Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juventa Mudėnienė surengė karpinių parodą

Juventa Mudėnienė (dešinėje)
Juventa Mudėnienė (dešinėje)
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Juventa Mudėnienė neslepia, kad su Vilniaus vaikų pensiono auklėtiniais surengta paroda „Labas rytas, mano angele“ jai buvo vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių.

Keletas faktų

Gimė: „Tarp Vėžio ir Liūto zodiako ženklų, liepos 22 d. 22 val. Man netinka jokie horoskopai – nežinau, kurį reikia skaityti. Sakoma, kad tokie tarpuženkliu gimę žmonės visą gyvenimą nenustygsta vietoje, vis ieško naujų iššūkių...“
Mokslai: didžiuojuosi, kad Vilniaus universitete studijavo istoriją. Stažavosi ir žurnalistinio profesionalumo sėmėsi Maskvoje, RTR televizijos kanale.
Veikla: ragavo reporterės, režisierės, redaktorės ir laidos vedėjos duonos. Vedė TV laidą „Geri laikai. Blogi laikai“, informacinę laidą „Seimas – tiesiogiai“, „Labą rytą“.  Dirbo „Panoramoje“, „7 Kauno dienose“.
Šeiminė padėtis: laimingai ištekėjusi. Su vyru Pauliumi augina sūnų Kiprą (10 m.) ir dukrą Ugnę Eleną Mariją (6 m.).

Kada susidomėjote karpiniais?

Karpau nuo vaikystės. Pirmojoje parodoje dalyvavau trylikos metų. Simboliška, bet taip pat per Tarptautinę vaikų gynimo dieną prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus Kaune buvo eksponuojamos mano pieštos ir karpytos popierinės lėlės. Manau, kad būtent tiek laiko ir prireikė šiandieniams mano angelams subręsti... Delno dydžio ažūrinį angelą iškerpu per keturiasdešimt minučių. Didesniems darbams prireikia keleto vakarų. Karpiniais džiaugiasi visa šeima – vyras neša rėminti, drauge perkame popierių, o dažniausiai dar ir ramiai taria: „Užmokėsiu aš.“ Jaučiu, jis gerbia šią mano aistrą. Nors kai reikia išsiurbti kruopos dydžio šiukšles svetainėje, didelio entuziazmo nesulaukiu. Mūsų vaikai pagarbiai tai vadina „kūryba“, sąžiningai renka gražiausią darbą ir rodo savo draugams. Labai džiaugiuosi, kad jiems tai irgi nesvetima: sėda karpyti drauge, ypač prieš Kalėdas. 

Mūsų vaikai pagarbiai tai vadina „kūryba“, sąžiningai renka gražiausią darbą ir rodo savo draugams.

Kaip kilo mintis surengti karpinių parodą su Vilniaus vaikų pensiono auklėtiniais?

Tai vaikai mane surado. Pernai žiemą gavau laiškelį iš Vilniaus miesto vaikų pensiono socialinės darbuotojos Erikos Pacevič su kvietimu atvykti. Ji rašė: „Mūsų pensione gyvena vaikai, turintys vidutinę ir sunkią negalią, bet jie labai noriai bendrauja su žmonėmis, džiaugiasi, kai kas nors juos aplanko. Kai kurie drąsiai gali daryti įvairius darbelius.“ Žinoma, sutikau, tada nė nenumaniau, ką reiškė tie žodžiai „kai kurie gali daryti darbelius“.

Vaikams buvo per sunku patiems karpyti sudėtingesnes figūras?

Ne iš karto tai suvokiau. Atvykusi į pensionatą, už stalelių išvydau sėdinčius vaikus nuo 5 iki 20 metų amžiaus. Visi labai skirtingi, tačiau viena buvo bendra – veiduose švietė naujos pažinties laukimas. Jie jau brazdino žirklutėmis, paruoštomis auklėtojų, sklaidė spalvotą popierių, nenustygo ir kiekvienas klegėjo sava kalba. Susipažinusi su vaikais supratau, kad mokysimės drauge. Ir visai ne įmantrių popierinių nėrinių technikos, o būti drauge, nesusižeisti aštriomis žirklėmis, sugauti nupieštą liniją ir ja sekti. Sudėtingų figūrų jie negali iškirpti. Tik viena mergaitė viską darė pati: ir piešė, ir kirpo. Kitiems paveikslėlius: drambliukus, meškučius, gėlytes piešiau aš, tačiau patys karpydami vaikai viskam suteikė savitą formą įdėdami dalelę širdies. Negalia jiems nesutrukdė patirti kūrybos džiaugsmo.

Paroda vadinosi „Labas rytas, mano angele“?..

Mūsų paroda skirta Tarptautinei vaikų gynimo dienai, todėl angelai kuo puikiausiai tiko. Ši mintis patiko ir vaikams. Į parodą atbildėjo aštuoniese su direktore Jūrate Čečetiene. Iškart puolė dairytis savųjų kūrinių. Suradę neslėpė džiaugsmo: krykštavo ir visiems rodė. 
Tiesa, buvo ne vien angelai. Ta patirtis, kurią įgijau dirbdama su negalią turinčiais vaikais, man atvėrė kitokį pasaulio suvokimą, kad angelais gali būti ir gėlė, ir namas, ir drugelis, ir laivelis. Kad gražios būna ne vien aiškios ir tiesios linijos…
Labiausiai sujaudino tai, kad vaikai karpė ne sau, žinodami, kam dovanos. Daugelis net prašė užrašyti linkėjimus, dažniausiai – „Meilės gyvenime“.

Mes puikiai susikalbėjome, dažniausiai – šypsenomis, kurios pasako daugiau nei žodžiai. Jie tokie nuoširdūs! Tų šypsenų ilgam nepritrūksiu, dar ir kitiems išdalysiu.

Emociškai turbūt buvo nelengva dirbti su likimo nuskriaustais vaikais?..

Buvo jaudulio. Sunku neišsiduoti ir dėtis, kad nepastebi vieno ar kito negalios. Spaudė širdį. Pamenu, vos sulaikiau ašaras, kai vienam vaikui daviau žirkles į dešinę ranką, o pasirodo, jis valdo tik kairiąją. Turėjau jam atstoti tą antrą rankutę: palaikyti lapą popieriaus, pasukti, prispausti ir dar padrąsinti, kad jis kairiąja gražiai kirptų. O kirpo gražiai.
Kiekvienas, iškirpęs savo paveikslėlį, imdavo atvirai džiaugtis, šaukti iš laimės. Ar nesutriktumėte, jei pribėgusi penkiametė mergytė padovanotų savo karpinuką, išbučiuotų ir apglėbtų taip, kad, rodos, nebepaleis niekada?! Tik vėliau sužinojau, kad tik keletą šio pensiono vaikų ateina kas nors aplankyti...

Vaikams kiekvienas svečias – tarsi stebuklas?..

Esu tikra, kad pensionate jie labai mylimi. Ir dėmesio jiems netrūksta, tačiau  svečiai čia laukiami. Ir bendrauti vaikai nori ir moka. Nors kalba ne visi, stulbina išraiškingumu – akių, garsų, šypsenų ar gestų kalba. Mes puikiai susikalbėjome, dažniausiai – šypsenomis, kurios pasako daugiau nei žodžiai. Jie tokie nuoširdūs! Tų šypsenų ilgam nepritrūksiu, dar ir kitiems išdalysiu.
Neklausiau vaikų gyvenimų istorijų. Nemanau, kad turiu teisę. Vadinu juos savo draugais, gerbiu ir labai branginu šią pažintį kaip dovaną. Gal angelų?..
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt