Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Štreimikytė įpratusi gyventi aktyviai

Jurgita Štreimikytė
Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Štreimikytė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kai baigiau profesionalios krepšininkės karjerą, iškart pagalvojau: va, dabar tai pagyvensiu sau, bet greitai supratau, kad ramus gyvenimas tikrai ne man“, – sako garsiausia pastarųjų dešimtmečių Lietuvos krepšininkė, šiuo metu TEO krepšinio komandos vyriausiojo trenerio asistentė Jurgita Štreimikytė.

Jurgita, pasitraukus iš profesionalaus sporto, gyvenimas keičiasi iš esmės?

Žaisdama krepšinį, buvau pripratusi prie kitokio gyvenimo tempo ir ritmo. Kai gyveni labai aktyviai, visas laikas labai tiksliai suplanuotas, galvoji: kai gyvenimas taps ramesnis, galėsiu daugiau dėmesio skirti sau, šeimai. Tačiau atsiradus daugiau laiko pasidaro neramu (juokiasi).
Kai pasitraukiau iš sporto, apie pusę metų iš tiesų gyvenimas buvo sulėtėjęs. Bet pamažu ėmiau suprasti, kad toks ritmas man netinka. 

Baigus aktyviai sportuoti, šoką tikriausiai patiria ir kūnas?

O taip. Kai nustojau aktyviai treniruotis, organizmas bei kūnas sureagavo. Iš karto pajutau, kad ima šlubuoti sveikata. Blogai jaučiausi gal 4–5 mėnesius. Paprastai taip būdavo sulaukus atostogų po labai įtempto sezono – dažnai susirgdavau. Kol kūnas įtemptas, jis tarsi žino, kad nevalia sirgti, bet kai tik atsipalaiduoji, pradeda lįsti visos bėdos. Suprantu, kad reikės nemažai laiko, kol kūną „suremontuosiu“.

Daugeliui smalsu sužinoti, kokiems gydymo bei sveikatinimo metodams teikiate pirmenybę?

Nors tradicinės medicinos gydytojai profesionaliems sportininkams mėgsta priminti, kad vienintelis jų problemos sprendimo būdas – pakeisti sąnarius naujais, aš tikiu kitu – natūraliu gydymu.

Juo domėjotės dar žaisdama krepšinį?

Natūraliąja medicina pradėjau domėtis labai seniai. Mama mus, mane ir brolį, stengdavosi gydyti natūraliomis priemonėmis. Kai susirgdavome, ne cheminius vaistus kišdavo, bet vaistažolių arbatėlėmis girdydavo. Ji buvo perskaičiusi daug literatūros apie natūralų gydymą ir teorines žinias puikiai taikė praktikoje.
Dabar ir pati savo vaiką stengiuosi gydyti kuo natūraliau. Kai suserga, duodu žolelių arbatų, gydau homeopatiniais vaistais. Apie homeopatinį gydymą esu nemažai prisiskaičiusi, be to, radau profesionalią homeopatę, kuri padeda susirgus.

O kas padėdavo profesionaliai sportuojant atgauti jėgas, atsipalaiduoti po įtemptų varžybų, nesibaigiančio treniruočių maratono?

Aktyviai sportuojant labai teigiamai veikia masažai. Taip pat padėdavo manualinės terapijos seansai. Esu išbandžiusi ir gydomąją jogos galią. Apie jogą nemažai esu rinkusi informacijos. Savarankiškai dariau hatha jogos pratimus. Įsitikinau, kad joga ypač padeda susikoncentruoti ir atsipalaiduoti, o šie dalykai yra labai svarbūs profesionaliems sportininkams.
Deja, susidūriau su tuo, kad Lietuvoje krepšininkai turi patys pasirūpinti savo sveikata. Štai kai būdama šešiolikos žaidžiau Sovietų Sąjungos rinktinėje, pamenu, po varžybų buvo taikoma atsipalaidavimo terapija. Tokių ir panašių terapijų labai reikėtų ir mūsų krepšininkėms. Ypač svarbu pasirūpinti jaunais sportininkais, kurie iš jaunimo komandų pereina į suaugusiųjų. Tas laikotarpis labai svarbus, nes patiriama fizinė perkrova, padaugėja psichologinių problemų. Jaunimui ypač reikalinga kvalifikuotų specialistų pagalba.

Visgi pastebiu ir kitą tendenciją – sportininkai gana skeptiškai vertina įvairias terapijas, natūralius gydymo būdus. Štai ir aš  krepšininkėms pasakoju apie homeopatinių vaistų efektyvumą, bet daugelis į tai žiūri su šypsena. Ypač skaudu, kai merginos prieš varžybas vartoja skausmą malšinančius vaistus. Tiesa, jie padeda nejausti skausmo pažeistoje kūno vietoje, bet dvigubai padidėja tikimybė susižeisti, patirti itin sunkių traumų. Praktika rodo, kad vartojant skausmą malšinančius vaistus neretai taip ir nutinka. Be to, merginos nepagalvoja apie tai, kad dažnai vartodamos cheminius vaistus susigadins sveikatą.
Dar blogiau, kai aktyviai sportuojančios pradeda laikytis dietų. Žaisdama užsienio krepšinio komandose, tokių nesutikau. Na, būdavo, kad vienos atsisako saldumynų, kitos mažiau valgo, bet kad badautų... Gaila, lietuvaitės nepagalvoja apie tai, jog reikės išnešioti, pagimdyti ir išauginti vaikus. 

Ne vienerius metus žaidėte Prancūzijos Valensjeno USVO, taip pat Italijos Societos „Ginnastica Comense“ komandose. Ilgai gyvendama svetimuose kraštuose, tikriausiai ir pati keitėtės?

Tai neišvengiama. Pamenu, Italijoje vietinių žmonių temperamentas iš pradžių labai stebindavo: vieną akimirką italai gali ant tavęs šaukti, o jau kitą meiliai šypsotis ir glėbesčiuotis. Iš pradžių tik stebėdavau juos, o vėliau perpratau. Be to, anksčiau buvau tylesnė, nekalbesnė. Žaisdama Prancūzijoje tapau daug atviresnė, emocionalesnė.
Nepamiršiu, kaip pirmaisiais mėnesiais žiūrėdavau į daug plepančias, aktyviai gestikuliuojančias užsienietes krepšininkes. Vėliau ir pati entuziastingai įsitraukdavau į pokalbius.
Dabar man suprantamas toks atviras bendravimo stilius. Ypač žaviuosi nuoširdžiais, pykčio savo viduje nelaikančiais italais. Jei ir skraido daiktai treniruočių metu, tai tikrai nereiškia, kad kažkas tau linki bloga. Tiesiog žmonės reiškia emocijas. O štai lietuvaičiai geriau vienas kitam pasišypsos, bet viduje pykčiu kunkuliuos.

Sutinkate, kad tas pyktis kenkia tik mums patiems?

Žinoma. Ilgai viduje gniaužiant neigiamus išgyvenimus, galima ir susirgti. Pastebiu, kad žmonės ne visada susimąsto ir apie tai, koks galingas ginklas yra mūsų mintys. Pati ne kartą įsitikinau, jog jas reikia kontroliuoti. Pavyzdžiui, visus kartus, kai tik savęs pagailėdavau, kad pernelyg esu pavargusi, nuo sporto noriu pailsėti, susirgdavau. Įsitikinau – ko nori, tą ir gauni.

Galite teigti, kad sportininkams pasiekti pergalių padeda ne tik geras fizinis, bet ir psichologinis pasirengimas?

Pastarasis dažnai ir nulemia galutinius varžybų rezultatus. Štai mano vyras, buvęs maratono bėgikas, mėgdavo kartoti, kad gali treniruotis ištisus metus ir būti geriausios formos, bet jei lemiamu momentu savęs tinkamai nenuteiksi, pergalė lengvai išslys.

Tačiau  mintis kontroliuoti ne taip paprasta...

Mintis sukontroliuoti, emocijas nuraminti labai padeda ir jogos bei kvėpavimo pratimai. Žinoma, tikėtis stebuklo po vieno karto nereikia. Reikia valios ir užsispyrimo reguliariai tai daryti.

Kam jau kam, bet sportininkams valios tikrai neturėtų stigti...

Tiesa, paprastai tie žmonės, kurie pasuka į profesionalųjį sportą, yra užsispyrę, disciplinuoti ir valingi. Kita vertus, kai esi įpratęs nuolat tarsi lipti per save, nuo to pavargsti. Norisi kurį laiką pailsėti.
Žinoma, kai matau, kad negaudamas fizinio krūvio kūnas keičiasi, glemba, mane tai erzina. Todėl esu įsitikinusi, kad būtinai kažką reikia daryti, kažkuo užsiimti.

Grįžusi į Lietuvą, apsigyvenote ne šurmulio kupiname didmiestyje, bet vaizdingoje vietoje Trakuose. Norėjosi tylos ir ramybės?

Taip, nesu iš tų, kurie mėgsta šurmulį, linksmybes, vakarėlius. Grynas oras, vaizdinga gamta naudos teikia kur kas daugiau. Pavyzdžiui, gyvendama Italijoje, buvau įpratusi pusryčiauti lauko terasoje, akis paganyti po gražų kalnuotą gamtovaizdį. Tai veikia kaip meditacija. O ar ilgai pavyks gyventi Trakuose, bus matyti. Kitąmet sūnų Tomą leisime į pirmąją klasę. Visiems gyvenimas pasikeis. Teks kažkaip prie jo derintis. Jei reikės, važiuosime gyventi ir į Vilnių.  

Šurmulio, vakarėlių nemėgstate, bet ramiai gyventi taip pat negalite. Ir jūsų vyro Dainiaus panašūs pomėgiai?

Jam labiau reikia vakarėlių ir šurmulio (juokiasi). Aš mėgstu laiką leisti aktyviai, bet ne tarp gausybės nepažįstamų žmonių. Tikra tiesa, kad turėdama daugiau veiklos jaučiuosi kur kas laimingesnė. Pamenu, net tada, kai laukiausi sūnaus, ramiai pagyvenau tik pirmuosius mėnesius. O tada susikroviau lagaminus ir išvažiavau pas draugus į Italiją. Tikrai negalėjau ilgai sėdėti vienoje vietoje. Nuo nieko neveikimo galima ir apsirgti (juokiasi). Todėl laukdamasi lankiau baseiną, dariau nėščiųjų mankštą. Pamenu, po baseino pėsčiomis eidavau ne vieną kilometrą namo, o grįžusi griūdavau į lovą. Būdavo taip gerai (juokiasi).

Pagimdžiusi sūnų, taip pat netrukus kėlėte sparnus?

Dabar tikriausiai su vaiku pabūčiau ilgiau nei kelis mėnesius, bet tada kitaip negalėjau. O paūgėjus sūnui nemažai keliavome drauge. Kai jam buvo penkeri, atostogavome kalnuose Italijoje. Nepatikėsite, kasdien trise sukardavome po dešimt kilometrų. Penkis kilometrus sūnus pats nueidavo, o likusius nešdavome. Bet vis tiek visiems buvo labai labai gerai.
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt