Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Čivilytė: mėtykite į mane ietis kiek norite – aš neparklumpu

Rosita Čivilytė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Rosita Čivilytė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusią savaitę 45 metų jubiliejų atšventė dainininkė, muzikos pedagogė Rosita Čivilytė. Pastaruoju metu moters mintys sukasi ne apie šventes, o apie nuosavos dainavimo mokyklos įkūrimą ir solinius koncertus. Sunkmečiu įgyvendinti šiuos dalykus – ne pačios geriausios sąlygos.

Dainininkė interviu metu prisipažino pavargusi save dalyti menkaverčiuose projektuose, televizijoje ir dabar trokštanti susikoncentruoti į kitus dalykus. Viename Vilniaus prekybos centrų dainavimo pamokas vedanti moteris šiuo metu moko apie 30 įvairaus amžiaus jaunuolių ir iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

„Reklamos man nereikia, žmonės man skambina asmeniškai ir tariasi, bet tai truputį vargina –  reikėtų administruojančio žmogaus, kuris tai galėtų sureguliuoti“, – šypteli R.Čivilytė.

Svajonė – muzikos mokykla

– Ar kaip nors paminėjote savo gimtadienį?

Labai kukliai, šeimos būryje, dar keletas draugų buvo. Aš niekada nesureikšminau gimtadienių ir nelabai mėgdavau jų švęsti – praeityje ir taip tų balių užteko... Gimtadienis man – asmeninis apmąstymų metas.

– Ar šiemet gimimo diena nebuvo kuo nors ypatinga?

–  Ne, ši data yra tiesiog atskaitos taškas, nuo kurio pradedu daugiau galvoti. Kiekvienas laikotarpis turi savo pranašumų ir, jeigu gyvenime žmogus nėra nublokštas išgyvenimų, tai sulaukęs tokio amžiaus jis yra savarankiškas, gebantis viską gyvenime spręsti pats, suprantantis, kiek nuveikė ir kiek dar nespėjo padaryti. Tos mintys manyje, be abejonės, kirba ir aš manau, kad toks ir turi būti laimingas 45 metų žmogus.

–  Jūs jaučiatės laiminga?

–  Be jokios abejonės (šypsosi).

– Kuo šiomis dienomis gyvenate, kokiais rūpesčiais, kokiais džiaugsmais?

–  Kaip ir visada, mano pagrindiniai rūpesčiai yra susiję su šeima, mano dukterimis, mokiniais. Labai norisi įamžinti mokinių norą dainuoti, jų veiklą, norėtųsi tai apibendrinti ir įrėminti. Tai nėra paprasta padaryti šiais laikais. Norėčiau turėti savo studiją, mokyklėlę, nes mokinių vis daugiau.

Aš nebenoriu kautis. Jei gyvenčiau kitoje šalyje, matyčiau kitos publikos akis, galbūt aš ir dalyvaučiau, bet čia nerandu savo publikos.

– Dainuoti norinčių žmonių sunkmečiu nesumažėjo?

–  Vieniems žmonėms dabar, žinoma, yra sunkiau, bet noras dainuoti – begalinis. Dainuojančių tik daugėja, kaip ir šokančių turbūt (juokiasi).

–  Ar daug talentų pastebite tarp savo mokinių?

–  Vidutinių gabumų žmonių yra daug daugiau nei talentingų. Talentingi dažniausiai būna maišyto, pavyzdžiui, slaviško kraujo, ne grynuoliai lietuviai. Kad būtų grynas lietuvis ir talentingas –  retas reiškinys.

–  Jūsų dukra Agneta senokai buvo matyta muzikos scenoje...

–  Pastaruoju metu ji užsiėmė visai kita veikla, ieškojo laimės svetur, dabar grįžo ir žiūrėsime, kaip čia bus... Manau, dabar jai tinkamas metas pradėti dainuoti, bet ji, ko gero, mano kitaip. Nežinau, čia reikia jos klausti.

–  Namuose apie tai diskutuojate?

–  Truputėlį. Ji puikiai žino savo galimybes ir aš puikiai žinau jos – ji gali dainuoti puikiai. Ji visada tam priešindavosi, buvo pasukusi į verslą, bet aš jai visada sakydavau, kad  sielos šauksmas yra stiprus dalykas ir niekur nuo jo nepabėgsi. Jeigu norėsi dainuoti – visas pasaulis po kojomis.

Ji jau suaugęs, protingas žmogus, kuris mato visą Lietuvos muzikos raidą. Ne paslaptis, kad tai  sudėtingas dalykas. Jei nori gyventi iš dainavimo, reikia būti labai apsukriam arba turėti turtingus tėvus, turtingus meilužius ar dar ką nors. Eiti pačiam vienam, be jokios pagalbos – beprotybė. Bet tokių pavyzdžių yra.

– Ar jūsų mažoji dukrelė Patricija veržiasi į sceną?

Kol kas dar nelabai. Ji truputį kitokia, uždaresnė, nors šiemet jau dalyvavo vaikų „Eurovizijoje“ su atlikėja Milita. Tai buvo Patricijos, kaip pritariančiosios vokalistės, debiutas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rosita Čivilytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rosita Čivilytė

„Belieka tik sparnus stiprinti“

R.Čivilytė teigia niekuomet neraginusi nei savo dukrų, nei mokinių žengti į muzikinę sceną. Pasak dainininkės, tam žmogus turi jaustis subrendęs pats. Buvęs R.Čivilytės mokinys Donatas Montvydas jau kuris laikas pats sėkmingai skinasi kelią į šlovę. „Mama jau atliko savo darbą, skrydis paruoštas, belieka tik sparnus stiprinti“, – savo mokiniui tvirto skrydžio linki R.Čivilytė.

Mūsų duetas ištraukė visuomenės rakštis, kurios matosi visur: tai elementari nepagarba Radži tautybei, nepagarba žmogui.

– Kaip manote, kaip D.Montvydui seksis užsienio muzikos rinkoje, į kurią jis žengia su nauju pseudonimu?

–  Užsienyje mūsų niekas nelaukia, todėl jam reikėtų labai pasistengti, kad mus pastebėtų. Kodėl? Nes mes patys savęs nelaukiame, patys negerbiame savęs. Man yra nesuprantama, kai geriausi mūsų muzikos atlikėjai imami kaip apšildantys muzikantai užsienio dainininkams. Mes patys savęs nemylime. Visiškai nesistebiu, kai užsieniečiai apsimeta, kad visiškai nežino, kur tokia šalis kaip Lietuva yra.

–  D.Montvydas užsiminė galvojantis vėl bandyti patekti į „Eurovizijos“ dainų konkurso finalą. Ar jūs neturite panašių minčių?

–  Ne, aš manau, kad yra daug jaunos kartos atstovų, kurie gali tai daryti. Aš nebenoriu kautis. Jei gyvenčiau kitoje šalyje, matyčiau kitos publikos akis, galbūt aš ir dalyvaučiau, bet čia nerandu savo publikos.

–  Nemanote, kad Lietuvos publika jus išrinktų į finalą?

–  Ne. Tai dėl ko eiti į konkursą? (Šypsosi.) Eiti vien dėl to, kad pasirodyčiau? 25 metus tai  darau ir puikiai žinau, kas tai yra. Reklamos man nereikia.

–  Dėl ko taip yra, kodėl publika jūsų neįvertina? Kaltas prastas lietuvių muzikinis skonis?

Ne, galbūt aš prasta dainininkė... (Šypsosi.)

–  O koks, jūsų akimis, tas lietuvių muzikinis skonis?

Esame labai silpni, didžiuliai beždžioniautojai. Mes neturime tokio šou, mes neturime tokių galimybių būti tokiomis žvaigždėmis, kokios yra užsienyje. Man sako: va, nueini į Kirkorovą (dainininko Filipo Kirkorovo koncertą – aut.past.), tai ten bent drabužius, apšvietimą pamatai. Tada aš klausiu, ar ateidami į lietuvio koncertą sumokėtumėte du šimtus ar bent šimtą litų. Mūsų žiūrovas to dažnai nesupranta, mano, kad mums iš dangaus viskas krinta. Mes dainuojame, kaip gyvename, dainuojame taip, kaip mus vertina žiūrovas. Mes šou sugebame padaryti tokį, kokį mums leidžia padaryti turimi pinigai.

Duetas su Radži – vykęs pokštas

–  Daugeliui buvo labai netikėta, kai uždainavote su Radži. Kūrėte šou?

–  Ne, tai buvo tiesiog vienkartinis pokštas ir manau, kad labai vykęs, su didele šypsena repetavome, ėjome į sceną ir mėgavomės tuo, ką darome. Iš kai kurių klasikos atstovų sulaukiau klausimo, ar tai nėra mano žingsnis atgal. Sakau: palaukite, ar aš nustojau dainuoti, kaip aš dainavau, ar aš nustojau būti tuo pačiu žmogumi, koks buvau? Radži – tautos išrinktasis, turintis koncertų, tai kodėl aš negaliu su juo padainuoti? Mūsų sintezė visai suskambėjo, mes atsidūrėme pirmose vietose. Kai atsirado šis duetas, aš pastebėjau, kad labai daug žmonių reagavo įdomiai. Mūsų duetas ištraukė visuomenės rakštis, kurios matosi visur: tai elementari nepagarba Radži tautybei, nepagarba žmogui. Kaip galima negerbti dėl to, kad žmogus dainuoja? Mane tai labai nustebino.

LNK nuotr./Radži ir Rosita Čivilytė
LNK nuotr./Radži ir Rosita Čivilytė

–  Anksčiau į Radži ir kitus realybės šou dalyvius, jaunuolius, trokštančius greitai išpopuliarėti, žvelgėte skeptiškai. Galbūt daugiau pabendravus su Radži nuomonė pasikeitė į teigiamą pusę?

–  Ne, mano nuomonė tokia ir tebelieka. Jaunimas yra pritraukiamas prie televizoriaus, išlaikomas pigiomis sąnaudomis ir išnaudojamas. Tai yra tiesa. Jų noras greitai išgarsėti po labai trumpo laiko  tampa tiesiog prisiminimu – jie labai greitai užgęsta.

–  Pastaruoju metų jūsų beveik nematyti televizijoje, retai rodotės muzikos laidose. Jūsų ten nekviečia  ar pati neinate?

–  Nėra tokios nišos, kur galėčiau eiti. Aš dūstu ten, man ten nėra įdomu, o pasimaivyti su fonuške – ne man. Vakarėliai restoranuose? Ten aš seniai atidainavau. Dabar pats laikas organizuoti savo solinius koncertus, o jiems reikia turėti daug pinigų... Dabar visi prisidengdami krize pinigų neduoda (juokiasi). Gerai, kad yra mano mokiniai, su kuriais būdama labai įsikraunu. Ko gero, taip ir turi būti gyvenime – pasibaigė viena, ateina kita.

Jei klausiate apie vyrą konkrečiai, tai tokio nėra ir, ko gero, aš jo ir nenoriu. Nes iki šiol buvo siurbikai, naudos ieškotojai...

–  Kada buvo jūsų paskutinis solinis koncertas?

– Rodos, prieš dvejus metus. Koncertus planavome ir vis dar planuojame, bet trukdo tos pačios bėdos. Minčių visada yra, bet jas įgyvendinti nėra taip paprasta. Rokfelerių šeimoje neturiu, todėl reikia noro, kantrybės ir entuziazmo (juokiasi).

– Visuomenei jūs pažįstama kaip stipri, valdinga moteris. Ar užvėrusi namų duris esate tokia pat?

–  Taip, tas mitas, kad esu geležinė, valdinga, egzistuoja. Aš esu stipri dėl to, kad galiu daug ištverti. Mėtykite į mane ietis kiek norite, bet mano žaizdos užgyja ir aš dėl to neparklumpu ir nemirštu – šis dalykas visuomenės akyse mane ir daro nepažeidžiamą. Aš manau, kad visiems būtų labai lengva, jei susirgčiau vėžiu ir man rinktų lėšas. Tada visi sakytų: „Oi, kokia ji vis dėlto buvo gera, surinkime jai pinigėlių.“ Esu garantuota dėl to, kad po mirties man pastatys kokį nors paminklėlį, o kol esu gyva, noriu dar daug ką padaryti – turiu vis daugiau minčių apie solinius koncertus, vis mažiau noro save dalyti projektuose, televizijose. Subrendau rengti gerus koncertus, turiu kolegų, kurie man padeda, ir tai, ko gero, ir yra mano stiprybė.

Galbūt visuomenė iš manęs laukia nuopuolio, kad pradėčiau rūkyti, gerti, bet aš tokio noro neturiu. Viskas gyvenime eina sava vaga – praradimai, atradimai, žaizdos, laimės akimirkos. Ko gero, taip ir turi gyventi laimingas žmogus.

–  Ar tai stiprybei nereikia antro žmogaus? Užtenka remtis į save?

–  Kada antras žmogus yra tas, kuris moka ir sugeba dalytis savo gyvenimu atvirai, nuoširdžiai, tada jis yra didžiulis ramstis ir pagalba. Jei klausiate apie vyrą konkrečiai, tai tokio nėra ir, ko gero, aš jo ir nenoriu. Nes iki šiol buvo siurbikai, naudos ieškotojai... Bet tai yra tik mano gyvenimo realijos.

–  Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą gyvenime? Darbas, mokiniai, dukros?..

–  Žiūrėdama į savo artimus žmones, kada jie yra saugūs, saugi jaučiuosi ir aš. Muzika nėra tai, ką aš galėčiau vadinti svarbiausiu dalyku gyvenime. Dainuoti aš pradėjau dėl to, kad gimė mano pirmagimė ir man reikėjo kažkaip gyventi. Jei ne ji, aš nebūčiau pradėjusi dainuoti, nes tuo metu mokiausi groti fortepijonu. Man daug kas teikia džiaugsmą: knygos, filmai, sodyba, pelės ten visos gyvenančios, šernai...

–  Ar pomėgiams dabar turite užtektinai liko?

–  Ne, aš dirbu kiekvieną dieną ir laisvo laiko nėra daug, jį reikia planuoti. Bet kažkas man kužda, kad viskas pasikeis, galbūt atrasiu tą sceną Lietuvoje, kuri galų gale man bus pelninga. Niekam scena nėra pelninga, nebent vienetams. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt