Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

S.Parulskis per gimtadienį galvoja apie save

S.Parulskis įsitikinęs, kad aktualiausia žmogui turėtų būti gyvenimas ir jo siela, sąžinės reikalas, kaip išlikti doram šiame supuvusiame pasaulyje.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / S.Parulskis įsitikinęs, kad aktualiausia žmogui turėtų būti gyvenimas ir jo siela, sąžinės reikalas, kaip išlikti doram šiame supuvusiame pasaulyje.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aštrialiežuvis rašytojas Sigitas Parulskis pasikalbėti sutiko savo gimtadienio dieną. Kaip pats sakė, rytais neturi laiko, nes dirba. Dieną tarp „žmonių žudymo“ atranda laiko įvairiems pokalbiams, o vakarais vedžioja šunį. Į gimtadienio dienotvarkę taip pat įtraukiami apmąstymai apie save ir gero viskio su ledu gėrimas.

– Kaip vertinate, kad jūsų romanas „Murmanti siena“ yra nominuotas „Geriausios metų knygos“ rinkimuose? Ar rašytojui tai yra įvertinimas?

– Mano viena knyga jau buvo išrinkta geriausia metų knygą, tai man nėra naujiena. Aš neverksiu, jei ji nebus išrinkta šiemet, ir galbūt labai nedžiūgausiu, jei bus.

Jei skaitytojai domisi mano knyga, tai savaime yra įvertinimas. O tai, ar knygą išrinks, čia yra loterija. Kažkas turės uolesnių skaitytojų, kažkas tingesnių. Tai juk nieko dar nereiškia, kai kažkas laimi rinkimus. Plačiąja prasme, jeigu tavo darbais domisi, tu jautiesi įvertintas. To įvertinimo kokybė, aišku, yra kitas dalykas. Vienaip vertina profesionalai, kitaip – mėgėjai, dar kitaip – kokie nors išprotėję komentatoriai, kurie visada turi pareigą pasakyti ką nors šlykštaus.

– Anksčiau leisdavote tik poezijos bei esė rinkinius. Dabar išleistas jau trečias jūsų romanas. Kuo toliau, tuo didesni kūriniai?

– Nebūtinai. „Murmančią sieną“ parašiau prieš pusantrų metų. Štai visai neseniai išleidau eilėraščių rinkinį „Pagyvenusio vyro pagundos“. Kažkodėl ja labai domisi moterys.

Romaną rašyti trunka ilgiau. Jo idėja gali būti labai paprasta, tačiau reikia sukurti struktūrą, o tai užtrunka. O eilėraštis dažniausiai atsiranda, ir tiek, tai kondensuota kalba. Tačiau kartais apie romaną gali pasakyti du sakinius, o apie eilėraštį kalbėti ilgai. Taip pat poveikis vieno trumpo eilėraščio gali būti didesnis nei viso romano – nelygu, kas vertins. Vis dėlto su visais tekstais reikia dirbti, kad jie būtų geri.

– Rašote esė žiniasklaidai, jos neretai būna kontroversiškos. Ar nesulaukiate po jų grasinimų?

– Aš skiriuosi nuo tų žmonių, kurie rašo komentarus apie tai, ką padarė ar nepadarė prezidentė, kuo nusikalto premjeras. Tai nėra aktualijos, tai šiukšlės. Aktualiausia žmogui turėtų būti gyvenimas ir jo siela, sąžinės reikalas, kaip išlikti doram šiame supuvusiame pasaulyje.

Šiaip dabar visuomenė yra tokia, kad jos negali kaip nors nustebinti ar papiktinti. Visi sako, ką nori, vyrauja žodžio laisvė. Jeigu kas nors kam nors nepatinka, nušauna, ir viskas, nebėra problemų. Na, o gatvėje manęs žmonės neatpažįsta, nes manęs nerodo per televiziją. Žmonės atpažįsta tik tuos asmenis, kurie yra televizijoje.

Anksčiau skaitydavau komentarus po savo straipsniais, nes man būdavo įdomu, ar žmonės supranta ir kaip supranta tai, ką rašau. Bet dabar nebeskaitau, nes supratau, kad žmonės neskaito mano tekstų. Normalūs, išmintingi žmonės paprastai nekomentuoja, jie pasako, ką mano, tiesiai į akis. Jei atitinki žmogaus skonį, jie patenkinti, jei prieštarauji kokiems nors principams, jie sako, kad yra kitaip. Bet Lietuvoje žmonės yra labai netolerantiški ir nenori diskutuoti, visiškai nėra dialogo kultūros. Pavyzdžiui, neseniai rašytojas Saulius Tomas Kondrotas pasakė, kad tėvynė yra dirbtina sąvoka. Visi jį keikė, vadino Stalinu, išsigimėliu ir panašiai. Bet juk jis turi teisę taip manyti? Lietuviai to neleidžia: nedrįsk taip sakyti, ypač gyvendamas užsienyje, nes tu, kiaule, pabėgai, o mes čia turime vargti.

– Kaip reaguojate į tuos pasakymus, kad esate pesimistas, nepozityvus žmogus?

– Ar aš pesimistiškas? Linksmas esu žmogus. Aš manau, kad mano tekstai nėra pesimistiški. Toks požiūris – seklaus mąstymo padarinys. Žmonės nemąsto, todėl jiems atrodo, kad jeigu tai ne šou, kuriame juokiamasi ir drabstomasi purvais, tai jau yra pesimizmas. Iš tikrųjų mąstantis žmogus negali būti didelis optimistas šiame pasaulyje. Kas sakė, kad gyvenimas yra šventė? Galbūt šešiolikmečiai taip mano, bet vyresniems taip nebeatrodo.

– O tie faktai, kurie pateikiami jūsų tekstuose,  – tai fantazija ar realūs gyvenimo motyvai?

– Negaliu pasakyti dėl visų tekstų, nes juose yra daug įvairių faktų. Visko būna. Kartais taip, kartais – ne. Aš neskiriu tikrų faktų nuo fantazijos, nes rašau tekstą, rašau literatūrą – tai nėra išpažintis, tai ne dokumentas. Galiu savo kūryboje elgtis laisvai: galiu vieną sakinio pusę rašyti tai, kas man nutiko vakar, o kitą pusę tai, kas man nutiks. Kas gali mane dėl to kaltinti? Aš rašau ne Konstituciją, pagal tuos tekstus žmonės neturi stengtis gyventi.

– Neturiu skaičių, tačiau darau prielaidą, kad jūsų kūrybą lietuviai mėgsta, o knygas mielai perka. Kokia jūsų kūrybos paslaptis, kaip pasiekiate skaitytojų širdis?

– Reikia klausti skaitytojų, aš to nežinau. Aš sėdžiu ir rašau. Tai, kad patinka arba nepatinka, – ne mano problema. Aš noriu, kad patiktų, nes kitaip mano darbas būtų beprasmis. Tačiau specialių įsiteikimo metodų neturiu. Tiesiog stengiuosi tai daryti gerai, stengiuosi, kad man pačiam patiktų. Galima sakyti, kad tai laimės dalykas, ne visiems taip sekasi. Pavyzdžiui, naciai žudė žmones, bet ne visiems tai patiko, todėl jų „biznis“ žlugo.

– Dauguma žmonių mano, kad kūrybinė karjera jums susiklostė puikiai. Ar tą patį galėtumėte pasakyti apie asmeninį gyvenimą?

– Ar mano kūryba sėkminga, reikia klausti leidėjų. O pačiam būti savimi patenkintam, man atrodo, ne tik blogas skonis, bet ir silpnaprotystės požymis.

Asmeninio gyvenimo nekomentuosiu. Nežinau, koks turi būti sėkmingo gyvenimo etalonas. Aš gyvenu taip, kaip susiklostė. Man patinka, kaip aš dabar gyvenu, tačiau ar tai yra gerai, ar blogai, nežinau.

– Kaip švenčiate gimtadienius?

– Aš dažniausiai per gimtadienį būnu labai siaurame savo artimųjų būryje arba su pora artimiausių draugų. Nešvenčiu gimtadienių kaip mūsų pramogų pasaulio pseudožvaigždės – su limuzinais, blizgučiais. Nors gal reikėtų taip prasiskaidrinti gyvenimą?

Šiaip mėgstu šią dieną pagalvoti apie save, savęs pasigailėti. Gimtadienis yra proga prisiminti, kad laikas egzistuoja ir kad visi tame laike judame viena kryptimi. Tik norisi, kad ta kryptis nebūtų labai lėkšta, labai horizontali. Gimtadienis yra proga pagalvoti apie vertikalę, apie transcendentinius dalykus: kas aš esu, iš kur aš atėjau, kur aš einu, kodėl. Paskui mėgstu išgerti airiško viskio su ledu – tokia proga galima. Vėliau išvedu šunį nusimyžt ir einu miegot.

– O artėjanti Valentino diena jums yra šventė?

– Ne, ne šventė. Nebuvo mūsų jaunystėje tokios šventės, o dabar jau švęsti šiek tiek per vėlu, nes čia turėtų būti jaunų žmonių šventė. Nematau priežasties švęsti. Kodėl turiu sakyti žmogui „myliu“ vieną kartą per metus, jei galiu tai padaryti 365 kartus? Su mylimu žmogumi artumo ir meilės šventę galiu švęsti kasdien.

– Minėsite Vasario 16-ąją ar švęsite Užgavėnes?

– Vasario 16-ąją nelabai švenčiu. Matyt, mano kartą nuo valstybinių švenčių atgrasė tarybinės šventės, kurios buvo prievolė. Tai buvo melas, veidmainystė. Žinoma, valstybė yra toks dalykas, kuris man patinka, nenorėčiau gyventi ne valstybėje. Noriu, kad ji mane gintų ir suteiktų tam tikrų teisių. Aišku, suprantu ir tai, kad turiu kažkokių įsipareigojimų. Tačiau valstybės vadovai pastaruoju metu yra labai prastos kokybės, todėl ir švęsti tas šventes nelabai norisi. Pati valstybingumo idėja yra sukompromituota, o politikai nieko nedaro, kad ją atgaivintų. Užguitas, ujamas žmogus negali švęsti šventės, kuri susijusi su jo vargais. Šventėje turėtų būti ir džiaugsmo. Bet jo aš nelabai matau.

 Dosjė

Sigitas Parulskis gimė 1965 m. vasario 10 dieną Obeliuose (Rokiškio r.). 1990 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo „Aitvaro“, „Literatūros ir meno“, „Lietuvos aido“, „Lietuvos ryto“, „Šiaurės Atėnų“ ir kitose redakcijose. Rašytojo knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ pripažinta geriausia 2007-ųjų Lietuvos knyga suaugusiųjų kategorijoje. 2004 m. S.Parulskis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt