Jūsų mokytojai sako, kad turite Dievo dovaną, ir pranašauja tarptautinę operos dainininko karjerą. Ko reikia, kad būtum pastebėtas?
Kad būtum pastebėtas užsienyje ir kviečiamas dainuoti operos scenose, vien talento neužtenka. Žinoma, be gero balso nieko nepeši, bet daug lemia ir sėkmė (atsidurti laiku ir vietoje), ir kontaktai bei pažintys, ir užsispyrimas, ir sceninė išvaizda. Svarbiausia – turėti profesionalią agentūrą, kuri „pramušinėtų“ kelius.
Šią vasarą Šveicarijoje, dainuojantį operoje „Anna Bolena“, mane pastebėjo italai. Operų premjerose lankosi muzikos agentai, kurie ieško naujų talentų. Beje, sulaukiau ne vieno kvietimo. Susidomėjo ne tik italai, bet ir vokiečiai. Dalyvavau net šešiose perklausose Vokietijoje, taip pat dusyk Vienoje. Tačiau kol kas viskas vyksta debatų, kontraktų peržiūrėjimo ir susirašinėjimų lygiu.
Sklando gandai, kad kai tik baigsis TV projektas „Kviečiu šokti“, kuriame dalyvauja jūsų žmona, išvyksite į užsienį. Gal net visam laikui?
Manau, kiekvieno operos solisto svajonė yra dainuoti garsiausiose operos scenose: Metropoliteno, La Scalos, Kovent Gardeno ir kt. Norėčiau ir aš sudainuoti, pabūti, bet... grįžti. Žinau, kad niekada negalėčiau visą laiką gyventi užsienyje, nes čia mano namai, mano šaknys.
Šią vasarą tris mėnesius su žmona keliavome po Europą. Prisipažinsiu, kai nusileido lėktuvas Lietuvoje, man norėjosi griūti ant žemės ir ją pabučiuoti. Nenoriu skambių žodžių, bet išties esu savo šalies patriotas. Kaip ir mano senelis. Jis sovietmečiu buvo persekiojamas, tačiau nepalūžo.
Išgarsėjote kone per vieną dieną. Ar dažnai susimąstote, kad esate gimęs su marškinėliais?
Na, gal ne per vieną dieną, bet tikrai per stulbinamai trumpą laiką. Pelnyti populiarumą ir tapti žinomam per pusmetį – tikras stebuklas. Visada sakiau, kad televizija yra labai galinga. Daugelį talentingų atlikėjų Lietuva pažino būtent iš žydrojo ekrano. Ne vienas mano mokytojas taip pat perėjo tuo keliu, pradėjo nuo estradinės muzikos.
Man tai buvo ir didelis išbandymas, kad neužmigčiau ant laurų. Tave išmeta aukštai, staiga, taigi nemaža rizika žnektelėti iš padebesių ant žemės. Ypač kai tau tik dvidešimt su trupučiu. Juolab kad prieš atėjimą į televiziją mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Visomis prasmėmis. Finansine taip pat. Kad ir kaip būtų liūdna, išgarsėjau per TV projektą, bet kitu atveju galbūt sėkmė nebūtų taip greitai nusišypsojusi. Tai man suteikė ir nemažai patirties. Kartais iš tiesų pagalvoju, kad fortūna man palanki.
Jūs visada, taip pat ir TV projekte „Kelias į žvaigždes“, atrodėte brandesnis už bendraamžius...
Manau, mamos netektis paauglystėje pakeitė požiūrį į daugelį dalykų, privertė greičiau suaugti. Iš nerūpestingo paauglio pernelyg greitai virtau seniu (juokiasi). Skausmas, sunkumai užgrūdina, o jų mano gyvenime per akis. Kai tau šešiolika, labai lengva pasiklysti gyvenimo labirintuose. Ko gero, tapti tuo, kuo esu dabar, padėjo sveikas protas ir mamos įskiepytos vertybės. Ji visada mokė padėti kitiems nesitikint jokios naudos sau.
Dabar mama jumis didžiuotųsi. Tokį nuostabų balsą paveldėjote iš jos?
Manau, kad taip. Turbūt tai – genai, nes ir mano seneliai, ir proseneliai, ir mama – visi buvo balsingi. Senelis labai gražiai skambino pianinu ir tapė.
Neseniai dalyvavote TV laidoje „Dainuok, jei gali“. Nepabūgote dėl kilnaus tikslo ar esate aštrių pojūčių mėgėjas?
Turbūt lėmė ir viena, ir kita. Visą savo gyvenimą pavadinčiau labai ekstremaliu: paauglystėje esu šokęs parašiutu, išbandęs alpinizmą ir net per parą nubėgęs 100 kilometrų. Pamenu, paskui visą savaitę negalėjau paeiti, baisiai skaudėjo kojas.
„Kartais pagalvoju, kad išties esu laimės kūdikis. Per keletą metų man pavyko pasiekti tiek, kiek kitiems nepavyksta per visą gyvenimą. Buvo daug atsitiktinumų, kuriuos pavadinčiau likimu.“
Ar tiesa, kad kol atradote savo kelią, ilgai blaškėtės tarp molberto, mikrofono ir vienuolyno celės?
Buvo laikas, kai ketinau tapti vienuoliu. Tokios mintys buvo užplūdusios netekus mamos. Ji mirė savaitę prieš mano šešioliktąjį gimtadienį. Laimė, nuo šios minties atkalbėjo artimieji. Mane užaugino močiutė, nes tėvo iš viso nepažinojau. Jis mus paliko netrukus po mano gimimo.
Jūsų balsas – Dievo dovana.. Turbūt jį saugote labiau nei kreditinę banko kortelę?
Ne, jeigu imsiu jį labiau saugoti, tik išlepinsiu. Nevynioju kaklo šiltais šalikais net vėsiu oru. Tegul grūdinasi. Nors apskritai dainavimui Lietuva – netinkama šalis. Šiauriečių netgi balsai skiriasi nuo šiltesnių kraštų gyventojų, nes įtakos turi klimatas. Pas mus drėgna, šalta, o tai balso stygoms nėra gerai.
Ką turėjote omenyje sakydamas, kad šiuo metu jūsų balsas tinkamas lyrinėms partijoms?
Aukšti vyriški balsai bręsta maždaug iki trisdešimt trejų metų amžiaus. Dainavimą galima palyginti su kultūrizmu. Tik mano atveju vystosi ne kūno, o balso stygų raumenys (šypsosi). Po centimetrą, pamažu. Su metais balsas keičiasi, tvirtėja. Būdamas dvidešimt devynerių, negalėsiu dainuoti taip, kaip sulaukęs keturiasdešimties. Laukiu nesulaukiu, kada mano balsas bus tinkamas dramatiškesniems vaidmenims. Na, o kol kas jis tinka lyrinėms partijoms. Tenorai visą gyvenimą dainuoja apie meilę. Dėl to sakoma, kad jie yra it mirštančios gulbės.
Daugelis žmonių skundžiasi, kad Lietuvoje talentai yra neįvertinami, jiems čia nėra perspektyvų...
Manau, kad tikrieji talentai yra įvertinami ir pas mus, bet tikrai ne finansine išraiška. Ko norėti, nes Lietuva – gana maža šalis ir ne tokia turtinga, kad galėtų mokėti didelius honorarus atlikėjams (jie daug mažesni nei Europoje).
Aš asmeniškai labai skųstis negaliu, nes ir Lietuvoje nemažai dainuoju, koncertuoju. Laukia vaidmuo operoje „Meilės eliksyras“. Taip pat atlieku partiją premjeriniame spektaklyje „Oneginas“, kurį pastatė garsus Maskvos režisierius. Vos visur spėju, net turėjau imti akademines magistrantūros atostogas. Džiugu, kad dėstytojai supranta ir palaiko. Vakarais nesėdžiu prie televizoriaus, o mokausi tekstus italų kalba. Laukia pasirodymai, o sausį – sesija akademijoje.
Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Žmona nepyksta, kad jai skiriate per mažai dėmesio?
Nepyksta. Tam ir yra šeima, kad palaikytų ir prisitaikytų vienas prie kito. Dėl to problemų nekyla. Erika supranta, kad šeimos gerovė priklauso nuo to, kaip man seksis karjera užsienyje. Ji serga už mane, aš – už ją. Be to, mums daug pramogų ir nereikia. Abiem smagiau jaukiai praleisti vakarą dviese prie žvakių. Norisi pabūti ramiai, nes mano gyvenimas ir taip yra nesibaigianti pramoga: scena, furšetai, koncertai, muzika...
Turbūt labai sergate už žmoną. Per pirmąjį jos pasirodymą TV šokių projekte net nubraukėte ašarą...
Aš ja labai didžiuojuosi ir beprotiškai palaikau, kad išdrįso, nugalėjo save ir įgyvendino vaikystės svajonę. Nors scenoje atrodo pasitikinti, žinau, kad jai reikia peržengti per save, nes nėra tokia drąsi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Erika – puiki aktorė. Žaviuosi jos stiprybe ir užsispyrimu. Ji keičiasi tiesiog akyse, nes matau, kad šokių aikštelėje save išreiškia šimtu procentų.
Erika puikiai susišoko su Andriumi. Jis – šaunus žmogus, nuo šiol yra įtrauktas į mūsų šeimos draugų sąrašą.
Ar jūs pats sutiktumėte dalyvauti panašiame šokių projekte?
Mane kvietė ir jau keturis kartus atsisakiau. Tik dėl to, kad stinga laiko. O šiaip mielai eičiau į tokį projektą, nes tai padeda ugdyti valią ir ištvermę. Gyvenime praverčia ir yra naudinga kiekviena patirtis.
