Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kai man buvo 16 metų: Justė Zinkevičiūtė mėgavosi vaikinų dėmesiu, bet rimtai draugauti nenorėjo

Justė Zinkevičiūtė paauglystėje ir dabar
Asmeninio albumo nuotr. / Justė Zinkevičiūtė paauglystėje ir dabar
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Vajėzau, buvau toks geras vaikas, kad dabar net gaila“, – bendraudama su Žmonės.lt apie praeityje likusius paauglystės metus nesyk pakartoja aktorė Justė Zinkevičiūtė. Vis dėlto įdėmiau pagalvojusi prisimena – visko buvo: ir cigarečių dūmų, ir akiplėšiškų replikų mokytojams.

Vaikystėje velnių priėdusi J.Zinkevičiūtė paauglystės metais nurimo – nebekrėtė išdaigų, neberengė pasalų. „Manau, kad mano tėvai dėl manęs niekad neturėjo problemų – paauglystėje buvau geras vaikas. Kitaip buvo jaunesniame amžiuje – iškrėsdavau šunybių ir apkaltindavau brolį. Matyt, viskas pasikeitė prasidėjus brendimui – tapau labai rami, visai nemaištavau“, – prisimena aktorė.

Mokykloje ji buvo aktyviai pasinėrusi į organizacinę veiklą: „Mokykloje be manęs nevykdavo nė vienas renginys. Jei tik išpuldavo koks karnavalas ar šimtadienis, aš privalėdavau dalyvauti. Turbūt tuo ir buvau išskirtinė – žinoma buvau ne dėl iškrėstų pokštų, bet dėl organizacinės veiklos.“

J.Zinkevičiūtė jautėsi populiari, atpažįstama. „Nidoje visi visus pažinojo – mokykloje buvo gal tik 300 mokinių. Visgi man atrodo, kad mokykloje aš ir draugės būdavome tos fainos merginos – eidavome nosį iškėlusios, berniukai paskui skubėdavo...“ – juokiasi aktorė.

Tiesa, labiau nei paauglystėje ji berniukams patiko būdama pradinukė: „Iki ketvirtos klasės buvau ta mergaitė, kurią mylėjo visi berniukai – su suknele, kaspinu ant galvos, gera. Po to, matyt, berniukams ėmė patikti kitos.“

Vyresnėse klasėse draugauti su vaikinu J.Zinkevičiūtei atrodė tabu. „Visi vaikinai man atrodė kaip broliai – susikibusi už rankučių nevaikščiojau nė su vienu. Galbūt tai jie į mane žiūrėjo kitaip... Matyt, buvau išlaikyta mergina“, – svarsto ji.

Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje

Tačiau pasimatymų paauglystėje vis tiek buvo: „Dėmesio gaudavau. Lyginant su dabar – net labai daug. Tikrai nebuvo kuo skųstis: į mane žiūrėdavo ir vyresni, ir jaunesni. Būdavo tų pasimatymų – eidavome su riedučiais pasivažinėti, prie jūros... Buvo toks vienas vaikinas, kuris su tėvų mašina atvažiuodavo, pavėžindavo.“

Pirmąkart J.Zinkevičiūtę vaikinas pabučiavo, kai šiai buvo 16 metų. „Tai įvyko Nidoje, kažkur pamaryje. Atsimenu, kad buvo labai romantiška. Dabar tas vaikinas – labai gražus vyras. Tik tuo bučiniu viskas ir baigėsi – nenorėjau tęsti jokių draugysčių, nes visad suvokiau, kad tai – trumpalaikis dalykas. Ir dabar gyvenime savęs nedalinu. Gal tai – tėvų nuopelnas?“ – svarsto ji.

Priešingai nei daugelis, J.Zinkevičiūtė paauglystėje nedorais darbeliais nepasižymėjo, tačiau klaidžiais takeliais vis tiek pavaikščiojo. „Taip, kad grįžčiau namo išgėrusi ir įvirsčiau pro duris, tikrai nebuvo. Tačiau šampano, „Mix‘o“ paragaudavome. Kažkada net mamai sakiau, kad ji galėtų džiaugtis tuo, kad namo taip niekad ir neparėjau neblaivi“, – juokiasi aktorė.

Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje

Pirmąkart ji užsirūkė būdama 16-os. „Prisimenu, įtrauki dūmą, išpūti, o po to sukramtai visą pakelį gumos, kad tėvai neužuostų. Tai, kas uždrausta, visada labai traukia“, – įsitikinusi ji.

Vis dėlto kas miesto vaikui atrodo paprasta gauti ir išbandyti, provincijoje augančiam yra daug sudėtingiau. „Kai augi Nidoje, daug kas atrodo kitaip. Visad sakydavau, kad užaugome tarytum apgaubti labai gražaus burbulo – apsaugoti nuo to, kas miestų vaikams buvo labiau pasiekiama. Cigaretės Nidoje vaikas nenusipirks – jei kokioje parduotuvėje pabandys, mama sužinos iškart. Mus varžė rėmai“, – sako J.Zinkevičiūtė.

Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Justė Zinkevičiūtė paauglystėje

Nors save atsimena kaip gerą ir pavyzdingą mergaitę, būdavo, kad ir ragus tekdavo parodyti: „Jei man kažkas nepatikdavo, tai ir pasakydavau. Riebią frazę galėdavau mesti net mokytojai, tačiau tik tokiu atveju, jei kažkas mane paliesdavo asmeniškai, įžeisdavo. Prisimenu, viena mokytoja pasakė man kažką panašaus į tai, kad vien grožiu gyvenime nieko nepasieksiu. Susinervinusi atsakiau, kad ir ji be grožio nieko ypatingo nepasiekė.“

Prisimindama paauglystės metus J.Zinkevičiūtė negaili pagyrų tėvams – tikina visada sulaukusi jų supratimo, palaikymo, rūpesčio. „Esu dėkinga savo tėvams. Pavyzdžiui, jei ryte atsikėlusi jausdavausi blogai ar būdavau prastos nuotaikos, mama man leisdavo neiti į mokyklą. Žinoma, tuo nespekuliuodavau. Tėvai su manimi ir broliu nuo vaikystės elgdavosi kaip su suaugusiais. Mes buvome viskuo aprūpinti“, – sako ji.

Dabar paauglystės periodą išgyvenantiems jaunuoliams J.Zinkevičiūtė skiria savo patarimus: „Viskas praeina. Tai, kas vienu metu atrodo neįmanoma, yra laikina. Gyvenime būna ir sudėtingiau. Kiekvienas turėtų prisiminti, kad mokyklos laikai – patys geriausi gyvenime.“

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Justė Zinkevičiūtė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Justė Zinkevičiūtė
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt