Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijonas Mikutavičius ir Deividas Meškauskas. Mylimi

Marijonas Mikutavičius ir Deividas Meškauskas
Gedimino Žilinsko („GedasStudio.com“) nuotr. / Marijonas Mikutavičius ir Deividas Meškauskas
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jie scenoje moka prikaustyti dėmesį – vienas dainomis ir nuoširdumu; kitas šokiais ir temperamentu. Abu dažnai patenka į paparacų spąstus. 40-metis Marijonas Mikutavičius ir septyniolika metų jaunesnis Deividas Meškauskas – kuo jie skirtingi ir kuo panašūs?

Marijonas apie...

...permainas. „Kaip ne kuriai kitai, mano kartai reikėjo iš esmės paneigti senus stereotipus ir įtvirtinti naujus. Mūsų tėvai buvo suformuoti sovietinės sistemos: prisitaikyk, gyvenk kaip visi, bijok išsišokti ir nepasitikėk savimi. O mes atėjome ne tik sugriauti Berlyno sienos, bet ir įrodyti, kad esame laisvi savo vidumi, kad esame ne minios produktai, bet individualybės. Sovietinę literatūrą pakeitė Jerome’as Salingeris, Jackas Kerouacas, Hermannas Hesse. Kai nustojome nebebijoti būti nuodėmingi ir laisvi, susidūrėme su tam tikra tėvų priešprieša. Jutau, kaip beviltiškai slystam jiems iš rankų... Vakarietiškas rokas mane veikė labiausiai, ypač grupės „AC/DC“, „Iron Maiden“ – tie piktieji „velniai“, fašistuojantys pankai. Skanduoti diskotekose nacių pasisveikinimą „Sieg Heil“ atrodė žiauriai kieta ir maištinga, jau nebebijant saugumo. O erotiniai vakarietiški žurnalai, parvežti įtakingų ir sovietų valdžiai lojalių dėdžių ar tetų? Nušiurusiais viršeliais, juos paslapčia vieni iš kitų graibstyte graibstydavome mokykloje. Kaip ir pornografinius vidiakus – tai buvo nuostabus gėris! Taigi apakinti Vakarų „blizgučių“, neoninių šviesų, kuriančių jausmingo ir juslingo pasaulio erdvę, pasidavėme šiek tiek bauginamai, bet žiauriai patraukliai atmosferai.“

Deividas apie...

...namų idilę. „Nors mudviejų su jaunesniuoju broliu Donatu tėvai pernelyg nelepindavo ir visada teigdavo, kad dvasinės vertybės yra aukščiau materialių, vis dėlto moderniais dalykais buvome apsirūpinę, o mobilusis telefonas, kompiuteris, akvariumas ir mano silpnybė – dviratis buvo ta aplinka, kurioje augau. Aišku, kokybišką dviratį, tokį, apie kurį svajojau, nusipirkau jau pats užpernai, gavęs solidesnį koncertų honorarą. Kaip ir daugelis aštuoniolikmečių, turėjau dar vieną svajonę, kuri netrukus išsipildė: baigęs vidurinę ir įstojęs į kolegiją, gavau iš tėčio dovanų automobilį – nediduką „dušimtinį“ „Rover“, plačiais ratais, tamsiais stiklais. Jo salone įsirengiau gerą muzikos aparatūrą. Tokiu įvaizdžiu atitikau dažną pirmakursį vaikiną. Turiu ir kitą nedidelę silpnybę, kurią suformavo sportinių šokių aplinka: šiek tiek domiuosi mada, tad jaučiu malonumą įsigyti kokį nors įdomesnį drabužį. Šiuo metu svajones įgyvendinu taupydamas – taip nusipirkau kavos aparatą. Atvažiavęs gyventi ir studijuoti į Vilnių, švaisčiausi pinigais labiau nei dabar, kai jau solidžiau uždirbu. O taupymo metodas itin paprastas: ne į banko kortelę, nes ji, kai neturi grynųjų, – pati didžiausia pagunda išleisti, bet į taupyklę kasdien įdėk tam tikrą sumą ar koncerto honorarą (pragyventi stengiuosi iš pedagoginės veiklos) – ir jau po kurio laiko pamatysi, kad esi pajėgus įsigyti gerą pirkinį (taip televizorių „Šilelis“ pakeičiau į kur kas modernesnį) ar kelionę. Bet... pokalbiai apie pinigus, naujus pirkinius nėra mano artimų žmonių rato pagrindinės temos.“

Plačiau naujausiame žurnale „Laima“

„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt