Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sauliaus Balandžio vaikai. Gražūs ir laimingi

Saulius Balandis su vaikais Ieva ir Luku
Gedmanto Kropio nuotr. / Saulius Balandis su vaikais Ieva ir Luku
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Atleiskite, ar jūs – ponas Saulius?“ – „Na, taip...“ – „Jūsų Ieva tiesiog fantastiška: du trečdaliai lankytojų ją tiesiog įsimylėjo“, – nuoširdžiai aktoriaus Sauliaus Balandžio dukrai, prancūzų filologijos studentei, adresuotus komplimentus žėrė kaubojišką skrybėlę dėvintis „Café de Paris“ lankytojas. Ką tik atvykęs iš filmavimo Šiaulių rajone ir vyriškai į skruostą pabučiavęs sūnų Luką, su mopedu vis kažkur skubantį fotografą, Saulius jautėsi tikrai laimingas.

Faktas, kad garsaus aktoriaus dukra vasaromis uždarbiauja baruose, prieš dvidešimt metų būtų nuskambėjęs labai užjaučiamai ar net gėdingai...

Saulius: Prieš dvidešimt metų tokios ir galimybės nebūtų buvusios. O kad žmogus dirba – kokia čia gėda? Ar jis būtų profesoriaus, ar menininko, ar milijonieriaus palikuonis – koks skirtumas, suaugęs žmogus pats renkasi, ką jam daryti laisvu laiku po studijų. Juk tūkstančiai studentų vasaromis taip gyvena. Žvelgiant į šių dienų realijas, keista nebent tai, kad Ieva įsidarbino ne Londono ar Dublino, o viename Vilniaus bare. Lygindamas savo kartą su savo vaikų karta, matau esminį skirtumą – neribotas jaunų žmonių galimybes: dirbk, keliauk, studijuok – kur tik nori; mąstyk, elkis – kaip tik nori, kaip liepia sąžinė ir padorumas. Jokio gyvenimo „tarp eilučių“. Priešingai nei mes, jauni žmonės moka nuoširdžiai šypsotis, sakyti komplimentus – žodžiu, laisvi ir dvasia, ir kūnu. Kai imame moralizuoti, kad vaikai auga be vertybių, kad jiems nėra nieko šventa, kad jie eina per gyvenimą neturėdami jokių idealų, dažniausiai tai darome iš piktumo, susierzinimo, galbūt dėl to, kad patys nespėjome realizuoti slaptų vilčių ir sumanymų. Bet tai išaugama – juk ir apie mus tėvai kalbėjo, kad nebuvom tobuli.

Lukas: Taip, esu pastebėjęs, kad mano tėvų karta kur kas uždaresnė, kompleksuotesnė. Aišku, tai mažiausiai liečia mano šeimą – lyginant su kitų bendraamžių tėvais, maniškiai net pernelyg modernūs. Turime labai panašų požiūrį į gyvenimą, meną, mums patinka panaši muzika, mokame laisvai bendrauti – kai namuose apsilanko šeimos draugų, bendraujame lygiaverčiai, kreipiamės „tu“ ir niekada pokalbių neglaistome dirbtiniu, apsimestiniu mandagumu. Daug nekeliavę po pasaulį, mieliau rinkdamiesi poilsį kaime, sodyboje, mūsų tėvai dėl to neatrodo uždari: vidinės laisvės jie turi daugiau nei tie, kas nuolat lankosi garsiuose pasaulio kurortuose.

Ieva: Niekada net nekilo mintis lyginti, kad štai čia esame mes, o štai čia – mūsų tėvai. Visada bendravome labai natūraliai, nevyniodami žodžių į vatą. Būna susenę tėvai ir nesusenę. Pakanka iš išvaizdos nuspręsti. Kitąsyk, žiūrėk, keturiasdešimtmetis atrodo ir elgiasi kaip pensininkas: nelaimingas, susigūžęs, vis kuo nors besiskundžiantis ir nepatenkintas. Apie savo tėtį to nepasakyčiau – ir tai darau ne iš mandagumo. O tai, kad dirbu bare... Patikėkit, atostogas čia leidžiu ne todėl, kad namuose nebūtų ką valgyti, – tiesiog čia man patinka: dešimtys įdomių žmonių, prancūziška aplinka, yra galimybė gilinti savo profesines žinias. Čia dirbdama pajutau, kas yra gyva, o ne vadovėlinė kalba, pagaliau, kiek žargono ir keiksmažodžių išmokau (juokiasi).

Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje

„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt