmetė Portugalijos lietuvė, verslininkė, šešių vaikų mama Erika Urbonaitė-Santos nemėgsta aplinkinių gailesčio, todėl ir apie ją kamuojančią onkologinę ligą prabyla tik tam, kad įkvėptų optimizmo, o pasveikusi galėtų padėti panašaus likimo žmonėms. Nuo rudens LNK šokių projekte dalyvausianti Erika svajoja apie gyvenimą saulėtoje Floridoje, nuosavą lėktuvą ir negyvenamąją salą…

Gailėti savęs nežada

„Jei negali pakeisti situacijos, būtina pakeisti požiūrį į ją. Sėdėti kamputyje, verkti ir laukti, kol kas nors paguos, ne man“, – apie onkologinę ligą su šypsena lūpose kalba šešių vaikų mama Erika Urbonaitė-Santos. Prieš dešimtį metų Lietuvą palikusi ir laimę saulėtoje Portugalijoje su šešeriais metais vyresniu sutuoktiniu Sheu sukūrusi pašnekovė neslepia, kad jos šeimoje būta mirčių. „Mano senelės mirė nuo vėžio, todėl ir aš rūpinuosi savo sveikata ir noriu gyventi iki 120 metų, bet, jei bus lemta išsipildyti blogam scenarijui, taip ir nutiks“, – leistis į Lietuvoje atliktos operacijos detales verslininkė nenori.

Erikai geriausias vaistas nuo visų ligų – pozityvus požiūris, nuo pat mažens įskiepytas dar jos šeimoje. „Mamos netekau aštuonerių, tuomet prisiklausiau dėdžių ir tetų apgailestavimų, bet tai nieko gera nedavė. Tokiomis aplinkybėmis svarbu susiimti ir nepalūžti, kitaip asmenybės augimo nebus“, – pasakojo vaikystėje tvirtą tėčio ranką jautusi pašnekovė.

Galbūt siekdama savarankiškumo, o gal jusdama verslumo, esančio jos kraujyje, gyslelę E. Urbonaitė-Santos dar paauglystėje mėgino užsidirbti pinigų. Išbandžiusi jėgas spalvotų pagalvėlių versle Erika netrūko pereiti prie kitų, kur kas sėkmingesnių. Šiandien jos rankose beveik 20 įvairių sričių (sporto, sveikatos, finansų, asmeninio tobulėjimo ir pan.) diplomai, tačiau Erika to sureikšminti nelinkusi: jai svarbu tobulėjimas, o ne pažyma.

Šeši vaikai – ne riba

Simpatišką šviesiaplaukę retas kuris įsivaizduoja kaip griežtą ir reiklią vadovę, juolab daugiavaikę motiną. Dvidešimt vienerių metų Erika neplanavo ir nematė savęs gausios šeimos apsuptyje. Kaip pasakoja ji pati, tuo metu, matyt, suveikė jos biologinis laikrodis: pasaulį išvydo šiandien jau aštuonmetis Deimonas, ketverių metų dvyniai Gianis ir Safyra ir dvejų metukų trynukai Percy, Royce ir Tifany. „Lygiai taip pat gyvenčiau ir elgčiausi, jei vaikų nebūtų, bet galiu užtikrinti, kad visi jie gauna pakankamai dėmesio ir yra užimti ne mažiau nei jų mama“, – pridėjusi ranką prie širdies, atvirai pasakojo kosmopolite save vadinanti E. Urbonaitė-Santos.

Moteriai nepriimtinas ir nesuprantamas daugelio jos draugų užsidarymas namuose dėl mažamečių vaikų. „Mes su vyru spėjame ir draugų vakarėliuose dalyvauti, ir pakeliauti, tiesa, dažnai kenčia miegas, nes ryte reikia keltis drauge su mažaisiais“, – atviravo ne ilgiau nei dvi savaites be savo atžalų ištverianti Erika. Netolimoje ateityje ji planuoja įsigyti lėktuvą, kuriuo į verslo susitikimus galėtų keliauti drauge su atžalomis.

Iš mažos šeimos kilusi kaunietė dar vaikystėje su didžiuliu pavydu žvelgdavo į kaimynų vaikus, turinčius daug pusbrolių ir pusseserių. Deja, pati tuo pasigirti negalėjo. „Gal ir iš egoizmo, kad neliktume senatvėje vieni ir vieniši, norime didelės šeimos. O gal noras būti nemirtingiems ir pratęsti savo giminę mus su vyru skatina turėti gausią šeimą“, – svarstė Erika, žadėjusi pagalvoti dar apie kelis vaikus.

Kiekviena naktis – lyg pirmoji

Kaip pavyksta po dešimties metų santuokos išlaikyti darnius tarpusavio santykius su vyru, juolab kad laiko vienas kitam daug skirti negalite, juk namuose krykštauja šeši vaikai? „Mums padeda auklytės, griežta disciplina ir laiko planavimas, todėl spėjame pabūti ir vienu du“, – sakė dėmesiu ir gėlėmis sutuoktinio dažnai palepinama pašnekovė. „Poroje būtinas dėmesys vienas kitam, kitaip būtų sunku ir monotoniška. Mes su vyru iki šiol kiekvieną romantišką naktį praleidžiame taip, lyg ji būtų pirmoji“, – švytėjo šešių atžalų mama.

Dažnai į darbo keliones išsirengianti E. Urbonaitė-Santos negali atsidžiaugti antrosios pusės iniciatyva ir rengiamais siurprizais. „Vyras mėgsta atskristi į mano kelionės pabaigą, pratęsti bilietą dar vienai dienai, kad spėtume apžiūrėti šalį, pabūtume drauge“, – pasakojo šešių atžalų mama, nepaliaujanti tvirtinti, kad jos stiprybė glūdi šeimoje.

Tiesa, moteris nė nemano slėpti, kad jos ir sutuoktinio prioritetai dėl šeimos finansų skirtingi. „Mano vyrui galbūt pakaktų uždirbti per mėnesį 5 tūkstančius eurų, kad galėtų apmokėti sąskaitas ar nueitų su vaikais į filmą, bet man to negana“, – sakė verslininkė, dažnai pasvajojanti įsigyti negyvenamąją salą ir lėktuvą. „Žiūrint iš šalies, tokie norai galbūt skamba ir keistai, bet tokia jau esu, ko užsinoriu, galiu pasiekti“, – sakė Erika, išreiškianti save keliose srityse.

Santuoka – sunkus darbas

Prieš dešimtį metų sėkmingai ištekėjusi lietuvė santuoką vadino sunkiu darbu. „Kiekvienai porai galioja toks pats receptas: pastebėti rutiną ir suskubti laiku ją pakeisti. Ištekėti yra lengva, bet išlaikyti vyrą, kad šis nenuklystų į šalį – va čia tai darbas“, – su šypsena lūpose daugeliui porų skaudžią temą palietė Erika.

Erikai geriausias vaistas nuo visų ligų – pozityvus požiūris, nuo pat mažens įskiepytas dar jos šeimoje.

Pašnekovė įsitikinusi, kad kita moteris vedusio vyro gyvenime atsiranda tada, kai jis kažko nesulaukia iš savo žmonos. „Moters pareiga – skirti vyrui pakankamai dėmesio ir pastebėti jo nuotaikų pokyčius“, – mano sėkminga verslininkė.

Paklausta, ar galėtų atleisti vyrui neištikimybę, E. Urbonaitė-Santos pritariamai linkteli, bet čia pat suskumba patikinti, kad jokiu būdu to netaiko ir moteriai. „Dėl neištikimybės kaltinčiau ne vyrą, o save, kad laiku vienų ar kitų simptomų nepastebėjau, kad jį pamiršau, – atvirai kalbėjo Portugalijos lietuvė, vadinanti savo sutuoktinį nuostabiu žmogumi. – Tas žmogus man suteikė labai daug, taip pat ir mano taip branginamą laisvę. Pažinusi jį supratau, kad jis būtų nuostabus tėvas. Šiandien galiu tvirtinti, kad neapsirikau.“

„Aplinkiniams dažnai sakau, kad vaikų ir tėvų niekas nepakeis, o vyrą ar žmoną pakeisti galima“, – valiūkiškai šypsojosi šešeto mama, išreiškusi viltį, kad jai to neprireiks.

Lietuvoje laiko šokiai ir knyga

Artimiausią pusmetį E. Urbonaitė-Santos žada daugiausia laiko praleisti Lietuvoje. „Būdama už Atlanto, Amerikoje, dažnai įsijungdavau televizorių, o ten visada rodydavo šokius, matyt, tada jais ir užsikrėčiau“, – juokėsi verslininkė, nuo rudens pasirodysianti LNK projekte „Kviečiu šokti“.

Iki šiol tik mėgėjiškai prieš veidrodį ar šokių aikštelėje šokdavusi lietuvė viliasi išmokti profesionalių žingsnelių. Gimtojoje šalyje Eriką laiko ne vien rugsėjį įsibėgėsiantys šokiai, bet ir apie ją jau nuo rudens rašoma knyga. „Joje suguls mano sėkmės istorija. Galbūt daug kas rašomoje knygoje ir save atpažins? O aš turėsiu, ką anūkams palikti“, – įžvalgiai kalbėjo Lietuvoje daug dėmesio sulaukianti verslininkė.

„Kai augini šešis vaikus, negali pasigirti laisvo laiko gausa, bet valandą per dieną aš sau skiriu, tada mėgaujuosi patinkančiomis televizijos laidomis ir sportuoju“, – sakė jaunatviškai atrodanti mama.

„Tik persikėlusi iš Lietuvos į Portugaliją, vyrui pasakiau, jei leis man sustorėti, pažadu skyrybas“, – prisiminusi savo prašymą juokėsi E. Urbonaitė-Santos. Kūno linijų pašnekovė, regis, nelinkusi sureikšminti ir dabar: „Krūtinė, kūnas – dalykai, kuriuos galima pakoreguoti. Bet man svarbiausia vaikai ir jų sveikata“, – sakė ne taip seniai konkurse „Misis Lietuva 2010“ dalyvavusi  moteris.

Komplimentai lietuviškai virtuvei

Iš Portugalijos kuriam laikui į gimtąjį kraštą grįžusią Eriką nepaprastai džiugina lietuviška virtuvė. „Gabalėlis mėsos ar žuvies ir daugybė daržovių Portugalijoje – vis dar siekiamybė: pietaudama kaskart turiu jų užsisakyti atskirai“, – skirtingų šalių mitybos įpročius lygino pašnekovė.

Svajojančiosioms sulieknėti šešerių vaikų mama patarė mažiau valgyti, daug vaikščioti, laipioti laiptais, bet jokiu būdu nebadmiriauti. „Tos dietos nieko gero neduoda: po ilgo savęs kankinimo vėl sugrįžta prarasti kilogramai, todėl geriau maitintis sveikai ir daug judėti“, – tikino E. Urbonaitė-Santos, puikiai save prisimenanti po kiekvieno gimdymo. „Prireikdavo beveik pusmečio, kad galėčiau vėl įsisprausti į mėgstamiausias kelnes, o iki tol daug sportuodavau, pertraukėlių metu nutraukdavau pieną vaikams“, – moteriška patirtimi dalijosi verslininkė.

„Prisimenu, kaip nustebo aplinkiniai praėjus kelioms dienoms po gimdymo išvydę mane universitete“, – juokėsi knygą portugalų kalba „From Dream to Reality“ parašiusi Erika.
Ar ją vilioja žinomumas? „Jokiu būdu, na, gal tik tiek, kiek tai susiję su nepelno siekiančios vaikų asociacijos „Smart Kids“ prezidentės pareigomis“, – šypsojosi optimizmu ir aplinkinius lengvai užkrečianti E. Urbonaitė-Santos.  
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt