Redita Dominaitytė po 10 metų – vėl scenoje

Keletas faktų

Gimė 1973 m. gegužės 6 d. Kaune.
Mokslai: baigė A. Lebeliūno teatro studiją.
Veikla: debiutavo kursiniame spektaklyje „Tarnaitės“, vaidino Kauno mažajame teatre, humoro serialuose „Grybauskai“, „Linksmasis našlys“, „Likimo valsas“ ir kt. Vedė TV laidą „N14“, „Ką žmonės pasakys“, „Asistentai“. 2003 m. Su vyru įkūrė savo verslą – 2002 m. fotonamus „RedLuk“ (specializuojasi nėščiųjų ir vaikų fotografijoje) ir 2010 m. „NudeLuk“ (moters fotografavimas).
Šeiminė padėtis: ištekėjusi. Turi dukrą Upę (6 m.) ir sūnų Ugnių Gabrielių (4 m.).

Kas paskatino grįžti į sceną po tokios ilgos pertraukos?

Tie du mėnesiai, praleisti repetuojant ir vaidinant spektaklyje „Ša, mamos kalba!“, ko gero, buvo gražiausia ir įdomiausia, ką patyriau per visus 2009 metus. Jei atvirai, pasiūlymas vaidinti netradicinio „Idioteatro“ spektaklyje „Ša, kalba mamos!” man buvo netikėtas. Ši žinia veikiau pribloškė, nes nepuoselėjau minčių, net neturėjau iliuzijų, jog kada nors būsiu pakviesta vaidinti teatro scenoje. Ir dar Vilniuje, kur nuo seno įsivyravusi griežta hierarchija. Aktoriams iš kitų miestų (esu kaunietė) prasimušti sostinėje beveik nebuvo ir nėra jokių šansų. Kai su vyru persikėlėme iš Kauno čia gyventi, vaidinau daugiausia TV serialuose. Pamenu, seriale „Grybauskai“ filmavausi iki septinto nėštumo mėnesio. Nors paskui pasinėriau į šeiminį fotografijos verslą, visada ilgėjausi teatro, tos bohemiškos aplinkos, draugų, bendravimo su bendraminčiais. Kūrybos.

Fotografijos verslas – irgi kūrybinis darbas...

Taip, ir tai man labai įdomu. Juolab kad šiais metais ėmėmės naujos fotografijos specializacijos. Tačiau pasiilgau darbo teatre, kitokios kūrybinės erdvės. Per pastaruosius metus labai trūko būtent tokios saviraiškos. Vaidyba daug metų man buvo galimybė atsiskleisti, gyvenimo būdas. Todėl netvėriau džiaugsmu sulaukusi pasiūlymo vaidinti spektaklyje „Ša, kalba mamos!“
Teko pereiti atranką – buvo nemaža konkurencija. Iš trisdešimt keturių aktorių buvome atrinktos tik šešios. Pagrindinis kriterijus buvo, kad aktorė būtų mama, auginanti mažamečius vaikus.
Nors „Idioteatras“ – netradicinis, komercinis teatras, jame statomi aukšto profesinio lygio spektakliai („Urvinis žmogus“, „Boing, boing“, „Duetai“). Be to, puikus kolektyvas.

Verslas, šeima, teatras – kaip visur spėjate?

Kai prieš keletą mėnesių mane pakvietė vaidinti, turėjau daugiau laisvo laiko. Vaikai paaugę, abu lanko darželį. Sunkiausi mamos darbai jau pasibaigę (šypsosi). Fotografijos verslas irgi sustyguotas. Tiesa, dabar keičiame koncepciją – pradedame rengti brandžios moters fotosesijas. Nesu tokia užimta kaip verslo kūrimo pradžioje. Taigi atsiradusią tuščią erdvę kaipmat užpildžiau.
Neslėpsiu, iš pradžių, kai tekdavo nemažai repetuoti, vaikams buvo šokas, kad mama kažkur išeina – kartais iki išnaktų repetuodavome ir savaitgaliais. Kadangi fotostudija yra mūsų namuose, jie visada buvo prie mamos sijono, visur kartu. Kai repeticijos baigėsi, pamenu, vieną savaitgalį vaikai net nustebo, kad niekur neinu. Dėl viso pikto kas kelias minutes vis pasitikslindavo: „Mamyte, tai tu tikrai šiandien niekur neišeisi?“

Kai repetuodavote, vaikais rūpinosi auklė ar tėtis?

Jokių auklių. Tėvelis kuo puikiausiai susitvarkė su jo pečius užgulusiomis pareigomis. Tiesa, iš pradžių baiminausi, kad jam sunkiau seksis, nes šią misiją buvau perėmusi į savo rankas. Gal elgiausi kiek egoistiškai? Net draugai sakydavo: „Leisk ir tėveliui vaikais pasidžiaugti. Tu viską nori daryti pati.“ Iki tol man atrodė, kad geriausiai galiu padaryti tik aš. Bet viskas išėjo į gera. Net santykiai šeimoje pasikeitė, tapo šiltesni. Pasakysiu, nedidelis stresas – gyvenimo prieskonis, labai reikalingas rutinai išsklaidyti.

Spektaklis „Ša, kalba mamos!“ skirtas moterims ar tinka ir vyrams?..

Tai – šešių būsimų ir jau vaikučių susilaukusių mamų pašnekesio formos spektaklis, kurį pavadinčiau tragikomedija. Nors niekas čia nemiršta, yra tragiškų ir komiškų gyvenimo situacijų. Pastebėjau, kad jį žiūrėdami žiūrovai ir verkia, ir juokiasi. Nors spektaklis labiau suprantamas ir priimtinas moterims, nes jame kalbama apie motinystę, su ja susijusius santykius šeimoje, rekomenduočiau jį pamatyti ir vyrams. Tik galbūt daugelį stipriosios lyties atstovų šis spektaklis gali šokiruoti. Yra tiesų, kurių jie dar nepasirengę priimti. Vyrai gali išgirsti kartais pernelyg skaudžią tiesą ir kandžių replikų savo adresu. Ypač jį reikėtų pamatyti tiems vyrams, kurie nori suprasti, ką kartais išgyvena, bet nutyli jų mylimos moterys laukdamosi ar augindamos mažylius. Tai tikrai sustiprintų santykius šeimoje.
Kol kas mano vyras šio spektaklio dar nematė, bet rengiu jį morališkai. Norėčiau, kad pamatytų.