Aktorius iš prigimties
— Gediminai, kodėl palikote Lietuvą ir išvykote į Londoną?
— Atėjo laikas, kai Lietuvoje pasijutau niekam nereikalingas. Galbūt kažkam atrodė, kad neturiu pakankamai talento, galbūt norėjau išbandyti kitas erdves, patirti naujų pojūčių, įrodyti sau ir kitiems, kiek esu vertas.
— Bet juk tą įrodyti galėjote ir Lietuvoje, kur jus visi pažinojo, kur visada buvote siejamas su tėvo — garsaus aktoriaus Regimanto Adomaičio — aktoriniais gabumais?
— Lietuvoje būčiau užsisėdėjęs vienoje vietoje bei nuolat siejamas ir lyginamas su tėvu. Man to nereikėjo.
Žinomų tėvų vaikams daugeliu atvejų būna lengviau, bet dažnai jie nesupranta, kad būtent tai juos ir gadina. Reikšmingas yra mano tėvas. Aš nenorėjau būti žinomas tik kaip Regimanto Adomaičio sūnus. Norėjau pats visko pasiekti.
— Stodamas į Muzikos akademiją, turėjote suvokti, kad gyvenime palyginimų neišvengsite. Tačiau stojote?
— Taip, nors abu mano broliai su aktoryste neturi nieko bendra, aš sekiau tėvo pėdomis ir dariau tą drąsiai, nebijodamas lyginimų ar kitokių gyvenimo iššūkių.
— Jūsų pasirinkimą lėmė tėvų įtaka?
— Mama šiam pasirinkimui priešinosi. Pati būdama aktorė puikiai žinojo, kokia nelengva ši profesija, tačiau galiu pasakyti: taip, mano pasirinkimą lėmė tėvų įtaka. Nuolat buvau šalia jų, drauge važinėjau po gastroles, galėjau laisvai lakstyti po teatrų scenas... Man tai įaugo į kraują. Žiūrovų salė atrodė mistinė ir labai viliojanti — pasidaviau jos traukai.
— Ar tėvai žinojo jūsų svajonę būti aktoriumi?
— Kai baigiau mokyklą, manęs paklausė, kur ketinu stoti. „Į aktorinį“, — atsakiau. O kur kitur? Mama truputį nustebo, o tėtis visiškai pritarė. Jam mano pasirinkimas buvo suprantamas.
— Būdamas studentas, svajojote apie kiną ar vis dėlto apie teatrą?
— Busimieji aktoriai įsivaizduoja viską galį vien todėl, kad įstojo į Muzikos akademiją. Atėjus ketvirtam kursui, suvoki, kad apie aktorystę nesupranti nieko. Žinoma, visi tuomet norėjome būti kino žvaigždės, teatro pažibos, turėjau didžių svajonių ir aš, bet pamažu gyvenimas viską sustatė į savo vietas.
Ieškantis savęs
— Šiandien gyvenate tarp Vilniaus ir Londono. Vis dar ieškote savęs?
— Savęs ieškome nuolat. Ieškau ir aš. Vidinis balsas sako: „Eik“. Einu tolyn, laukiu tinkamų galimybių, bandau savo likimą.
— Tačiau tokie garsūs aktoriai kaip jūsų tėvas, atrodytų, gyvenime vengia kraštutinumų. Jie ištikimi savo amatui, savo šaliai?
— Tais laikais, kai konservatoriją (dabar — Muzikos akademija. — Autorės past.) baigė mano tėvas, viskas buvo gerokai paprasčiau. Viskas buvo nusprendžiama už juos. Vieną aktorių siuntė į vieną teatrą, kitą — į kitą. Kažkam teko vaidinti provincijos teatruose, kažkam pasisekė labiau. Ir tik palaipsniui siekdami savo tikslo jie jį pasiekdavo.
Dabar daug kas kitaip. Aš negaliu būti ištikimas vien aktorystei. Beje, Vakaruose normalu, kad aktorius, be savo tiesioginio darbo, turi dar kelis kitus. Aš negaliu sėdėti ir laukti, kol būsiu pastebėtas. Žinoma, kartais pasitaiko gerų ir itin vertingų pasiūlymų, padedančių tobulėti, siekti karjeros, tačiau kol jų nėra, dirbi tam, kad išgyventum.
— Ar jums pačiam Londone teko dirbti ir kitus darbus, ne tik vaidinti?
— Teko. Dirbau ir gana juodus darbus, tik apie tai nenorėčiau šnekėti.
Pusmetį praleisiu Lietuvoje, vėliau grįšiu į Londoną ir toliau dirbsiu tuos darbus, kuriuos reikės dirbti.
Londonas vilioja iki šiol
— Išvažiavote iš Lietuvos prieš šešerius metus. Ką tikėjotės rasti svetimame mieste?
— Naujų galimybių. Labai nudžiugino mūsų Muzikos akademijos diplomo pripažinimas užsienyje, tik kalbos barjeras visada egzistavo. Privalėjau įrodyti, jog puikiai moku anglų kalbą. Kai įrodžiau, man atsivėrė dar platesnės galimybės. Dabar dirbu studentiškuose filmuose, važinėju po pasaulį kurdamas dokumentiką.
— Esate filmavęs dokumentinį filmą apie Ukrainos gatvės vaikus?
— Taip, tai buvo prieš kelerius metus. Su ta pačia režisiere iš Izraelio kūrėme ir kitą filmą. Labai tikiuosi, kad greitu laiku jis pasirodys, nors kol kas nežinia.
— Ar niekas nebandė atkalbėti nuo važiavimo į Londoną?
— Tada nebandė, dabar bando. Žmonės man kartoja, kad palieku Lietuvoje turimas galimybes, o galėčiau čia pasiekti labai daug. Tačiau jiems sunku suvokti, kas dedasi mano galvoje.
Aš trokštu grįžti į Londoną — didelių galimybių ir svajonių miestą. Aš ten susikūriau galimybių, belieka grįžti ir padaryti gerą produktą iš tų žaliavų, kurias turiu. Idėjų tam man pakaks.
— Vadinate Londoną didelių galimybių miestu. Bet juk didelės galimybės atsiveria ir kitose Europos sostinėse, tik ten nevažiuojate?
— Londoną visada laikiau pasaulio kultūros centru, miestu, turinčiu gilias teatro tradicijas. Mane tai visuomet viliojo. Norėjau veiksmo, šurmulio, renginių...
— Kai kurie Lietuvos aktoriai, išsiilgę platesnių veiklos barų, traukia į Rusiją. Kodėl jūs to nedarėte?
— Mielai sudalyvaučiau kokiame nors rusų projekte, jei tik pakviestų. Pats ten prašytis nenoriu. Kodėl? Nes ten, kaip ir Lietuvoje, gerai žinoma Adomaičių pavardė, be to, reikia būti stipriu aktoriumi. Kažkada mano tėvams teko patiems pelnyti pagarbą ir pripažinimą — noriu eiti tokiu jų pramintu keliu.
— Londone statote spektaklį?
— Taip, su buvusiu kurso draugu Modestu Pavydžiu ruošiame spektaklį anglų kalba, kuriame vaidins du žmonės. Dar laukia ilgas darbas, kita vertus, padarėme pradžią. Turime vietą, kur repetuoti, turime tekstą, idėjų.
— Jus vilioja aktoriaus karjera Londone? Lietuva tam — pernelyg maža terpė?
— Nebūtinai, tiesiog į viską žiūriu realiai. Spektakliu noriu sau įrodyti, kad galų gale esu jau subrendęs ir scenai. Dirbti galiu ir Lietuvoje. Ypač dabar, kai atsiranda naujų projektų, pasiūlymų.
— Londone turite agentą, atstovaujantį jūsų teisėms?
— Ne, neturiu, bet priklausau didelei agentūrai, kuri yra tarsi tarpininkas tarp pradedančiųjų aktorių ir naujų veidų ieškančių agentų.
Laikas šeimai
— Siekiate karjeros, pažinimo. O gal jau pats laikas savęs ieškoti kituose vaidmenyse: sutuoktinio, tėvo?
— Dar ne. Manau, kad kursiu šeimą tada, kai turėsiu tvirtą pagrindą po kojomis. Dabar dar anksti. Ką galiu pasiūlyti žmonai, vaikui? O kai galėsiu, tada ir šeimą turėsiu.
— Bet juk šaltais žiemos vakarais norisi šeimos šilumos, paguodos?
— Neslėpsiu, norisi. Kartais apie tai susimąstau, bet kuo greičiau veju mintis šalin... Dar ne laikas.
— Ar jums pažįstamas noras viską mesti ir grįžti į Lietuvą visam laikui?
— Labai pažįstamas, bet neleidžiu jam manęs nugalėti. Daug kartų norėjau susikrauti daiktus ir grįžti namo visam laikui, tačiau kaskart stabteliu, susimąstau, suvokiu, kad dar ne viską sau įrodžiau. Tuomet apsvarstau ir įvertinu galimybes, kurias susikūriau Londone. Pasidaro gaila viską mesti įpusėjus. Atsipalaiduoju, pasiilsiu, ir vėl tęsiu pradėtus darbus.
— Kur ieškote palaikymo, kai jo labiausiai trūksta?
— Namuose. Dažnai pasiilgstu tėvų, tad grįžtu į Lietuvą. Čia gera. O kai ateina tinkamas laikas, metu viską ir lekiu atostogauti į kaimą, kur nėra jokio triukšmo, jokio šurmulio. Kaip kažkada vaikystėje... Gamtos prieglobstyje išblėsta visi rūpesčiai.
Sugrįžimas su „Nemylimais“
— Lietuviai jus geriausiai prisimena kaip žinių vedėją. Kokiais aktoriniais darbais Tėvynėje galite pasigirti?
— Lietuvoje vaidinau spektakliuose „Meilė ir mirtis Veronoje“, Gintaro Varno „Publikoje“, diplominiame spektaklyje, seriale „Atžalos“.
— Dabar vaidinate seriale „Nemylimi“. Jis jus sugrąžins į Lietuvą?
— Sunku pasakyti. Maniau, jog per šešerius metus mane primiršo — pasirodo, ne. Vadinasi, galiu ir toliau gyventi tarp dviejų šalių, dviejų miestų, dviejų svajonių.
Žinoma, tiems žiūrovams, kurie mane pamiršo, atgimsiu naujai. Tačiau kaip bus iš tikrųjų, parodys laikas. Nenorėčiau spėlioti, bėgti įvykiams už akių. Laikas viską sustatys į savo vietas.
— Edvino Kalėdos romanas „Nemylimi“ kažkada sukėlė didžiulį ažiotažą. Ar prisimenate savo jausmus, kuriuos pajutote pirmą kartą skaitydamas šį romaną?
— Dalį jo skaičiau prieš ketverius metus Londone, visą skaitau tik dabar, kadangi to reikia serialui. Lietuvoje kilusio ažiotažo nepamenu. Gal todėl, kad pats visada buvau linkęs skaityti kitokią literatūrą? Kita vertus, man tai išėjo į naudą — šį nepaprastai įdomų romaną galiu atrasti dabar.
— Kaip jį vertinate?
— Man atrodo, kad tai labai geras lietuviškas produktas. Galiu drąsiai teigti, kad mes turime ne tiek jau daug gerų romanų, kuriuos norisi skaityti. Šį E.Kalėdos darbą skaitai su malonumu, vis pasinerdamas į praeitį, vis atrasdamas naujų ar gerai primirštų praeities faktų.
— Kaip jūs atėjote į serialą „Nemylimi“?
— Mane pasikvietė Rolandas Skaisgirys. Pasikalbėjome apie galimybes, apie serialą ir sutarėme dirbti kartu. Pasiūlymas dirbti dideliame seriale mane pritraukė iš karto — tokių galimybių praleisti nevalia.
— Kiek jums artimas herojus, kurį vaidinate?
— Kiekvienas, kiek giliau pasikapstęs savyje, gali atrasti šlykščiausių savybių — viso to, ko manome neturį. Mano personažas ganėtinai priešingas man pačiam, mano vidiniam pasauliui, bet aš bandau jį tyrinėti, pajusti ir perteikti žiūrovams. Veiksmas apima penkerius metus, tad darbo turėsime daug: parodyti, koks tai žmogus, kaip jis kinta, ką slepia savyje. Aš su savo personažu būtinai susigyvensiu. Manau, man, kaip aktoriui, tai labai gera patirtis.
— Kur semiatės idėjų personažo gimimui?
— Aplinkoje, žmonėse, gyvenimiškoje patirtyje ir, žinoma, pačiame tekste. Romanas adaptuojamas mūsų dienoms, tačiau kai kurie įvykiai primena tą Lietuvą, kokia ji buvo iš karto po Nepriklausomybės. Mano atmintyje atgimsta ir tie vaizdai, kokius mačiau Ukrainoje, o tai — dar kelios detalės personažo charakteriui. Pats niekada nieko bendra neturėjau su kalėjimu, bet skaitydamas tekstą bandau įsivaizduoti visą tą siaubą. Įsijaučiu į vaidmenį — tai dar labiau grynina mano personažo charakterį. Taip ir gimsta serialo veikėjas — su savo charakteriu, su sava gyvenimiška patirtimi, su jam vienam būdinga tamsiąja puse.
