Ieva Stasiulevičiūtė: neblondiniškas periodas

Kauno panelės nuo seno garsėjo geru auklėjimu, tačiau, sulaukusi septyniolikos, ėmei ir patekai nuogalių fotografui į nasrus...   

Čia tai naujieną pasakėt, iš kur tokios žinios apie kauniečių dorovingumą ir nekaltumą? (Kvatoja.) Tikrai tokia nesu ir niekada neapsimetinėjau esanti „mergaitė iš gerų namų“. Lankydama Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją, mėgau tik du dalykus: anglų kalbą ir biologiją, nes juos dėstė itin charizmatiškos asmenybės. O visa kita dažniausiai leisdavau pro pirštus, nes tada tikrai ne mokslai rūpėjo. Buvau tokia, kuriai tik duok pamaištauti, nepiktybiškai įrodyti savo tiesą. Su mokytojais žiauriai nesipykau (juk nenaudinga, jokio biznio), draugiškus santykius su jais išsaugojau ir įkritusi į šou pasaulį. Sutarėme, kad mokslai man netrukdys, o aš netrukdysiu mokslams. Pedagogai žinojo: jei Ievos nėra pamokose, vadinasi, ji ne kavą „Akropolyje“ geria, bet neatėjo dėl tikrai pateisinamos priežasties. Tik vėliau, pasirinkusi studijuoti turizmo ir sporto vadybą Kūno kultūros akademijoje bei psichologiją Mykolo Romerio universitete, prisipažinau pati sau, kad štai pagaliau pradėjau mokytis. Paraišką tapti „Olialia mergaite“ pateikiau labiau smalsumo ir jaunatviško maksimalizmo vedama, tarsi norėdama pati sau įrodyti, kad esu ne prastesnė už kitas dalyves, esu drąsi ir galiu būti labai graži (juokiasi). Tad niekam apie tai neprasitarusi nuvažiavau į atranką...

O atrankoje – šimtai kandidačių, iš kurių pasišaipyti nepraleidžia progos komisijoje sėdintys seni pramogų industrijos vilkai?

Panašiai. Tik nesijaučiau ta, kurią galima keliomis frazėmis į kampą užspeisti. Nepaisydama to, jog buvau visiška blondinė, prisisegusi ilgus plastikinius plaukus (vadinamuosius tresus, nors šiaip iš prigimties esu tipiška „lietuviška pilkoji“, bet ko tik nepadarysi dėl šou!), konkursui ruošiausi labai atsakingai, kad nebūtų gėda atstovauti Kaunui – taigi ne lygis bet kaip (juokiasi). Dieve, kaip gerai, kad jau išaugau iš to „blondininio“ periodo. Komisijoje sėdintys „dėdės“ ir „tetos“, paprastai kas savaitę matomi bulvariniuose žurnaluose, manęs tikrai nesutrikdė: nei „delfinas“ Stano, nustebęs dėl įžūloko mano atsakymo, jog nemoku nė vienos jo dainos ir apskritai – čia juk ne dainuoti atėjau; nei aktorius Arūnas Sakalauskas; nei „lietuviškoji Anna Wintour“ Genutė Žalienė. Nesielgiau arogantiškai, tačiau ir nesižeminau, nepataikavau mane vertinančioms televizijos žvaigždėms. Nesukūriau įspūdžio, kad štai mergaitė iš kaimo vien nuo pasimatymo su pramogų pasaulio liūtais ims ir staiga ištirps iš laimės...

Nors nuogas kūnas jau seniai nėra tabu, tačiau garsusis „mergaičių“ kalendorius sukėlė tikrą ažiotažą: vienus prajuokino, pasidarė lietuvių pasilinksminimų „vinimi“, kitus papiktino, tretiems galbūt tapo erotinių fantazijų dirgikliu...

Vadinasi, kiekvienas gavo tai, ko norėjo. Tik įsidėmėkime: aplinkui nuogumo daug daugiau nei matėme kalendoriuje. Vien jau iš to, ką mums transliuoja reklamos ir kai kurios televizijos laidos, galėtume drąsiai daryti prielaidą, kad viešai nusimesti drabužius – pykšt pokšt – nieko nereiškia. Tačiau... Kad ir kokia jausčiausi laisva, kad ir kaip mokėčiau nuslėpti savo didžiausius kompleksus, atsistoti prieš vaizdo ar fotokamerą, kai tau nėra nė aštuoniolikos ir tu vien tik kelnaites mūvi, – ne pats drąsiausias jausmas. Be abejo, žinojau, kur einu ir ką darau, tik yra didelis skirtumas tarp „žinoti“ ir „daryti“. Juk ne visada įsivaizdavimas atitinka realybę. Nuogumas pateisinamas tik tada, jei jis estetiškas. Neslėpsiu: dėl mano vidinio konflikto vienu metu ir fotosesiją teko sustabdyti. O pasirodžius kalendoriui sulaukiau viešo komentaro: „Jauniausia ir nuogiausia.“ 

Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje