Pietinėje Japonijos dalyje, kur įsikūrusi Osaka, buvo jaučiamas žemės drebėjimas, tačiau didžiausi neramumai vyko šalies šiaurėje. Pirmadienį į Lietuvą grįžęs A.Mamontovas tautiečiams iš japonų siūlė pasimokyti drausmės ir disciplinos kovojant su stichine nelaime.
Kokios nuotaikos tvyrojo Japonijoje įvykus žemės drebėjimui?
Japonijoje nebuvo panikos nei tarp žmonių, nei žiniasklaidoje. Vietinė žiniasklaida rodė, kas vyksta, informavo, ką žmonės turi daryti, kur kreiptis, kaip sprendžiamos problemos. Buvo rodomi ir pačių žmonių nufilmuoti vaizdai iš įvykių vietos. Tačiau įsijungus CNN man pasidarė koktu: ten viskas buvo pateikiama su pasimėgavimu, su „užjaučiančiais“ veidais, su dramatiška muzika fone. Dėl tokio naujienų pateikimo sulaukiau išsigandusių namiškių skambučių. Vakarų žiniasklaida rodė, lyg Japonija buvo visai suniokota, nors suniokotas yra rytinis šiaurinės dalies krantas.
Visas pasaulis iš japonų turėtų pasimokyti, kaip reikia atlaikyti tokį stiprų smūgį. Pajutau didžiulę pagarbą tiems žmonėms: aplinkui nebuvo plėšimų, vagysčių, žmonės tiesiog stengėsi vienas kitam padėti. Visi buvo labai organizuoti ir žinojo, ką kiekvienas turi daryti. Jie tikrai nusipelno pagarbos dėl to, kaip visa tai ištvėrė.
Kaip pietinėje dalyje gyvenantys žmonės reagavo į neramumus šiaurėje?
Festivalis, kuriame aš dalyvavau, nesustojo, kaip ir visas šalies gyvenimas. Visi sekė įvykius, visiems buvo svarbu, bet niekas nedemonstravo, kaip pas mus įprasta, parodomojo liūdesio, skausmo. Visi suprato, kad jei bėgsi rėkdamas ar draskydamasis – tai nieko nepakeis. Japonai visada gyveno susispietę, šalia vienas kito, įpratę gerbti kito žmogaus erdvę, o toks gyvenimo būdas jiems išėjo į naudą – jie sugebėjo iš karto sutelkti pajėgas.
Ar pats jutote žemės drebėjimą?
Žemės drebėjimą jutau – jis buvo stiprus, pastatai siūbavo, bet niekas nesugriuvo – visa vietinė architektūra yra pritaikyta žemės drebėjimams. Jei aplink visi būtų rėkę ir bėgę tai ir mane patį būtų paveikę. Jie tokioje situacijoje elgėsi protingai ir nuosekliai. Daugiausia sugriovimų įvyko dėl cunamio, o dabar didžiausia grėsmė – radiacija. Norisi tik palinkėti, kad nieko blogo nenutiktų atominei elektrinei – dabar tai didžiausias likęs pavojus.
Kaip manote, ar prireiks daug laiko, kad Japonija atsistotų ant kojų?
Jie žada atsigauti iki metų pabaigos ir aš manau, kad jie tą pažadą įvykdys. Su jų drausme, organizuotumu ir požiūriu taip ir bus. Neabejoju dėl to.
Ar nenusivylėte, kad filmas „Amaya“ festivalyje nesulaukė jokių apdovanojimų?
Jei būtų sulaukęs, tai būtų buvę visiškai neteisinga. Azijos filmų festivalyje apdovanojimus ir turi gauti Azijos kūrėjai (juokiasi). Mes džiaugėmės, nes mes ir taip buvome labai įvertinti ir sulaukėme daug gerų žodžių. Vien tai, kad dalyvavome Azijos filmų festivalyje yra didžiausias apdovanojimas. Užmezgėme daug kontaktų, pažinčių – tai buvo visomis prasmėmis naudinga kelionė.
Ar ši kelionė taip pat įkvėpė naujų minčių jūsų kūrybai?
Taip, ji tam suteikė minčių. Menininkai, kūrybos žmonės turi nuolat keliauti ir aš tai stengiuosi daryti bet kokia proga. Kelionės – vienas iš didžiausių įkvėpimo ir kūrybos šaltinių, jos yra būtinos žmogui.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./A.Mamontovas |
Azijos filmų festivalyje naują muzikinį albumą rudenį pristatyti ketinantis A.Mamontovas viešėjo su filmu „Amaya“, kuris į festivalį pateko dėl to, jog buvo kurtas bendradarbiaujant su Honkongo kino studija. Viešnagės metu A.Mamontovas ne tik dalyvavo Azijos filmų festivalyje, bet ir lankėsi keletoje ekskursijų po Osaką bei pats nuvyko į netoliese esantį Kioto miestą.
