Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Profesorius Albinas Bagdonas: „Ieškoti jaunystės eliksyro – tuščias laiko gaišimas“

Profesorius Albinas Bagdonas
E. Paukštės nuotr. / Profesorius Albinas Bagdonas
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas, profesorius Albinas Bagdonas teigia, jog pasakyti, kada tiksliai ateina senatvė, gana sunku. „Tai individualus dalykas, kuriam įtakos turi gyvenimo būdas, imuninė sistema, genetika, vidinės nuostatos“, – įsitikinęs kitąmet septyniasdešimtąjį jubiliejų minėsiantis pašnekovas.

Ar tiesa, kad senstame skirtingai?

Vieni nuo kitų skiriamės ne tik išore, bet ir intelektu, psichologinėmis, emocinėmis savybėmis, taip pat ir senėjimo ypatybėmis. Senatvę lemia tam tikros genų kombinacijos, degeneracijos procesai. Kita vertus, dėl medicinos pažangos žmogaus gyvenimo trukmė artėja prie šimto metų, nors kadaise ji siekė tik apie keturis dešimtmečius. Prailgėjus gyvenimui, prailgėja ir senatvės etapas. Tai ir gerai, ir blogai. Antroje gyvenimo pusėje daugėja įvairių negalavimų, žmonėms vis sunkiau rasti egzistencinę prasmę, negana to, moterys, palaidojusios savo vyrus, gyvena vidutiniškai dešimt metų ilgiau.

Likę vieni senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje retai sugeba mėgautis gyvenimu… Greičiau jaučiasi mažai kam reikalingi ir apsiriboja televizoriaus draugija…

Žinote, senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje geria per daug vaistų, o į polikliniką eina lyg į darbą. Tai – nesugebėjimo rasti sau prasmingos veiklos pasekmė. Mano nuomone, senatvėje žmogui nereikėtų gyventi vienam. Netekęs tėvo, mamai pasakiau: „Tekėk dar kartą, mes tikrai nepyksime.“ Tačiau ji netekėjo, toliau rūpinosi mumis, vaikais. Manau, motiniškas instinktas kartais trukdo moterų gyvenimo kokybei, bet nieko nepadarysi, joms svarbu atlikti pareigą iki galo.

Bet daugelis žmonių, netekę darbų ar antrųjų pusių, tiesiog nebemoka gyventi…

Logoterapijos (mokslo, susijusio su gyvenimo prasmės paieškomis) pradininkas Viktoras Franklis teigė, jog psichiatrai vis dažniau susiduria su psichofiziniu, į pensiją išėjusių žmonių, sukriošimu. Daugelis iš jų nebesugeba rasti sau artimo ir mielo pomėgio, tačiau nori jaustis ne mažiau reikšmingi ir svarbūs. Tokiems žmonėms patarčiau pirmiausia įsigyti augintinį: mano kaimynas įsitaisė katiną, dabar abu triskart per dieną eina pasivaikščioti, netrūksta nei įspūdžių, nei kalbų (šypsosi). Tokiems dalykams nereikia daug pinigų, bet tai – prasminga veikla, padedanti senatvėje plėtoti socialinius ryšius ir pan. Tačiau pastebiu, kad lietuviai laukia, kad kas kitas jiems laimę atneštų, vietoje to, kad patys pasistengtų, ką nors padarytų ir laimingesni pasijustų.

Žinote, senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje geria per daug vaistų, o į polikliniką eina lyg į darbą. Tai – nesugebėjimo rasti sau prasmingos veiklos pasekmė.

Ką dar galėtumėte pasiūlyti vyresniems žmonėms?

Mano kartos žmonės, gimę ir gyvenę kaime, mielai imasi sodininkystės ar žemdirbystės, o tie, kurie neturi žemės, augina gėles namuose. Taip pat ne mažiau prasminga veikla – užsiimti giminės genealoginiu medžiu. Tiesa, pats niekaip nerandu tam laiko. Bet, sulaukęs senatvės, pradėjau lankyti chorą: sutikau pažįstamą, mane pakvietė ir jau antri metai kaip ten (šypsosi).

Vadinasi, kuo anksčiau pradėsime senatvę „jaukintis“, tuo lengviau ją sutiksime?

Kam „jaukinti“ natūralius dalykus? Juk kai pradedame dirbtinai ką nors daryti, tada ir kyla problemos. Reikia gyventi tame amžiuje, kuriame esi. Kitokios galimybės nėra. Mums būtina suvokti amžiaus ribotumą. Esame per daug įpratę skųstis senatve, ieškoti jaunystės eliksyro… Kuo labiau artėju prie 70–ies, tuo geriau suvokiu, jog tai tik laiko gaišimas. 

Ir vis dėlto netrūksta žmonių, bandančių pristabdyti laiką (atsiduoti į plastinės chirurgijos specialistų rankas ir pan.). Kaip vertinate tokius mėginimus?

Matyt, ypač besirūpinantys savo senatve ir bandantys ją atitolinti nelabai turi kuo daugiau užsiimti. Verčiau tokie žmonės susimąstytų, kas liks po jų: esame įsprausti į raidos rėmus, juose ir turime gyventi. Už amžiną jaunystę daugelis ir savo sielos velniui nepagailėtų, bet, matyt, tokios galimybės nėra (šypsosi).

Ar normalu bijoti senatvės?

Senatvės baimė nėra masinis reiškinys. Nors mes natūraliai, gamtos apdovanoti, rūpinamės tuo, ką valgysime, kaip įveiksime visuomenės iškeltas užduotis, tačiau pamąstymus apie senatvę nutoliname kiek galėdami. Kita vertus, visi žinome, kad ji neišvengiama ir kad beprasmiška bijoti to, ko nepakeisime. O plastinės operacijos… Na, jomis fiziologinių procesų nesustabdysime, bet pasikeisti susidėvėjusius sąnarius galime. Tai suteiks galimybę kokybiškiau gyventi, ilgiau išliksime nepriklausomi nuo artimų žmonių.

Kas, jūsų nuomone, pristabdo senėjimo procesus?

Svarbu nenustoti domėtis mus supančiu pasauliu, aplinka. Dėmesiui lavinti ir atminčiai būtina nuolatinė veikla. Ne veltui sakoma – jei neturi kuo užsiimti, spręsk kryžiažodžius.

Labai daug lemia vidinės individo nuostatos, nusiteikimas, noras bendrauti su bendraamžiais. Vieni seneliais tampa 55–erių, kiti – gerokai vėliau.

Tačiau einant metams slopsta ir atmintis…

Žmogaus mokymosi galios silpnėja apie 70–uosius gyvenimo metus (silpsta mokymuisi būtina trumpalaikė atmintis), tačiau nereiškia, jog nereikia stengtis išmokti kažko nauja. Nieko neveikdami sunyktume kaip asmenybės.

O gal lietuvių senatvė būtų kur kas laimingesnė, jei būtų daugiau pinigų, atsivertų galimybės keliauti, pažinti pasaulį?

Žinote, kalbant apie gražią ir gerą senatvę, abejoju, ar senelių gyvenimas Vakaruose laimingesnis. Mūsų seneliai neturi tiek finansinių galimybių, kiek vokiečiai, negali keliauti po pasaulį, bet jie prižiūri vaikaičius ir vien dėl to jaučiasi reikalingi ir visaverčiai. Lietuva – katalikiška šalis, kurioje labai stiprus šeimyninis solidarumas, t. y., norime ar ne, kartais išlaikome savo vaikus iki pensijos (juokiasi). O štai švedų vaikai, baigę mokyklą, išeina iš namų ir pradeda savarankišką gyvenimą. Kartais pats pajuokauju, kad mano kartos žmonės yra laimingesni: jie trumpiau gyveno su savo tėvais, anksčiau nuo jų atsiskyrė, vadinasi, išlaikė geresnius tarpusavio santykius.

Laisvalaikį leidžiate taip pat su vaikaičiais?

Vasarą kartais darome pertrauką, o nuo rudens grįžtame prie įprastų ritualų: savaitgaliais važiuojame su vaikaičiais į baseiną, lankome teatrą, užsukame į kavinukę. Vaikams gerai – jie truputį atsipalaiduoja, o ir mums laikas neprailgsta, vaikaičiai užpildo tuštumą.

Tikriausiai sutiksite, jog dažnoje šeimoje kylančių konfliktų priežastis – artimųjų nuovargis prižiūrint senstantį žmogų?

Būtent dėl šios priežasties vienas iš svarbiausių uždavinių senatvėje yra kuo ilgiau išlikti savarankiškam ir sveikam, netapti našta savo vaikams. Ruošiantis šiam etapui, reiktų su artimaisiais aptarti, kaip gyvensite toliau.

Daugeliui žmonių labai sunku „susigyventi“ su savo amžiumi: ilgisi praėjusių dienų, braukia ašaras dėl artėjančio gyvenimo saulėlydžio…

Nepaisant to, kiekviename dalyke, net ir senatvėje, būtina surasti gyvenimo prasmę. Aš per savo gyvenimą patyriau nemažai netekčių... Mano dvidešimtmetį sūnų užmušė chuliganai... Išgyvenome didžiulę tragediją. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad jis buvo. Taip tarsi pats save paguodžiu. Nors dar ir dabar kartais susiginčijame su žmona prie jo kapo. Ji ima verkti, o aš sakau, kad tokiu būdu kuriame vaikui pragarą… Turime prisiminti tai, kas buvo gera ir malonu.

Kas, jūsų manymu, lemia žmogaus gebėjimą išlikti jaunatviškam net ir solidžiame amžiuje?

Matyt, nereikia sau sakyti, jog jau pasenau… Labai daug lemia vidinės individo nuostatos, nusiteikimas, noras bendrauti su bendraamžiais. Vieni seneliais tampa 55–erių, kiti – gerokai vėliau. Vienas pažįstamas profesorius kartą pajuokavo, kad aktyviai gyvens, kol numirs, o senas niekada nebus. Man ta mintis labai patiko…  
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt