Gintare, kaip priėmei žinią, kad naujame BTV sezone nebevesi laidos „Nerealios namų šeimininkės“?
Puikiai priėmiau. Aš ir pati nebegalėčiau toliau filmuotis. Pirmiausia dėl to, kad man reikėjo į kiekvieną filmavimą važiuoti iš Kauno į Vilnių, o televizija neturėjo tiek pinigėlių, kad man dar ir už kurą sumokėtų. Todėl jie negalėjo manęs išlaikyti. Buvau gana brangi darbuotoja.
Kaip vertini laidoje „Nerealios namų šeimininkės“ praleistus metus? Kas labiausiai įstrigo atmintin?
Labiausiai džiaugiuosi užgimusia draugyste su kitomis laidos vedėjomis – Laima Tamulyte, Inga Šalkauskaite ir Jurgita Tvarijonaite. Taip pat palaikau ryšius su laidos prodiusere, redaktoriais, operatoriais. Nepaisant to, kad atmosfera dėl pinigų stygiaus ten nebuvo labai gera... Daugelis ten iki šiol dirba kaip Sovietų Sąjungos laikais – iš reikalo, vardan tos Lietuvos. Aš toje laidoje sutikau dirbti tik todėl, kad žinojau, jog tai trumpalaikis projektas. Norėjau pasitikrinti, ar galiu dirbti pokalbių žanro laidoje su daug vedėjų.
Ir kokį atsakymą suradai?
Tikrai negaliu dirbti tokio pobūdžio šou. Sunku dėl to, kad buvome net keturios vedėjos. Norom nenorom lenktyniaudavome, kuri daugiau kalbės. Aš esu sunki asmenybė, nes visą laiką noriu improvizuoti ir dominuoti. Be to, nemoku meluoti, o televizijoje būtina tai daryti. Aš kaip Žana d’Ark – vėliavą į dantis ir pirmyn kovoti už tiesą. Nesinori meluoti, kai žinau, jog tiesa visai kitokia...
Išvada paprasta: man netinka dirbti televizijoje. O kolegėms linkiu kuo ilgiau laikytis, nes daug žmonių pamilo šią laidą.
Ką ketini veikti toliau?
Darysiu tai, ko seniai norėjau, – dainuosiu. Tačiau man dabar nebereikalingas dėmesys, viešumas ir reklama. Todėl nenoriu apie tai kalbėti, nes ruošiuosi tokia veikla užsiimti ne Lietuvoje.
Mūsų žurnalo žiniomis, išvyksti į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę Dubajų. Kodėl būtent ten?
Nematau reikalo apie tai atvirauti. Kas man iš to? Juk vyksta net du šokių projektai, kuriuose pilna garsenybių. Aš nesu tas žmogus, kuris yra, liaudiškai tariant, ant bangos. Visai nebūtina žmonėms žinoti, ką aš veikiu. Tiesiog šiuo metu mano asmeniniame gyvenime daug permainų. Tačiau nebus jokių komentarų. Paskutinis interviu, kurį duosiu, bus nebent apie krepšinį, nes labai džiaugiuosi už mūsų krepšininkus, kad ir kaip jie žaidė.
Ačiū visiems, kurie kvietė mane į visokias laidas, ėmė interviu. Atsiprašau, jei ne su visais bendravau, bet dabar ir vėl noriu išnykti ir su niekuo nebendrauti.
(Po minutės Gintarė persigalvoja ir atvirai papasakoja apie gyvenimo permainas.)
Ar būsiu tik darbo, ar ir meilės emigrantė – nenoriu sakyti. Tačiau tikrai taip, išvykstu į Dubajų. Man nesunku palikti Lietuvą, nes žinau, kad išvažiuoju ne visam laikui. Juk čia mano šeima, draugai, namas. Aš tiesiog važinėsiu pirmyn atgal. Be to, Dubajus nėra vienintelis miestas, į kurį esu kviečiama. Tai tik pirma stotelė ir tramplinas karjeroje.
O kur bus Tavo sūnus?
Vaikas keliaus kartu su manimi. Negalėčiau sūnaus palikti Lietuvoje. Tik aš ir sūnus esame stipri šeima, mūsų negalima išskirti. Smerkiu tuos žmones, kurie važiuoja dirbti į užsienį be savo atžalų, palieka juos kažkam tėvynėje. Mano galva, visur būtina keliauti kartu!
Prieš porą mėnesių atviravai apie liepsnojančius jausmus būgnininkui Sergejui Makidonui, tačiau dabar patvirtinai, kad išvyksti. Ar tai reiškia, kad tarp jūsų viskas baigta?
Niekas nebaigta, nes net nebuvo prasidėję. Tuomet, kai daviau interviu, buvau gerai nusiteikusi ir nusprendžiau su žiniasklaida pajuokauti. Mes davėme tai, ko jūs labai norėjote. Tarp mūsų su Sergejumi nieko nėra. Esame kolegos, bičiuliai. Susitikę pabendraujame, ir tiek.
Pasakyk atvirai, ar dėl šiuo metu vykstančių gyvenimo permainų esi laiminga? Kaip manai, ar eini teisingu keliu?
Esu atsargi ir niekada nesidžiaugiu iš anksto. Dažnai laimės burbulai susprogsta. Darbas Dubajuje man yra didelis iššūkis. Vien dėl to, kad dainuosiu ne lietuviškai, o rusiškai. Atsakingai ruošiu naują programą, repetuoju sudėtingus kūrinius. Manęs klausysis išskirtinė publika, kuri išmano apie muziką.
Darbas Dubajuje daug kam asocijuojasi su nešvariais dalykais. Jei jau blondinė ten išvyksta dirbti, tai neva būtinai parsidavinės. Man atsibodo Lietuvoje klijuojama lengvabūdės moters etiketė, kuri esą tik nuo vyro prie vyro laksto ir visus palieka. Iš tikrųjų viskas yra visiškai kitaip. Tiesą žino tik mano artimiausi žmonės. Esu laiminga, bet puikiai suprantu, kad laimė nėra amžinai trunkanti būsena. Na, nebent durnių namuose (juokiasi). Todėl labai džiaugiuosi dėl man suteiktų galimybių, smagu, kad vis dar sulaukiu tokių įspūdingų pasiūlymų. Mane svetur įvertino – to niekada nejaučiau Lietuvoje!
