Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Metas krautis lagaminus“

Živilė Gerulaitienė
Asm. albumo nuotr. / Živilė Gerulaitienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Pokalbiai apie keliones mūsų namuose dažniausi. Kai jie ima varginti aplinkinius, aišku, kad metas krautis lagaminus“, – švyti fotografė, keliautoja ir pirmosios savo knygos „Tolima. Artima“ autorė Živilė Gerulaitienė. Aistra keliauti užsikrėtusi moteris penkerius metus su šeima gyveno Afrikoje, bet grįžo namo ilgesio genama. Tik nežinia, kiek ilgam, nes fotomenininkės mintyse vėl kelionė. Šįkart – į kalnus.

Daugelis tik svajoja, o jūs drąsiai mėgaujatės kelionėmis ir netradiciniu gyvenimo būdu. Galėtumėte prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo?

Tolimosios kelionės įsibėgėjo prieš dvylika metų, kai po ypač sėkmingo jubiliejinių koncertų turo su grupe „Dinamika” (tuo metu buvau jos vadybininkė) išvykome pailsėti į Tailandą. Iki tol buvau keliavusi tik po Rytų ir Vakarų Europą. Viešėdama Tailande supratau, kad galėčiau daug ką paaukoti dėl galimybės išvysti dar keletą egzotiškų kraštų.
Grįžę iš Tailando, po trijų mėnesių su kolektyvu iškeliavome į JAV. Pamaniau, jeigu jau vykstu taip toli, kodėl nesuderinus darbo su pažinimu, ir pailginome viešnagę. Tačiau Amerika mane labai nuvylė: paneigė visus apie ją, svajonių šalį, susikurtus mitus.

Kodėl atsisakėte darbo su „Dinamikos“ kolektyvu?

Per devynerius darbo metus su grupe patyriau neįtikėtinos šlovės laikotarpį, o kolektyvą palikau, kai nutekėjau į Klaipėdą ir vienas po kito gimė du vaikai... Laikas, praleistas su „Dinamika“, pats linksmiausias ir nerūpestingiausias mano gyvenime.

Kaip „atradote“ Afriką ir kas nulėmė jūsų apsisprendimą joje apsigyventi?

Pirmą kartą į Pietų Afrikos Respubliką, Keiptauną, nuvykome 1999–aisiais. Leidžiantis lėktuvo trapu įkvėpus oro, apėmė jausmas, lyg čia jau būčiau buvusi. Iki tol nė viena šalis nebuvo suviliojusi taip, kad norėtųsi likti joje gyventi. Pietų Afrikoje ši mintis kilo vos penktą kelionės dieną!

Viską palikote ir išvažiavote. O kaipgi užtikrintumo jausmas?

Ne veltui sakoma, kad tie, kas nerizikuoja, negeria šampano. Be jokios abejonės, yra daug saugiau kiekvieną dieną eiti į darbą, gauti nustatytą atlyginimą. Gaila, bet tada labai dažnai nelieka pinigų tam šampanui ir galimybei keliauti… Mes rizikavome. Gyvendami Afrikoje nedirbome, vertėmės iš Lietuvoje paliktų verslų.

Kaip jus priėmė vietiniai?

Dėl tautinės ir rasinės įvairovės Pietų Afrika vadinama vaivorykštės šalimi. Manau, kad būtent todėl ten nuvykęs nesijauti svetimas. Negana to, jie įpratę prie to, kad kitatautis nemoka angliškai, nors kažkodėl jau gyvena jų šalyje. Įsikurdami sulaukėme didelės pagalbos iš vietinių, netgi vaikų. Kai nusipirkome namą, po kelių dienų atėjo buvusių šeimininkų draudimo agentas ir pasiūlė savo paslaugas. Atsisakėme, tai jis sako: „Na, tada tiesiog būkime draugais, gal galėčiau jums kuo nors padėti?“ Ar įmanoma patikėti, kad taip paprastai „susitarę“ draugauti ir draugavome visus tuos penkerius Keiptaune praleistus metus?! Išvykstant jis pusiau juokais, pusiau rimtai perspėjo, kad tas, kuris yra kvėpavęs Afrikos oru, negali ilgai išbūti kitoje vietoje ir visada sugrįžta (šypsosi).

Kiekvieną naktį nerimaudavau, kad į namus neįsibrautų vagišiai. Ne dėl turto. Dėl smurto, prievartos galimybės.

Ar tiesa, kad jūsų šeima PAR patyrė tam tikrų sunkumų?

Po dvejų metų, praleistų Keiptaune, vyras dėl naujų investicijų ilgiau nei metus užsibuvo Lietuvoje. Mes su vaikais likome vieni. Kiekvieną naktį nerimaudavau, kad į namus neįsibrautų vagišiai. Ne dėl turto. Dėl smurto, prievartos galimybės. Įsivaizduokite, kaip pasijutau, kai vieną naktį įsijungus signalizacijai išėjau iš miegamosios namo dalies ir pamačiau atlapotas laukines vidinio kiemo duris... Esu drąsi, bet tą akimirką suakmenėjau, juolab kad tuo pat metu kažkas stipriai pabeldė į langą. Ačiū Dievui, tai buvo apsaugininkai.
Po tos nakties beveik metus su vaikais miegojome užsirakinę viename kambaryje. Kiekvieną dieną prisigalvodavau vis naujų „apsaugos“ priemonių – po lova turėjau peilį, dujų balionėlį, galiausiai kampe pastačiau dar ir sūnaus kriketo lazdą. Keiptauniečiai tokį nuolatinio nesaugumo jausmą priskaičiuoja prie mokesčių, kuriuos reikia mokėti gyvenant šiame nuostabiame mieste. Taigi teko susimokėti ir man.

Galėtumėte palyginti buitį ir kainas gimtojoje šalyje ir Afrikoje?

Didžiausias skirtumas tas, kad didžioji dauguma pietų afrikiečių patys netvarko savo namų. Juos prižiūri juodaodės namų šeimininkės: lygina, gamina valgį, vedžioja šunis, prižiūri vaikus, saugo namus. Kam tai nepriimtina, galima išsikviesti švaros komandą, kurį penkių kambarių namą išblizgina per pusantros valandos. Kartą per savaitę apsilankančio šio švaros desanto paslaugos per mėnesį kainuoja maždaug 180 litų.

Afrikoje maždaug trečdaliu mažesnės maisto ir drabužių kainos, nėra didžiulių sąskaitų už patalpų šildymą, tačiau jas beveik atsveria suvartoto vandens kaina. Pigesnės ir kosmetologų paslaugos, bet jei neturi draudimo, be galo brangios medicinos paslaugos. Susirgus gripu ar bronchitu, gydymas ir vizitas pas gydytoją kainuoja daugiau nei 250 litus.
Pigesnis ir nekilnojamasis turtas. Už tokią pačią kainą Lietuvoje galima nusipirkti standartinį butą miegamajame kvartale, o Afrikoje – butą su vaizdu ir saulėlydžiais ant vandenyno kranto.

Vis dėlto po kelerių metų grįžote namo?

Grįžome, nes be artimųjų buvo ilgu. Tiesa, į Lietuvą parvykdavome du kartus per metus, bet to nepakako. Gyvendama ten savo kailiu patyriau, kad būti vienam liūdesyje yra daug lengviau nei džiaugtis laime vienam. Laime reikia dalytis, tokia jos esmė, o ten tiesiog nebuvo su kuo.

Nesibaiminate, kad tiek daug keliaudama atimate iš savęs ir vyro sėslaus gyvenimo galimybę: karjerą Lietuvoje ir pan?

Nė iš tolo nesame panašūs į karjeristus. Galima darbuotis ir būti įdomiam bei geram žmogui neužimant jokio skambaus posto. Mano manymu, būtent karjeros siekimas – vienintelis dalykas, kuris nesiderina su kelionėmis ir laisvais darbų grafikais.

Į keliones su jumis išsirengia ir vaikai?

Kol gyvenome Lietuvoje, net mintis nekildavo vežtis vaikus į tolimas keliones, kurias renkamės – ilgi dažni skrydžiai, intensyvus pažinimas ir labai mažai poilsio. Tokį tempą vyras vos atlaiko, vaikams būtų per sunku, todėl jie likdavo namuose arba su močiutėmis. Tik kai persikėlėme gyventi į Pietų Afriką vaikai ėmė keliauti kartu, vos ne kasdien įveikia po 500 km. Vaikai – šaunūs pakeleiviai, todėl ir savo knygą dedikavau jiems. 

Egzotiškos kelionės – brangus malonumas, bet tai jūsų nestabdo?

Egzotiškos ir tolimos kelionės visais laikais buvo gana brangios. Tai – prioritetų klausimas. Žmonės puikiai žino, kas jiems suteikia daugiau džiaugsmo: komfortiška buitis ar kelionės. Na, kad ir mes neturime nei gražaus erdvaus namo, kurio nuotraukos blizgėtų dizaino žurnalų puslapiuose, nei prabangaus automobilio, kurį išvydę atsisuktų pėstieji. Nesakau, kad to nesinorėtų. Tiesiog kelionių visada norėjosi labiau!

Mano manymu, būtent karjeros siekimas – vienintelis dalykas, kuris nesiderina su kelionėmis ir laisvais darbų grafikais.

Kokią kelionę planuojate artimiausiu metu?

Planuoju sunkią kelionę į bazinę Everesto stovyklą (5360 m), esančią Nepale. Tai – puiki proga pabūti Himalajų kalnuose. Manau, bus nuostabu, tačiau kol neturiu pakeleivio, kuris vyktų drauge, nes... tie, kas turi pinigų, nenori taip vargintis, o tie, kas nori kopti, negali sau to leisti, yra varžomi finansų...

Po kiek laiko sėslaus gyvenimo pajuntate poreikį vėl kelti sparnus? 

Mano sparnai kelionei visada pakelti. Tobula keliauti keturis kartus per metus. Liūdna, jei namuose tenka užsilikti ilgiau nei šešis mėnesius.

Pagalvojate, kaip ir kur gyvensite užauginę vaikus?

 Jei viskas išliks taip, kaip yra dabar, dalį metų norėčiau gyventi Keiptaune, dalį – Namibijoje, vandenyno pakrantėje, netoli nuo Valvis Bay, o kitą dalį – mažame Gelgaudiškio mietelyje, kuriame užaugau. 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Temos Fotografija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt