Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neringa Nekrašiūtė: lengvų vaidmenų nebūna

Neringa Nekrašiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Neringa Nekrašiūtė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šią savaitę televizijos eteryje pasirodė dar vienas lietuviškas serialas „Jausmų miestas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorė Neringa Nekrašiūtė (24 m.). Kadaise Laimos Lapkauskaitės vadovaujamame chore „O lia lia“ dainavusi nuolat besišypsanti mergaičiukė dabar herojės Saulės lūpomis papasakos dramatišką jaunos merginos iš provincijos istoriją.

Kauno valstybinio teatro aktorė po didžiojo debiuto televizijoje teigia sulaukusi palaikymo ir teigiamų atsiliepimų ir tikisi, jog šis televizinis etapas – tik vienas profesinės karjeros laiptelis.

Kokių atsiliepimų sulaukėte pasirodžius pirmosioms serijoms?

Dar vis gaudom atsiliepimus, nes viskas dar šviežia. Viena draugė sakė, kaip mes Lietuvėlę taip parodom, lyg čia vien tik alkoholikai ir nusikaltėliai gyventų. Tokį įspūdį draugė susidarė iš pirmos serijos. Aš sakau „palauk, dar viskas bus gražu ir šviesu...“
Iš mano personažo draugai kartais juokiasi, traukia per dantį. Šiuo metu didelio dėmesio sulaukiu – pasirodžiau televizijoje, buvo daug straipsnių, todėl draugai ir atkreipė dėmesį. Man dėmesys nelabai patinka – aš mieliau pabūčiau kitoje kadro pusėje, bet kadangi darbas yra mylimas, tai tenka ir ši dalis... Man maloniau kurti vaidmenį, repetuoti, o visi interviu, televizija – nelabai...

Ar nebuvo dvejonių prieš imantis šio vaidmens?

Jų būna visada. Tačiau šįkart iš karto intuityviai pasirašiau avantiūrai. Tokia mano profesija – rizikuoti tenka dažnai. Pasiūlymus reikia priimti drąsiai ir dirbti atsidavus. Vieni girs, kiti – kritikuos – tai yra natūralu.
Šis serialas – melodrama, kuriai reikia aštrių įvykių, išgyvenimų: Saulė patiria tėvo prievartą, jos mama apsivagia... Lengvų vaidmenų nebūna. Mano personažas – skriaudžiamas, vėjo mėtomas, bet ateityje jis įgis daug patirties.

Vaikystėje, paauglystėje dainavote popmuziką. Dabar jums vėl tenka grįžti prie „popso“, tik šįkart – televizinio...

Taip, sulaukiau tokių komentarų, kad neva apsimetu, kad esu ne „popsistė“, o vaidinu seriale... Tam neturiu pasiteisinimo. Taip, toks yra serialo žanras, ką padarysi, bet man, kaip aktorei, tai yra labai gera patirtis. Dainavime aš pasisėmiau patirties iš popmuzikos, man jau reikia eiti toliau, noriu dainuoti rimtesnę muziką, o vaidyboje aš to dar nepatyriau. Tikiuosi, kad toliau pakilsiu aukščiau. 

Ar pati esate serialų mėgėja?

Buvo metas, kai rudenį, žiemą turėjau daug laisvo laiko, tai žiūrėjau „Nusivylusias namų šeimininkes“. Labai pavėlavau – visi draugai tą serialą jau daug metų žiūrėjo ir aptarinėjo. Man buvo labai įdomu. Šiaip beveik nežiūriu televizijos – toks mano darbas, kad laisvo laiko visai nebelieka. Namuose Kaune net neturiu televizoriaus. Žinoma, viena akimi žiniasklaidoje seku, kaip sekasi mano kolegoms, kaip jie vaidina.

Ar nebaisu, kad „Jausmų miestas“ pasimes lietuviškų serialų gausoje?

Nebaisu. Serialas tam ir kuriamas, kad atrastų savo žiūrovą. Gyvenam greitoj visuomenėje, turime daug laidų, daug serialų, daug žvaigždžių... Andy Warholas sakė, kad viskas taip pagreitės, jog ateityje būsime populiarūs tik 15 minučių. Galbūt po mėnesio atsiras naujų veidų, naujų serialų.

Kaip jūsų kolegos iš Kauno valstybinio teatro reagavo, kai priėmėte pasiūlymą vaidini seriale?

Palaikė. Visi aktoriai yra įgiję panašios patirties, daug kolegų irgi filmuojasi. Susitinkame, visi domisi, kaip man sekasi, ar nepavargstu. Kartais pašmaikštauja, paerzina: „na, žvaigžde“... Sakau: „baikit, baikit, viskas greitai baigsis“...

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Neringa Nekraaiūtė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Neringa Nekrašiūtė

Kur sunkiau – teatre ar televizijoje?

Televizijoje viskas nauja, dar iki galo neperprantu specifikos. Analizuoju, kas pavyksta, kas – ne. Neįmanoma išvengti įtampos, susikaustymo. Man reikia geros sveikatos ir energijos, nes kas dieną reikia daug dirbti – tai yra sunkiausia.
Teatras yra gilesnis, išgyventas dalykas. Vaidinant seriale viskas vyksta paskubomis, o prieš teatro spektaklį būtina ramybė, susikaupimas.

Ką jums suteikia teatras?

Gyvenimo pilnatvę. Ten aš jaučiu save ir galiu būti tikra, būti savimi netgi vaidindama. Kažkada kalbėjau su drauge apie teatro magiją: gyveni pilką gyvenimėlį ir staiga gauni vaidmenį, jį sukuri, jį išgyveni. Teatras yra stebuklas, kuris leidžia bent dviem valandoms atsiriboti nuo savo gyvenimo, atsidurti visai kitame pasaulyje.

Daug kas sako, kad N.Nekrašiūtės vizitinė kortelė yra šypsena. Ar šypsotės ir kai būna sunku?

Taip yra, nieko nepadarysi – taip davė Dievas ir to negaliu atimti. Ar visą laiką šypsausi? Aišku, kad ne, mėgstu būti ir melancholiška. Būdama mažytė šypsojausi nuolat, buvau lyg saulės spindulėlis, o dabar yra šiek tiek kitaip – aplink rūpesčiai, darbas... Bet aplinkiniams stengiuosi kuo dažniau šypsotis – taip transliuoju save. Šypsausi ne dėl to, kad norėčiau ką nors papirkti, meilikauti, įsiteikti... Mano tokia natūra.

Tačiau jūsų mylimąjį, operos solistą Rafailą Karpį būtent jūsų šypsena ir papirko...

Taip, tik įdomu, ką dabar jis pasakytų (juokiasi). Gal ir graži ta mano šypsena... (juokiasi.)

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jums, dviem menininkams, turėtų būti sunku tilpti po vienu stogu...

Taip, išties būna sudėtinga susitikti (juokiasi)...

Jūs kartu jau beveik trejus metus. Rašytojas Fredericas Beigbederis gąsdina, kad būtent tiek ir trunka meilė.

Nežinau... Pažiūrėsim, gal taip ir yra (juokiasi).

Gyvenate tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Kauno. Ar tai neatsiliepia asmeniam gyvenimui?

Mes neturime asmeninio gyvenimo, mes turime profesiją. Šis mėnuo – repeticijų mėnuo, ruošiamės naujam Gyčio Padegimo spektakliui „JAH“. Nuo kovo 20 dienos nuolat būsiu Kaune, galėsiu įsigyventi į repeticijas, miestą, nebereikės blaškytis. Viskas mano gyvenime vyksta bangomis pagal tai, kaip susidėlioja darbai.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Neringa Nekraaiūtė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Neringa Nekrašiūtė

Savo namais vadinate Kauną ar Vilnių?

Sakau, kad yra Kauno namai ir Vilniaus namai. Dar yra ir mano gimtieji namai – Marijampolė. Vilniuje gyvenu su Rafailu, o Kaune – studentiškai su dviem kolegomis aktoriais.

Esate prisipažinusi, kad jūsų didžioji svajonė – toliau mokytis dainuoti.

Taip, tai man labai aktualu, tai – mano kraujyje. Planavau mokytis nuo rugsėjo mėnesio arba išvažiuoti į užsienį studijuoti iškart po magistrantūros, tačiau... Geriausia yra ne planuoti, o svajoti ir norėti, atsiradus galimybei – ir pasinaudoti. Dabar mano užimtumas yra didelis, bet nemanau, kad jis toks bus visada. Kai tik galėsiu vėl skirsiu laiko mokslams.
Mane be galo traukia klasika, opera – mano slapta aistra, aš ją myliu. Džiazinis dainavimas man taip pat labai patinka. Svarbiausia – mokytis. Jei žmogus yra gabus, imlus, talentingas ir darbštus pats likimas pakreips ten, kur reikia.

Ar nesigailite visą vaikystę ir paauglystę paaukojusi dainavimui?

Priimu tai kaip likimo dovaną. Nemanau, kad ši patirtis padėjo man greičiau subręsti už bendraamžius – aš esu nuolat savęs ieškantis žmogus. Laikas nuo laiko reikia išsigryninti save, išbraukti viską, ką turi ir pradėti iš naujo. Galbūt ateityje mesiu aktorystę, dainavimą ir pajusiu poreikį užsiimti visai kuo kitu.

Kur ateityje labiau save įsivaizduojate: teatre ar muzikoje?

Norėčiau save matyti ir muzikos, ir teatro scenoje. Visko norisi, kol esu jauna ir neištekėjusi: ir išvažiuoti į užsienį, pasistažuoti, pasimokyti...

Taigi vestuvių jūsų artimiausiuose planuose nėra?

Ne, dar per jauni esame. Ką tik prasidėjo darbai, jaunam žmogui pirma reikia įsikabinti į gyvenimą.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt