Koncerte prisistatėte kaip naujoji „Yva“ narė ir išdūmėte atostogauti. Ar neseniai pasibaigusios atostogos buvo kruopščiai suplanuotas poilsis prieš įtemptą darbų maratoną?
Atostogos buvo suplanuotos anksčiau, o užvirus visam šurmuliui dėl jų ketinau kone nagus nusigraužti. Viskas panašiai kaip per Kalėdas, kai dovaną gauni iki Kalėdų likus savaitei ir atviruke būna parašyta: „Iki Kūčių nekišk nagučių“. Degu grupe, labai laukiu koncertų.
Be jokios abejonės, „Yva“ gerbėjai šnabždasi apie naująją narę Ievą. Kaip apsisprendėte tapti šios grupės nare?
Iš tiesų jaučiu smalsius žvilgsnius koncertų metu, bet greitai visi prie naujos grupės narės pripras (juokiasi). Jau esu minėjusi, kad į grupę atėjau kaip draugė. Vakarodamos prie taurės „Lambrusco“, dažnai pajuokaudavome šia tema, tačiau paaiškėjo, jog merginos dėl naujos grupės narės buvo rimčiau nusiteikusios nei aš pati. Žinau, kaip sunku įsileisti naują žmogų į kolektyvą. Joms jau yra tekę priimti naujokę, išgyventi adaptacijos laikotarpį, charakterių gludinimo etapą. Grupės „Yva“ veikla – ne toks darbas, į kurį darbuotojai susirenka aštuntą ryto, penktą išsiskirsto, o išėję namo vieni kitus užmiršta. Tai gyvenimo būdas.
Prisipažinsiu, su didžiausia nuostaba grožėjausi merginų santykiais, stebėjau, kaip jos rengiasi vakarėliui: kambarys aptrauktas plaukų lako, sumišusio su kvepalais, debesimi, vyksta draugiškas pašnekesys, ir staiga Natalija iš aksominio raudono maišelio išsitraukia naujus, dar oda kvepiančius raudonpadžius „Louboutin“ batelius. Staiga jos žvilgsnis užkliūva už Gintarės. Natalija nusiauna batelius ir duoda juos Gintarei sakydama: „Tau jų spalva labiau tinka – puikiai išryškina tavo plaukus. Turėk juos.“ Negaliu patikėti – juk tai „Louboutin“ bateliai! Štai tokios yra „Yva“ mergaitės (šypsosi).
Visgi problemų iškyla kiekviename darbe. Kaip manote, su kokiais sunkumais galite susidurti jūs?
Žinoma, sunkumai gyvenime neišvengiami, ir tai visai nepriklauso nuo pasirinktos profesijos. Viskas priklauso tik nuo požiūrio: vienam sunkumai gali būti tik iššūkis, o kitam – gyvenimo tragedija. Nebijau minusų, kol juos atsveria pliusai.
Ar pačiai nė kiek nebaugu, kad anksčiau nedainavusi staiga įgijote lygiateisės grupės dainininkės statusą?
Ir kodėl gi visi to klausia (juokiasi)? Ar nebaisu? Manau, ne apie baimes, o apie darbo teikiamą malonumą reikia kalbėti. Juk scenoje su merginomis taip puikiai leidžiame laiką! Žinoma, jaučiu atsakomybę merginoms, kurios mane priėmė, taip pat žiūrovams. Tikiuosi, jie irgi mane priims.
Dar neturėdama aštuoniolikos pateikėte paraišką tapti „Olialia mergaite“, dirbote laidose „Puikusis šou“, „Dzin“, fotografavotės „Playboy“ žurnalui. Į grupę „Yva“ atėjote, atrodo, ilgai nesvarstydama. Stengiatės naudotis visomis gyvenimo siunčiamomis galimybėmis?
Nereikia susidaryti klaidingo įspūdžio, kad į kiekvieną avantiūrą neriu stačia galva. Taip, manau, kad iš gyvenimo reikia pasiimti tiek, kiek jis duoda, o kartais net avansu. Ir visai nesvarbu, ką apie tai mano interneto komentatoriai (juokiasi).
O su kuo susijusios didžiausios jūsų gyvenimo svajonės?
Jau net bijau svajoti, nes svajonės tikrai pildosi (juokiasi).
Nusirengti prieš fotoobjektyvą – joks žygdarbis. Su merginomis net pajuokaujame, kad dabar nustebinti žiūrovą būtų galima nebent apsirengus (juokiasi).
Tai, kad nebijote apsinuoginti prieš fotoobjektyvą, tikriausiai dar nereiškia, jog gyvenime neturite jokių tabu?
Nusirengti prieš fotoobjektyvą – joks žygdarbis. Su merginomis net pajuokaujame, kad dabar nustebinti žiūrovą būtų galima nebent apsirengus (juokiasi). O jei rimtai, tiesa yra ta, kad scenoje esi toks, kokį save pateiki. Ir tai tikrai nereiškia, jog toks pat žmogus esi ir nulipęs nuo scenos. Būtent tuo mane ir sužavėjo „Yva“ merginos. Ir aš nesu išimtis – juk negalima visos savęs išdalyti, reikia pasilikti kažką tik sau.
O kodėl tokia drąsi, veržli mergina apsisprendė nepraskleisti asmeninio gyvenimo užsklandos?
Dėl ką tik išvardytų priežasčių (šypsosi).
Ar psichologijos studijos M. Romerio universitete padeda įvairiose situacijose kasdienybėje?
Man malonu plėsti akiratį. Kiek aš dar visko nežinau! Dėstytojus kaip kempines norisi išsunkti. Jaučiu didžiulį pažinimo džiaugsmą. O įgytos psichologijos žinios tikrai praverčia dirbant bet kokį darbą.
Ar galvojate ateityje savo veiklą sieti su specialybe, kurios mokotės?
Mokausi ne tik psichologijos. Lietuvos kūno kultūros akademijoje taip pat studijuoju turizmo ir sporto vadybą. Dėl ateities baugu kažką prognozuoti, nes pastaruoju metu Dievas tik juokiasi iš visų mano planų.
Ką galėtumėte pasakyti merginoms, kurių gyvenimo tikslas – tapti „Olialia“ mergina?
Labai palaikau merginas, einančias į „Olialia“ ar grožio konkursų atrankas. Puikiai pamenu, kaip drebančiomis kojomis teko vaikščioti vilkint tik maudymosi kostiumėlį. Žinoma, nevalia pamiršti, jog išorinis grožis labai laikinas. Esu įsitikinusi, kad reikia turėti daugiau tikslų nei tapti gražuole. Svarbiausia – teisingai sudėlioti prioritetus.
Kas scenos žmogui svarbiau: susikurti gerą įvaizdį ar išlikti kuo natūralesniam ir nuoširdesniam?
Siekiant geriausio rezultato, ir viena, ir kita yra vienodai svarbu.
Tikriausiai sutiksite, kad grožis daugeliu atvejų gyventi padeda. Ar dažnai tenka šiuo ginklu pasinaudoti?
Ačiū už komplimentą (šypsosi). Grožis tikrai ne ginklas, tiesiog kartais jis gali tapti lengvinančia aplinkybe.
Vertinate gerą humorą turinčius vyrus, o kaip manote, ar moteriai komikės vaidmuo tinka?
Manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką išmano geriausiai. Moteris komikė – ne itin populiarus amplua Lietuvoje. Nors turime puikių pavyzdžių Rusijoje, bet, prisipažinsiu, manęs šios moterys tikrai nežavi.
Esate minėjusi, kad dirbti „Puikiajame šou“ jums patiko, nes ten – grynai vyriška kompanija. Dabar priešingai – „Yvoje“ vien merginos. Konkurencija neišvengiama. Gal jau teko ją pajusti?
Gal aš iš tiesų pasiilgau moteriškos kompanijos? O konkurencija neišvengiama tiek vyrų, tiek moterų kompanijose. Jei ji sveika, skatina pasitempti. Ar pajutau konkurenciją „Yvoje“? Mes per daug skirtingos, kad taptume konkurentėmis.
Į dainavimą popgrupėje žiūrite kaip į dar vieną savo gyvenimo avantiūrą?
Avantiūra buvo pirmasis mūsų pasižaidimas lipant ant scenos keturiese. Vėliau, kai buvo nuspręsta dėl mano narystės grupėje, avantiūra virto gyvenimo būdu.
Natalija minėjo, kad viena iš grupės taisyklių – būti tolerantiškoms. Jums ši savybė artima?
Šio bruožo man tikrai dar reikės iš merginų pasimokyti (juokiasi).
Sakėte, kad „blondiniškas“ periodas jau praėjo. Ar būtent blondinės įvaizdžio reikėjo savo tikslams pasiekti?
Tikrai nekūriau tolimesnio gyvenimo strategijos (šypsosi). Viskas susiklostė savaime. Tada buvo vienas mano gyvenimo etapas, dabar kitas. Visą gyvenimą buvau šviesiaplaukė. Tamsi plaukų spalva – dar viena avantiūra. Dabartine savo išvaizda esu labai patenkinta, bet tikrai nesakau, jog niekada nebegrįšiu prie šviesios plaukų spalvos.
Esate racionali, viską gerai apmąstanti ar labiau mėgstate improvizacijas, netikėtumus?
Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą tarp racionalumo ir spontaniškumo. Nelaikau savęs laimės kūdikiu, o ir jokių sėkmingo gyvenimo formulių neturiu. Gyvenime padariau tikrai dar ne viską.
O kas gyvenime jums suteikia laimės pojūtį?
Laimės recepto neturiu. Arba laimė yra, arba jos nėra. Kai jaučiamės laimingi, neklausiame savęs kodėl, o ta būsena tiesiog mėgaujamės.
Šiuo metu galite pasakyti esanti beprotiškai laiminga?
Labai (šypsosi).
