Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rūta Janutienė: „Nemanau, kad kovojame su vėjo malūnais“

Rūta Janutienė
E. Paukštės nuotr. / Rūta Janutienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai išgirsti atitinkamų tarnybų specialistus teigiant, kad gyvuliukai yra perdirbami iki ragų ir nagų, kad beveik nelieka net privalomų mėsos perdirbimo atliekų, imi galvoti, kas gi patenka ant mūsų stalo“, – svarsto TV laidos „Paskutinė instancija“ vedėja Rūta Janutienė.

Po jūsų žurnalistinio tyrimo apie mėsos perdirbimą, ko gero, pusė žmonių tapo vegetarais.

Mūsų laidos tikslas buvo ne skatinti vegetarizmą (šypsosi), o informuoti vartotojus, koks maistas patenka ant mūsų stalo. Iš to, ką pamatėme ir sužinojome per žurnalistinį tyrimą, galiu teigti, kad vartotojai neapsaugoti. Ne paslaptis, kad dažnai žmonės, kurie įgalioti kontroliuoti mėsos perdirbėjų darbą, pasirodo, iš anksto perspėja, kada juos užklups kontrolieriai ir pan. Todėl pažeidimų neaptinkama.
Lietuvoje yra vienintelė monopolinė įmonė „Rietavo veterinarinė sanitarija“, turinti teisę naikinti maitą, pačias pavojingiausias kritusių, paskerstų ir kitaip galą gavusių gyvulių ir paukščių dalis, vadinamąsias pirmosios kategorijos atliekas, iš kurių gali sklisti mirtinos ligos. Per pastaruosius metus šioje įmonėje tokių „velionių“ perdirbama 50 proc. mažiau. Kyla klausimas: kur dingsta dvėsena?

Protu nesuvokiama, kad visa tai gali atsidurti laukuose ar pamiškėse...

Logiškai mąstant, visa dvėsena arba slapta išverčiama kur nors pamiškėje, arba... gerai permalama ir patiekiama. Visai tikėtina, kad į antrosios rūšies dešras ar dešreles patenka visos, net maistui nenaudojamos gyvulių kūno dalys – ir ragai, ir nagai. Bėda ta, kad mes, vartotojai, esame atsidūrę kvailoje padėtyje. Lyg ir turėtume pasitikėti tikrintojais, o šie, pasirodo, nesuinteresuoti išaiškinti ir nubausti visų pažeidėjų. Taigi visai realu, kad abejotina produkcija patenka ant mūsų stalo.
Išsiaiškinome, jog jau kelintus metus vienos paukštieną auginančios ir perdirbančios įmonės pašonėje vyksta keistokų dalykų. Maita, užuot ją deramai sunaikinus, mūsų žiniomis, keliauja į aplinkinius laukus. Veterinarijos tarnybos ramiausiai užmerkia akis, nors žino, kokia yra situacija.

Turbūt po tokių žurnalistinių tyrimų seniai nebevalgote mėsos?

Labai atidžiai renkuosi maisto produktus. Auginant mažus vaikus, tapti vegetarais būtų neprotinga ir neteisinga. Augančiam organizmui reikia mėsos. Ji – baltymų šaltinis. Todėl niekada neapsiperku vienoje parduotuvėje. Atidžiai skaitau etiketes ir neperku šeimai produktų, kurių ilgas galiojimo laikas. Manau, geriau rečiau valgyti, bet brangesnį ir geros kokybės maistą.
Kai kada ir papasninkauti labai sveika. Esame katalikiškas kraštas, pasninkas mums netgi privalomas. Tai – puikus būdas išvalyti organizmą (šypsosi).

Logiškai mąstant, visa dvėsena arba slapta išverčiama kur nors pamiškėje, arba... gerai permalama ir patiekiama. Visai tikėtina, kad į antrosios rūšies dešras ar dešreles patenka visos, net maistui nenaudojamos gyvulių kūno dalys – ir ragai, ir nagai.

Pasitikite tuo, kas parašyta ant etikečių?

Juk reikia kažkuo pasitikėti. Bet to nedarau aklai. Net ūkininkų turgeliuose, kurie skelbiasi prekiaujantys ekologiška produkcija, ne visada esi garantuotas, ką nusipirksi. Juk pažiūrėjęs pardavėjui į akis nepasakysi, kaip jis augino, kuo šėrė, kuo tręšė.
Kad būtų normali vištiena, višta turėtų būti auginama mažiausiai 60 dienų, deja... O kiaulės iki riekiamo svorio atšeriamos per tris mėnesius. Kad nupenėtų iki 200 kilogramų, į paršiukų pašarą pilama skruzdžių rūgšties. Ji sukelia apetitą, todėl gyvuliai ėda per perstojo. Įsivaizduokite kiaules, kurios it sportininkai pumpuojamos specialiais pašarais, kad įgytų riekiamą svorį per trumpą laiką. Pasilakstyti, pasportuoti joms neduodama – ankšti aptvarai. Būna, svorio neatlaiko kojelės, nulūžta. Jeigu kiaulę tais pašarais šertų ilgiau nei tris ar keturis mėnesius, ji padvėstų.

O gamintojai kaip saldainiukus į maisto produktus deda glutamatą?..

Taip. Ši medžiaga, priešingai, slopina sotumo jausmą ir skatina norą valgyti dar ir dar. O mes kemšame šiuo niekalu „E“ pagardintą visokį šlamštą. Gerai žaliųjų judėjimo vadovas A. Gaidamavičius sako, jog vartotoją pasiekia „techninė mėsa“ ir kitoks niekalas. O kai pamėgini sakyti tiesą, išsiaiškinti, kas ir kaip, įmonės piestu stojasi, neva tai – komercinė paslaptis. Bet juk vartotojas turi žinoti, ką valgo. Mūsų laidos tikslas – kovoti už vartotojų teisę žinoti.

Nemanote, kad kovojate su vėjo malūnais? Ar kas nors keičiasi?

Matyt, kad keičiasi, nes po vienos laidos grūdų augintojai ir perdirbėjai ėmė grasinti teismais, neva jų produkcijos pirkimas labai sumažėjo. Vadinasi, žmonėms ne vis vien, domisi ir ieško saugesnių produktų.
Neseniai buvo kilęs triukšmas ir dėl vaikiškų maisto gaminių. Pasirodo, nepatvirtinta jokių vaikams nustatytų normų. Vadinasi, jiems tinka viskas, ką valgo suaugusieji?!. Bet taip būti neturėtų. Džiaugiuosi, kad mūsų laida kelia vartotojų sąmoningumą. Jeigu vartotojai atsisakytų pirkti nesaugius produktus, gamintojai būtų priversti siūlyti juos geresnės kokybės. Jau dabar kai kurie gamintojai reaguoja – atsiranda ir dešrelių be „E“, ir kt.

Kaip jums pavyksta iškapstyti netgi įslaptintą informaciją?

Išsiverčiame ir be slaptųjų tarnybų (juokiasi). Kadangi mūsų laida gyvuoja ne vienerius metus, žmonės patys skambina ir suteikia vertingos informacijos. Turėdami siūlo galą, jį  mėginame vynioti toliau: kreipiamės į atitinkamas instancijas, specialistus ir pan. Na, o jei tos informacijos patikrinti nepavyksta, ji nepasiekia eterio.

 Ar ramiai vaikščiojate gatvėmis? Nebijote keršto?

Oficialiai grasinimų susidoroti negaunu, bet teismais grasina ne vienas. Gatvėmis ramiai vaikštau, nes giname daugumos, paprastų žmonių interesus, kurie tomis gatvėmis ir vaikšto. O ne tų, kurie sėdi už aukštų tvorų. Taigi bijoti lyg ir neturėčiau ko.

Eteryje atrodote kieto būdo, nepažeidžiama. Ar tokia esate ir  gyvenime?

Kai esi matomas ir tampi dėmesio objektu, ilgainiui užsiaugini „šarvus“. Per daug darbo metų išmokau atsirinkti ir reaguoti tik į sveiką bei pagrįstą kritiką. Pats darbas man nekelia jokios įtampos, jokio streso, nes man patinka tai, ką darau. Jaučiuosi savo rogėse. Ir šeima dėl mano darbo nė kiek nenukenčia. Jeigu kas nors mano, kad samdau tarnaitę, pasakysiu atvirai – ir kotletus spėju iškepti, ir namus sutvarkyti pati. Stirtos neplautų indų mano virtuvėje nerasite – labai nepakenčiu netvarkos.

Na, o kai pervargstate, kas geriausiai atpalaiduoja? Be darbo, turite kitų pomėgių?

Kitiems pomėgiams beveik nelieka laiko. Kai noriu pailsėti, važiuoju į kaimą. Mėgstu pasikapstyti darželyje, gėlyne. Čia – mano meditacija. Šiemet ir atostogas žadu praleisti sodyboje. Mūsų jaunėlei dukrai dar tik treji metukai, tad, manau, ilgoms egzotiškoms kelionėms ji kiek per maža. Dar spės prisikeliauti, pamatyti pasaulio.  

Sunku patikėti, kad jūs kada nors verkiate...

Esu tik žmogus. Jei neverkčiau, tai būtų simptomas, jog kažkas negerai psichikai (juokiasi). Nors apskritai gyvenime dažniau juokiuosi nei ašaroju. 
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt