Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Gediminas Šeduikis: „Jonas ir Greta“ tikrai nėra opera penkiamečiams“

„Vilnius City Opera“ kviečia į operą „Jonas ir Greta“
Marlos Singer nuotr. / „Vilnius City Opera“ pakvies į operą „Jonas ir Greta“
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rugsėjo 25, 27, 28 dienomis Kongresų rūmuose bus parodytas pirmasis Vilnius City Operos spektaklis jaunimui „Jonas ir Greta“. Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jį kuria jaunoji VCO karta: režisierius Gediminas Šeduikis, dirigentas Ričardas Šumila ir dizainerė Eglė Čekanavičiūtė. Šį kartą apie jaunimo kūrybą jaunimui kalbėjomės su būsimojo spektaklio režisieriumi, jau šešerius metus dirbančiu kartu su Dalia Ibalhauptaite, G.Šeduikiu.

Kadą pirmą kartą gimė mintis statyti „Joną ir Gretą“?

Šio projekto pradžia buvo prieš dvejus metus Obuolių saloje. Tada su Dalia ir Ričardu buvome išvažiavę kūrybinių atostogų. 3 dienos, -25 laipsniai, visiška tyla, jokių žmonių, kavinė veikdavo tik nuo 15 iki 18 val., greitai temo, buvo giedra ir šalta, dideliame name kūrenome židinį ir kalbėjome apie tai, ką veiksime ateinančius 5 metus. Neatsimenu, kas pirmas tuomet pasakė šios operos pavadinimą, bet tada gimė ta mntis. Kažkuria prasme įvyko sąmoningas pasirinkimas, nors tai buvo labai abstraktu.

Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis
Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis

Pirmą kartą šią operą mačiau Anglijoje, Glyndebourne, kur dirbau prie spektaklio „Meilė ir kiti demonai“. Tuomet išvydau „Jonuką ir Gretutę“ su geriausiais solistais, orkestru, kostiumais, scenografija ir tt. Net į galvą neatėjo, kad tai – vaikiška opera. Susirinkusi publika taip pat buvo vyresnio amžiaus kostiumuoti britai ir vakarinėmis suknelėmis apsirengusios moterys... Tik vėliau beskaitydamas sužinojau, kad tai – vaikams. Iš tokio nesusipratimo, pasipriešinimo, tikriausiai ir gimė idėja, jog tai turi būti skirta jaunimui, kiek vyresniems žmonėms, na, o toliau jau savaime...

Netikiu mistika, bet manau, kad viska syra susiję. Ir tai, kad tuomet išvydau būtent šitą operą, kad sumąstėme ją statyti VCO, – yra kažkoks gyvenimo ratas, kuris sukasi ir tave pagavęs numeta ten, kur turi būti.

Kaip nusprendėte „Jonuką ir Gretutę“ paversti „Jonu ir Greta“ ir skirti jaunimui?

Greičiausiai dėl to, jog tai, – vienas garsiausių kūrinių pasaulyje, skirtas vaikams. Mes kaip tik turime žanro nišą, kurioje dar nesame nieko darę. Jau buvo dramos, melodramos, komedijos, tobula klasika, miuziklai, šiek tiek šiuolaikinės muzikos, o štai operos jaunimui nebuvo.

Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis
Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis

Būtent ši opera buvo pasirinkta dėl to, kad nesinorėjo nueiti į visiškai vaikišką žanrą. Čia tokia muzika... Aš nesuprantu, kaip 5 metų vaikus galima vesti klausytis tokio kūrinio. Jis tikrai sudėtingas, muzika išplėtota, sunki. Žinoma, vaikai daug ką priima intuityviai, jiems nereikia suprasti niuansų, bet vis dėlto tai jau yra pilno formato opera.

Operos libretas, režisūriniai sprendimai taip pat natūraliai pradėjo linkti į jaunimo, paauglių kategoriją. Galima vardinti daug dalykų, bet iš esmės muzikinė dramaturgija leidžia šią operą traktuoti, kaip istoriją jau pažengusiam žmogui.

Ar kūrinye randi daug sau atpažįstamų momentų, situacijų?

Dabar santykis su kūriniu yra tapęs beveik asmeniniu. Visai neseniai analizuodamas savo pastatymą (kurį jau turiu galvoje), atradau paralelę. Vaikus, kuriuos vaizduosime operoje, patys sau įvardinome penkiolikmečiais. Supratau, kad būtent tiek metų buvo man, kai pirmą kartą palikau tėvų namus ir išvažiavau į platųjį Vilniaus pasaulį (juokiasi).

Man „Jonas ir Greta“ yra istorija apie tai, kaip vaikai palieka namus, kažkokį simbolinį tašką, etapą ir eina toliau, kitur. Jie patenka į mišką, – nežinomybės vietą. Ir tikrai, man čia viskas aišku! (juokiasi) Žinoma, tai nereiškia, kad aš pasakosiu savo asmeninę istoriją. Tiesiog tą būseną atsimenu, kaip šiandien: kažkur eini, nežinai, kas nutiks, aplink labai daug potencialaus blogio... Anksčiau ar vėliau, „susiveda galai“, kodėl imi ir dirbi su konkrečiu kūriniu.

O kai „susiveda“, imi atlaidžiau, ar dar kritiškiau vertinti personažų elgesį?

Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės tas savotiškas susitapatinimas, asmeninė istorija diktuoja daug sceninių sprendimų. Iš kitos pusės, juk tu pats ta diena jau nebegyveni. Mano atveju jau praėjo 15 metų. Šiandien daug kas iš to pirmojo išėjimo, „miško“ atrdodo juokinga, nors esmės tai nekeičia.

Taigi, suprantu herojus, kas vyksta jiems išėjus į mišką, kita vertus galiu į juos žvelgti (nesakysiu, kaip suaugęs), bet kaip žmogus, kuris jau du kart tiek yra praėjęs ir stebėti kaip jie murkdosi... Juk kiekvienas turime tai praeiti, išeiti iš tėvų namų, susidurti su vienišumu ir atsakomybe. Viso to patirčiai amžiaus ribos nėra.

Aš pats džiaugiuosi, kad viską patirti teko taip anksti, – greitai patekti į suaugusiųjų pasaulį. Manau, kad sutaupiau laiko! Kita vertus, kartais, pasižiūrėjus į save iš šalies, suprantu, kad iki šiandien nesusivaldau nepadaręs ko nors visiškai paaugliško.

Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis ir Dalia Ibalhauptaitė
Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis ir Dalia Ibalhauptaitė

Kalbėdamas apie spektaklį dažnai užsimeni apie „dabartinį jaunimą“, kaip ir kokį tu pats jį šiandien matai?

Visų pirma suprantu, kad žvelgiant į šiandieninius paauglius su savimi juos lyginti yra bergždžia. Kaip daug vyresniųjų sako: mūsų laikais buvo geriau. Bet tu pats sėdi ir galvoti: ne! To net nevalia lyginti. Be to, negaliu imti ir šiandien kalbėti iš savo 15-mečio perspektyvos. Tada manęs iš viso niekas nesuprastų.

Manau, kad šiandien 15-metis yra šviesmečiais toliau manęs. Taip, visi vis dar vaikštome ant dviejų kojų, valgome sriubą, mylime, pykstamės, bet jų pasaulėžiūra yra visai kita. Nėra svertų, nusakančių, ar yra geriau, – tiesiog yra kitas laikas.

Man į jų pasaulį įsijausti sunku, nors kasdieną matau juos gatvėje, bendrauju šeimoje, draugų šeimose. Jie tikrai visiškai kitokie. Pripažinkime, vien ką reiškia internetas ir keli Facebooko metai! Viena iš mūsų užduočių ir yra pasiūlyti jam Facebooko alternatyvą, neteigiant, jog šis jų užsiėmimas yra savaime blogas, juk ir aš pats kartais sėdžiu sulindęs į kompiuterį, ar telefoną.

Šiuolaikinis paauglys automatiškai turi didesnį, nei mano, žinių bagažą, jis yra labiau pažengęs, jo DNR yra tobulesnė. Tam tikra prasme, aš turiu ne susitapatinti, bet pasiekti jo pasaulėžiūrą.

Taigi, ką siūlai jaunimui?

Pradėkime nuo filosofijos ir baikime paprastais dalykais: visų pirma tai – žinutė, jog nesi vienas. Kažkam taip pat yra blogai, kaip ir tau. Paauglystė – sunkus laikotarpis, vyksta cheminiai, biologiniai, fiziniai ir kiti procesai. Apie tai kalbama ir operoje, tik labai paprastais žodžiais, galime tai vadinti virsmu.

Paauglystėje, susiduriant su virsmais arba užsisklendžiama, arba buriamasi į grupuotes, subkultūras, kur niekas garsiai neįvardina, dėl ko yra susirinkta. Mes siūlome labai panašų trečią variantą: visi, kurie norite, kurie jaučiatės kitaip, ateikite pabendrauti, nes čia, scenoje, susitiksite tokius pačius žmones kaip ir jūs.

Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis
Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis

Kalbant labai paprastai, mes norime šiuolaikine paauglio kalba, paprastais žodžiais papasakoti sudėtingą istoriją. To siekiant atsiranda ir kiti komponentai: tikslus menininkų, estetikos pasirinkimas.

Kaip apibūdintum tą estetiką?

Bandyti sukurti tai, kas šiandieniniam paaugliui yra cool – sudėtinga. Todėl nusprendėme daryti ir vaizduoti tai, kas bus cool rytoj. Mes nefotografuojam, neperkeliam kasdieninės realybės taip, kad atėję jie jaustųsi kaip namie. Stengiamės atsiriboti ir akies krašteliu pažvelgit į tai, kas bus ryt. Tai – ne madų diktavimas, o daugiau mūsų subjektyvus požiūris, pritaikytas jiems. Žinoma, visų pirma smagu turi būti ir mums.

Galbūt tokiu būdu, skirtingoms kartoms žvelgiant į ateitį, bandant ją įsivaizduoti, galima rasti bendrą pokalbį šiandien. Be to, šiam pokalbiui susitinkame visiškai švarioje aištelėje, lyg neutralioje teritorijoje. Lietuvoje, o tuo labiau VCO dar nepažintoje operos jaunimui nišoje. Mes pirmą kartą kuriame, o jie – pirmą kartą stebi.

Ką tau dabar reiškia kurti spektaklį VCO?

Natūralu, jog pirmiausia – didžiulė atsakomybė. Tai iš tiesų bus pirmas kartas, kuomet šiuose rėmuose viskas vyks pirmą kartą: pirmas spektaklis jaunimui, pirmą kartą kuria tik jaunieji ir t.t. Nesvarbu, jog mūsų kūrybinė komanda jau yra dariusi kitus spektaklius, ar kitaip debiutavusi savo srityse. Čia, po VCO vėliava, su visa bohemiečių istorija, įspūdžiais, susiformavusia kultūrine terpe, atpažįstamu trupės veidu, ateiname lyg grupė mokinių. Aš – Dalios, Ričardas – Gintaro Rinkevičiaus ir t.t.

Žinoma, iššūkis: kaip padaryti taip, kad nebūtų gėda. Galbūt apie tai garsiai nekalbame, nieko nesakome, bet tas Damoklo kardas iš tiesų virš mūsų kabo. Mūsų mokytojai mus palaiko ir skatina, bet tiek jie, tiek ir žiūrovai tuo momentu, kai užges šviesos ir pirmas objektas pasirodys scenoje, ims sąmoningai, ar ne, lyginti, kaip tai būtų buvę padaryta kitų.

Nesiimam spręsti, ar tai, ką darome bus gerai, ar blogai, bet 100 procentų bus kitaip. Juk tame yra teatro esmė. Tai – gyvas organizmas, čia keičiasi kartos. Patirtis, kurią įgijome dirbdami su šiais dideliais žmonėmis yra svarbi, bet negalime jos naudoti tam, kad kurtume taip pat, – tai būtų beprasmybė.

Teatras yra evoliucija. Jis visuomet keliauja tolyn, nenubraukdamas praeities. Su tuo, ką išmokome, pradedame naują etapą. Neišsigąskite  – bus kitaip, o juk jau tiek visko buvo. Mes vis viena būsime baltos varnos, bet to iš dalies ir siekiame, – daryti kitaip.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gediminas Šeduikis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gediminas Šeduikis
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt