Pagal profesiją duoną ir bandeles kepanti vilnietė Rimutė, šiandien mininti savo 43-iąjį gimtadienį, turi progą valgyti tortą ne tik kovo 19-ąją, bet ir vasario 27-ąją.
Tą dieną Vilniaus pakraštyje, Eišiškių plente, įvyko reto kraupumo avarija. Kaip pasakojo 15min.lt, moters vairuojamas Mitsubishi Lancer išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kaktomuša susidūrė su vilkiku DAF.
Net ši 2002 metų gamybos sunkiasvorė transporto priemonė po susidūrimo atrodė apgailėtinai. O to, kas liko iš 1992 metų laidos japoniško sedano, liežuvis neapsiverstų vadinti sudaužytu automobiliu.
Mašina lūžo, jos kėbulo gabalai neįtikinėtinai deformavosi, daugybė detalių išsilakstė dideliu spinduliu.Pati žiūriu į visas šitas nuotraukas ir stebiuosi. Neįsivaizduoju, kodėl aš likau gyva. Matyt, dar aš Dievui nereikalinga, – svarstė stebuklingai išsigelbėjusi vairuotoja Rimutė.
Į įvykio vietą atvykę specialiųjų tarnybų darbuotojai nustėro, kai pamatė moterį, tarsi ėjusią, bet nutarusią pakelės griovyje prisėsti bei pailsėti.
Tik kai kurių nubrozdinimų kraujas išdavė, kad ji ką tik patyrė avariją.
– Kaip jaučiatės, kokia dabar jūsų sveikata? – naujienų portalas 15min.lt ketvirtadienį pasiteiravo ponios Rimutės, vos prieš tris savaites išgyvenusios siaubingą avariją.
– Gerai. Jau nieko, jau atsigavau. Penktadienį mane nuvežė į ligoninę, o pirmadienį išrašė! Penktadienį darė subyrėjusio žastikaulio operaciją, ilgiau nei penkias valandas užtruko. Šeštadienį, sekmadienį pagulėjau Ortopedijos skyriuje, o pirmadienį 7-ą ryto atėjo ir pasakė: „Šiandien namo važiuoji.“ Skundžiausi, kad man dar niekas nesugijo, dar skauda viską, ką aš namie darysiu... Bet medikai atsakė, kad čia ne jų problemos, ir išrašė. Balandžio 10 dieną suims gipsą, tada laukia pusmečio reabilitacija. Savo ateitį įsivaizduoju ne vien sanatorijose. Tam ir likau gyva turbūt, kad reikia toliau judėti, o ne vietoje sėdėti.
– Jūs, kaip sakoma, ne tik su marškinėliais, bet tikriausiai su kailiniais gimėte...
– Tikriausiai! Pati žiūriu į visas šitas nuotraukas ir stebiuosi. Neįsivaizduoju, kodėl aš likau gyva. Matyt, dar aš Dievui nereikalinga.
– Ar pamenate, kaip viskas atsitiko?
– Nieko neatsimenu. Važiavau, važiavau... Pamenu, kad su policija bendravau prie įvykio vietos... Ir paskui pamenu, kaip ligoninėje pamačiau saviškius.
– Kas lemtingu momentu galėjo nukreipti jūsų dėmesį?
– Tuo momentu susirašinėjau žinutėmis, man atrodo. Beje, ir slidu buvo, tą penktadienį toks negeras buvo oras... O greitis normalus buvo, kur ten labai įsibėgėsi...
 |
| Nuotrauka įrodo: diržas buvo užsegtas, bet nuplyšo. |
– Po avarijos vyko klaidingų diskusijų, esą jus išgelbėjo tai, kad nebuvote prisisegusi saugos diržo.
– Aš buvau prisisegusi! Skaičiau internete komentarus ir visur rašo, kad buvau neprisisegusi. Aš buvau prisisegusi, 100 procentų duodu! Pati nustebau, kad kai mane išmetė iš mašinos, tas diržas plyšo, o sagtis liko prisegta. Žodžiu, taip ir nesuprasi – ar gerai, kad buvau prisisegusi, ar negerai... Bet kokiu atveju gimiau antrą kartą!
– Kaip reagavo jūsų artimieji?
– Suprato, kad po tokio įvykio žmogaus galėjo ir nebūti. Man pasakė: jeigu tave paliko gyventi Dievas, vadinasi, turi gyventi ir neatsigręžti atgal. Ir sesė, ir sūnus, ir mama – visi mane labai palaiko ir džiaugiasi, kad likau gyva..
– Kaip iki šiol klostėsi jūsų, kaip vairuotojos, karjera?
– Vairuoju senokai, jau 16 metų. Per tą laiką nebuvo nė vieno įvykio, netgi smulkaus.
– Ar drįsite vėl sėsti prie vairo?
– Na, žinokite, nežinau... Kai šalia vairuotojo sėdžiu ir važiuoju, truputį yra baimės. Bet iš tikrųjų mintyse norisi vairuoti! Sėdžiu šalia, bet galvoju, kad geriau pati važiuočiau.
